Tėvynės laisvė – tai išverktos motinų ašaros, išniekinti kūnai ant gatvės grindinio, atiduoti jauni gyvenimai.

Tragiškai žuvusios G. Mažeikaitės kapą mena kaimyno pastatytas kryžius.

Tragiškai žuvusios G. Mažeikaitės kapą mena kaimyno pastatytas kryžius.

Kiek tūkstančių Lietuvos vaikų išėjo atnešti tos brangiausios vertybės!?
1945 ųjų metų ruduo, kupinas represijų, baimės ir netikrumo.
Spalio pradžioje Josvainių stribams, vykstantiems į Ruseinius mitinguoti, partizanai tarp Varnupės ir Anginių surengė pasalą. Vienas stribas pabėgo, o likusius penkis partizanai paėmė gyvus ir nusivedė į stovyklavietę Ruseinių miške. Vienas iš jų neturėjo ginklo, tai ištardę jį paleido, keturis nakčiai uždarė bunkeryje, o ryte tris sušaudė. Vienam pavyko pabėgti.
Dar neišaušus Ruseinių kaimas jau buvo pilnas Kėdainių garnizono kareivių. Krėtė sodybas, suiminėjo žmones.
Rytojaus dieną į kaimą vėl prigužėjo kareivių. Jie pradėjo deginti sodybas tų ūkininkų, kurių sūnūs buvo išėję į mišką. Sunaikino Juozo Mažeikos trobesius, Tado Kunevičiaus, Antano Dirdos, Mykolo Buinevičiaus sodybas sudegino iki pamatų.

Ruseinių tragedija pareikalavo 17 aukų.

Ruseinių tragedija pareikalavo 17 aukų.

Spalio viduryje buvęs Kuročkos būrio partizanas Teodoras Krutkis (slapyvardžiu Kibirkštis) atėjo pas partizanus ir pranešė, kad mėnesio pabaigoje žada jiems pas raseiniškį Matą Mažeiką surengti balių.
Mažeikos kiemas buvo mėgiamas ir jaunimo, ir senimo, todėl ši žinia jokių įtarimų nesukėlė.
Lapkričio 4 dieną į Mažeikų sodybą susirinko sukviesti svečiai. Atėjo ir pats T. Krutkis, ir keturi partizanai.
T. Krutkis tą vakarą vis išeidavo į lauką ir vėl grįždavo. Apie 23 val. jis, vaizduodamas girtą, garsiai dainuodamas, išėjo iš namo ir pasuko į mišką, taip duodamas ženklą kariuomenės, kuri jau buvo apsupusi namą, puolimui.
plakatasTada ir prasidėjo tikras pragaras. Kareiviai atidengė kulkosvaidžių ir automatų ugnį. Partizanas, slapyvardžiu Medžiotojas, buvo nukautas vietoje, kiti trys iššliaužė į lauką ir pabėgo. Pabėgti pavyko ir sodybos šeimininkui bei G. Kielytei. Jie nepastebėti sukrito į tvenkinį ir ten išbuvo iki puolimo pabaigos.
Kareiviai kiemą apšvietė raketomis. Išbėgančius iš namo vyrus, moteris, vaikus šaudė be pasigailėjimo. Likusiųjų gyvų gyvybes atėmė atskirais šūviais.
Pasibaigus puolimui moterų ir vaikų lavonus sumetė į degantį namą. G. Jasaitytę sugavo bebėgančią, trumpai patardė ir gyvą įmetė į ugnį, o vyrų lavonus išvežė į Kėdainius ir numetė turgaus aikštėje ant grindinio.
Tą naktį žuvo 17 žmonių, tarp jų ir Mažeikienė su šešiais savo vaikais. Ryte atėję kaimynai surinko apdegusius palaikus, sukalė didžiulį karstą ir palaidojo Ruseinių kapinaitėse. Nerado tik G. Mažeikaitės palaikų. Įsižiebė viltis, kad galbūt ir jai pavyko pabėgti, bet po kelių dienų vyrai, ardydami sudegintos sodybos krosnį, po jos griuvėsiais surado Genutės palaikus. Palaidojo ją čia pat sodybos vietoje po obelimi, bijojo vežti į kapines, nes stribai jau domėjosi, kas palaidojo lavonus.
Kiek vėliau kaimynas Antanas Dzikas prie G. Mažeikaitės kapo pastatė medinį kryžių, sodybos vietą aptvėrė tvorele.
Kryžius ir dabar tebestovi ir byloja apie kraupią Ruseinių kaimo tragediją. O be kaltės sušaudytos, sudegintos ir išniekintos aukos laukia mūsų atminimo ir maldos.

Medžiaga paruošta pagal partizanų archyvo dokumentus, partizano Antano Rybelio pasakojimus, advokato Igno Meškausko knygą „Kraupūs žodžiai“.

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.