Spalio 25 d. 16 val. Kėdainių rajono Mikalojaus Daukšos viešojoje biblio­tekoje vyks įdomus renginys, pavadintas dar įdomiau – „Rimtai ir nerimtai apie švedų bei lietuvių kalbas ir skandinavistikos studijas Vilniaus universitete“. Jame dalyvaus Vilniaus universiteto Skandinavistikos centro įkūrėja  doc. dr. Erika Sausverde,  švedų kalbos lektorius Jim Degrenius, taip pat kelios VU skandinavistikos specialybės  studentės, tarp jų ir kėdainietė Austė Raicevičiūtė.  Tai gera proga susipažinti su neeiline asmenybe E. Sausverde, prieš porą metų apdovanota Lietuvos Respublikos ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“, Riterio kryžiumi.

Vilniaus universiteto Skandinavistikos centro įkūrėja doc. dr. Erika Sausverde.

Apdovanojimai
Kiti E. Sausverdei įteikti apdovanojimai: Švedijos akademijos premija; Švedijos akademijos specialusis prizas už švedų kalbos sklaidą Lietuvoje; Norvegijos Šv. Olavo Riddardame riterio ordinas (įteiktas Norvegijos karaliaus Haroldo V vizito Lietuvoje metu); Švedijos rašytojų fondo prizas už nuopelnus literatūrai; Švedijos instituto prizas VU Skandinavistikos katedrai (įteiktas Švedijos karaliaus Carlo XVI Gustafo Stokholme).

Mažytės švedų vėliavėlės rodė kelią
E. Sausverdės istorija unikali tuo, kad tarsi rodo, ką gali ir vienas žmogus, jei jis labai nori, labai stengiasi, labai daug siekia. 1986 m. pabaigoje ji su rusiškai parašytu švedų kalbos vadovėliu ir daktaro disertacija iš tuomečio Leningrado atvyko į Vilniaus universitetą ir įvairiose jo katedrose pridėliojo mažyčių Švedijos vėliavėlių, taip pranešdama apie būsimą švedų kalbos kursą. Tuo metu, kaip ir dabar, daugiausia domėtasi anglų kalba, tad idėja skleisti švedų kalbos, kultūros, meno dalykus atrodė truputį utopinė. Po penkerių metų ši iniciatyva išaugo į Skandinavistikos katedrą, o 2006 m. ši tapo Skandinavistikos centru.
„Lietuvoje apskritai nebuvo žmonių, kurie kalbėtų kokia nors skandinavų kalba, skirtingai nuo, pavyzdžiui, Estijos, kurioje buvo tradicija mokytis, dėstyti skandinavų kalbas ir sovietmečiu. Anuomet Lietuvoje turėjome vos kelis gerus grožinės literatūros vertėjus. 1991 m. atvažiavo trys lektoriai praktikai: švedė, norvegas ir danas, o Skandinavija ėmė domėtis mūsų šalimi. Kad turėtume ir teorinius kursus, mums reikėjo kuo greičiau susidraugauti su kitų šalių universitetais. Pradėjau pas mus kviesti profesorius, iš pradžių iš Peterburgo ir Maskvos, vėliau iš Skandinavijos. Ir pati važiuodavau į įvairius universitetus pristatinėti mūsų programų. Keista, bet pavyko pakviesti nemažai iškilių žmonių“, – pirmuosius ką tik įsteigtos katedros žingsnelius prisimena E. Sausverde. Ji su šypsena pasakoja, kaip 1993 m. viešėdama su studentais Lunde, lifte susipažino su garsiu Švedijos kalbininku Ulfu Telemanu ir iškart pakvietė atvykti į Lietuvą. O jis kvietimą priėmė.

Gyvenimas − darbas
„Man labai patiko mano darbas, turbūt dėl to entuziastingai dirbdavau nuo ryto iki vakaro atiduodama visą save. Tad būdavo keista, kai aplinkiniai skirdavo, kur yra darbas, o kur ne. Mano gyvenimas buvo mano darbas. Į universitetą ateiti šeštadieniais nustojau tik praėjus septyneriems metams po katedros įkūrimo. Jos pastangos buvo pastebėtos ir įvertintos dar 1995 m., kai Švedijos užsienio reikalų ministerijos Švedijos institutas apdovanojimu išskyrė jauną VU Skandinavistikos katedrą iš daugiau kaip 200 pasaulio skandinavistikos centrų: „Kai paklausiau, už ką mus apdovanojo, sulaukiau atsakymo, kad daug diskusijų dėl to nebuvo – viskas ir taip aišku. Matyt, Lietuva, Vilnius ir tai, kaip dirbome, švedams imponavo.“
Apdovanojimą pašnekovė atsiėmė iš Švedijos karaliaus rankų. Beje, su Švedijos karaliumi doc. dr. Ē. Sausverde jau buvo susitikusi 1992 m., kai jis viešėdamas Vilniuje aplankė neseniai gyvuoti pradėjusią Skandinavistikos katedrą. Nors karaliaus vizito laikas buvo griežtai reglamentuotas, bet svečias universitete užsibuvo ilgiau. Tad jo palydovams beliko nervingai žvilgčioti į laikrodžius skaičiuojant minutes, kol galės pajudėti į kitą suplanuotą tašką. Skandinavistė į Švediją pirmą kartą nuvyko 1989 m. Ši šalis gerokai skyrėsi nuo sovietinių respublikų. Pašnekovė šį kontrastą prilygina juodo ir balto virsmui į spalvotą pasaulį. Kiosko pardavėjas ją pasitiko su plačia šypsena, o nuėjusi į parduotuvę vos neapsiverkė pamačiusi penkias rūšis marinuotų agurkų…

Kuo žavi skandinavai?
Paklausta, kuo ją žavi skandinavai, doc. dr. E. Sausverde pateikia porą epizodų, iš kurių jų savybės kaipmat paaiškėja.
„Kai remontavome Skandinavistikos centro patalpas, Šiaurės šalių ministrų tarybos biuro vadovas Andersas Kreugeris užsuko pažiūrėti, kaip vyksta remontas. Prieš tai pati ten apsilankiau. Nors prašiau sienas nudažyti šviesiai, atėjusi pamačiau jas žalias. Paklausiau, kodėl tokia spalva. Meistrai atsakė, kad į dažus pridėjo per daug pigmento. Švedas, visa tai pamatęs, priminė, kad norėjau baltų sienų. Paaiškinau jam tą patį, ką man meistrai. Jis pasakė, kad liepčiau jiems perdaryti. Nustebau, tačiau taip ir padariau“, – sako moteris, paaiškindama, kad neretai esame įpratę atsiprašinėti, teisinti kitų klaidas.

Jimas Degrenius – švedas, mylintis švedų kalbą ir humorą
Į švedišką renginį Kėdainiuose atvyksta ir tikras švedas. VU Skandinavistikos centre jis dėsto šiuolaikinę švedų kalbą ir šiuolaikinės švedų poezijos istoriją. Jo mokslinių tyrinėjimų sritys yra šios: antrosios ir užsienio kalbos įsisavinimo teorijos, gramatikos raida kalbos įsisavinimo procese, užsienio kalbos mokymo problematika ir metodika, šiuolaikinė švedų poezija. Skamba solidžiai ir ritmai, bet, sako, pats J. Digrenius yra žmogus, mėgstantis humorą. Dirbęs Švedijoje, Vengrijoje, Rusijoje, o dabar nuo 2014 metų dėsto VU. Jis juokauja, kad jei sudėtume švedą su lietuviu, gautume patį geriausią svajonių studentą. Mat švedų studentai labai kritiški, daug diskutuoja, kontroliuoja mokymosi procesą, viską stengiasi kvestionuoti, o štai lietuviai mažiau ginčijasi ir abejoja, o daugiau dirba ir mokosi. Na, bet apie šiuos dalykus papasakos pats lektorius renginio metu.

Kėdainietė Austė – susižavėjus skandinavistika
Į renginį taip pat atvyksta kelios VU studentės, studijuojančios skandinavistiką. Tarp jų ir kėdainietė Austė Raicevičiūtė, kuri yra pasirinkusi mokytis danų kalbą. Miela bus pamatyti veikliąją, energingąją, buvusią Kėdainių šviesiosios gimnazijos moksleivę Austę, nemažai dalyvavusią ir Kėdainių lietuvių ir švedų draugijos veikloje.

Aplankys Kėdainių vietas, susijusias su Švedija
Svečius iš Vilniaus − Skandinavistikos katedros įkūrėją ir dėstytoją doc. dr. E. Sausverdę, švedų kalbos lektorių J. Degrenijų ir studentes − priims TVIC gidė Edita Mongirdaitė. Svečiams bus aprodytas Kėdainių senamiestis, ypač akcentuojant vietas, susijusias su Švedija. Žinoma, svečiai išprusę, žinos, kad 1655 m. spalio 20 d. vadinamojo švedų tvano metu tarp Lietuvos didikų, vadovaujamų LDK didžiojo etmono Jonušo Radvilos ir Švedijos karaliaus vietininko grafo Magnuso Gabrielio de la Garde, buvo pasirašyta Kėdainių sutartis, daug metų apsaugojusi Lietuvą nuo Maskvos užpuolikų. Didžiosios Rinkos aikštėje tai sutarčiai pastatytą Algirdo Boso paminklą, skirtą miesto savininkui kunigaikščiui Jonušui Radvilai, galbūt dauguma bus matę nuotraukose. Bet vargu ar žinos, kad Rotušės kiemelyje Kėdainių sutarčiai atminti yra pastatytas švedų skulptorės Ullos Viotti paminklas. Abu šie paminklai simbolizuoja Lietuvos ir Švedijos draugystę. O štai ant kalnelio prie Ramybės skvero stovinti Kėdainių evangelikų liuteronų bažnyčia turi net dvi paslaptis, susijusias su švedais. Apie tai, ko gero, svečiams taip pat bus įdomu sužinoti.

Kėdainių kalbų mokyklos indėlis – jau matyti
Renginį „Rimtai ir nerimtai apie  švedų bei lietuvių kalbas ir skandinavistikos studijas Vilniaus universitete“ Kėdainių r. sav. Mikalojaus Daukšos viešojoje bibliotekoje Kėdainių lietuvių ir švedų draugija organizuoja kartu su Kėdainių kalbų mokykla. Bibliotekoje jau dabar veikia mokyklos jaunesniųjų mokinių piešinių, pieštų švedų autorių motyvais, paroda. O vyresnieji kartu su mokytojomis dalyvaus renginyje.
„Nepaisant pagarbos savo kalbai, daugiakalbystė mums Europos viduryje, kryžkelėje neišvengiama. Kita vertus, svetimą kalbą išmoksi − naują pasaulį pažinsi. Kuo daugiau pažinsi ir pamatysi, tuo naudingesnis savo kraštui būsi. Štai prisiminkime Vasario 16-osios signatarus, kurie išsilavinimus užsieniuose gavo ir svetimas kalbas mokėjo. Kėdainiečio gyvenamoji aplinka nėra kalbiškai tyra − aplink nemažai lenkų,  gyvena ir rusų,  vis labiau populiarėja anglų kalba. Kėdainių kalbų mokykla anksčiau dar mokė nedidelę grupelę kėdainiečių norvegų kalbos, šiemet jau nerado dėstytojo, sunkiai sekasi surinkti švedų kalbos mokytis norinčiųjų grupę, visi dažniausiai nori anglų, taip pat gan populiarios rusų, vokiečių kalbos. Renginiu norime jaunuosius kėdainiečius supažindinti su neeilinėmis asmenybėmis, kad įkvėptume, paskatintume šviesti, mokytis, siekti. Taip pat norime pasakyti ir tai: „Mokykitės, vaikai, svetimų kalbų, tai labai naudinga ir jums, ir mūsų Tėvynei, bet nepamirškite: maža garbė svetimomis kalbomis kalbėti, didelė gėda savos nemokėti!” – būsimo renginio idėją pristatė jo organizatorė, Kėdainių lietuvių ir švedų draugijos pirmininkė Rūta Švedienė.
Renginį remia Kėdainių rajono savivaldybė pagal projektą „Švedų kultūros dienos „Kėdainiai myli Švediją“.
Į renginį kviečiami visi kėdainiečiai, o ypač jaunieji kėdainiečiai, vyresniųjų klasių moksleiviai!

Parengė Vaida Masilionytė
(naudotasi Agnės Grinevičiūtės str. „Doc. dr. Ērika Sausverde: „Skandinavistikos katedra buvo mano gyvenimas“, skelbtu VU svetainėje (http://naujienos.vu.lt/doc-dr-erika-sausverde-skandinavistikos-katedra-buvo-mano-gyvenimas/)

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.