Renkame įdomiausią Kėdainių rajono savivaldybės istorinį vietovardį

Šiemet portalo lrt.lt skaitytojai išrinko gražiausią gyvenamosios vietos šalyje pavadinimą – juo tapo Pelėdnagiai. Tokių oikonimų – gyvenamųjų vietų tikrinių vardų – yra gausiai mūsų, Kėdainių rajono, savivaldybėje. Kviečiame balsuojant išrinkti įdomiausią gyvenamosios vietos pavadinimą. Iš visų seniūnijų parinkta esamų ir buvusių oikonimų pavyzdžių, kurių daryba, kilmė ir prasmė yra neįprasta, netikėta, šmaikšti ar intriguojanti. Į 16-os istorinių kraštovardžių aprašus patenka ir Pelėdnagiai, bet šio vardo balsuoti neteikiame, nes jis jau pelnęs gražiausio vietovardžio titulą šalyje.

Balsuoti prašome iki rugsėjo 12 dienos savivaldybės svetainėje www.kedainiai.lt, skyrelyje „Apklausa“.
Rinkimų rezultatai bus paskelbti rugsėjo 13 dieną konferencijos, skirtos Vietovardžių metams, metu, taip pat savivaldybės svetainėje bei feisbuko paskyroje. Konferencija „Česlovo Milošo žemės kultūrinis, istorinis kraštovaizdis ir vietovardžiai“ vyks Česlovo Milošo kultūros centre Šeteniuose. Informacijos ieškokite savivaldybės svetainėje.
Rinkimus ir konferenciją organizuoja Lietuvių kalbos draugijos Kėdainių Mikalojaus Daukšos skyrius ir Kėdainių rajono savivaldybė.
Taigi, pateikiame įdomiausių istorinių vietovardžių sąrašą ir prašome balsuoti už Jums įdomiausią pavadinimą. Pavadinimus iš daugybės atrinko ir aprašus parašė Kėdainių rajono savivaldybės Švietimo skyriaus vyr. specialistas, kraštotyrininkas ir vietovardžių tyrėjas Rytas Tamašauskas.
Sąrašas
Aklapuõdžiai, Babė́nai, Devyndúoniai, Gėláiniai, Gùptilčiai, Kalnãberžė, Lauksargis, Lioliaĩ, Pilióniai, Ramėnai, Sauskójai, Šventýbrastis, Šalčmiriaĩ, Šnìpiškis, Žebgraužiaĩ.
Aprašas


Pelė́dnagiai (Pelėdnagių sen.). Pavadinimas paprastai kildinamas iš daiktavardinių dėmenų pelėda ir nagas. Dūriniu pelėdnagis menkinamai buvo įvardintas prastos elgsenos žmogus. Lietuvių protėvių mąstyme pelėda lyginta su ne itin malonaus veido žmogumi arba apsileidusiu, neišmanėliu žmogumi; žodžiu „nagas“ nusakytas šykštumas. Iš bendrinių žodžių kilęs apibendrintas įvardijimas tarp kaimynų paplitęs ir visuotinai įsigalėjęs kaip oficialus asmenvardis Pelėdnagis, Pelėdnagiai, iš šio tikrinio žodžio kilęs ir tų asmenų gyvenamosios vietos Pelėdnagiai pavadinimas.
Aklapuõdžiai (buvęs kaimas Krakių sen.) greičiausiai kildintini iš lietuviško žodžio *aklapuõdis. Tai jau rekonstruotas dūrinys, kurio sandai yra būdvardis aklas ir daiktavardis puodas. Neatmetamas ir kitas pavadinimo kilmės variantas – gali būti atsiradęs iš asmenvardžio *Aklapuõdis. Manykime, kad dūriniu aklapuodis ar dvinariu junginiu aklasis puodžius buvo pavadintas visiškai aklas ar viena akimi aklas, sužalotas amatininkas, aklis puodžius – molinių indų maistui ir buities interjerui skirtų daiktų dirbėjas, netekęs regėjimo, pusaklis puodažiedis, neregis krosnininkas ar puodų pardavinėtojas.


Babė́nai (Kėdainių miesto dalis). Pavadinimo užuomazga galėtų būti pirminiai asmenvardžiai Babas, Bobas, Babis, Babys, Babà, Bobà, Bebas. Tų vardų prasmės galbūt slypi lietuviškuose garsažodiniuose veiksmažodžiuose babė́ti ,,bambėti, plepėti, veblėti“, bàbaliuoti ,,niekus kalbėti, bambėti, veblėti“, bàbarauti ,,niekus kalbėti, plepėti, babaliuoti“, bèbti ,,bliauti“, bebióti ,,rėkti, bliauti“, bebénti „neaiškai kalbėti“, bebekuóti ,,neaiškiai kalbėti, mikčioti“.


Devyndúoniai (Gudžiūnų sen.). Pavadinimas sietinas su asmenvardžiu Devynduonis, šis kilęs iš į dūrinį suaugusių kelių bendrinių žodžių – skaitvardžio devyni ir daiktavardžio duona. Etnologas Libertas Klimka įžvelgia devynduonis reikšmę – „našlaitis, viso kaimo išlaikytinis“. Išties devynì, deviñtas žymi ne tik ko nors devintą dalį, ko nors devynis vienetus, bet pabrėžia ir daugumą (devyni „daug, daugelis“).
Gėláiniai (Dotnuvos sen.). Geologai sako, kad po Gėlainių žemėmis slypi gėlavandenis ežeras, iš kurio trykštantis šaltinis prasiveržia Dotnuvos parke. Galbūt gėlas požeminis vanduo ir šaltiniai suteikė vietai vardą. Požymiu gė̃las, gėlùs „be druskos, be rūgšties, prėskas, saldus“ nusakomi ir skysčiai, taigi ir vanduo gali būti gėlus, požeminiai vandenys – gėli; o gėlvandenis, gėlavandenis ežeras – kuris yra gėlo vandens.
Gùptilčiai (Krakių sen.). „Lietuvių vietovardžių žodyno“ autoriai rašo, kad šio pavadinimo kilmė ne visai aiški; galbūt Gùptilčiai yra antrinė lytis iš Gùbtilčiai, tokiu atveju Gùbtilčiai gali būti sudurtinis vietovardis, kurio pirmasis sandas kilęs iš gùbti, o antrasis – iš tìltas.


Kalnãberžė (Surviliškio sen.). Lietuviai kalnais nuo seno vadina žemės paviršiaus aukštumas, reljefo pakilimus, iškilesnes vietas. Sunkiai paaiškinama gausi Beržų telktis nuo Kalnaberžės iki Paberžės – Beržai, Beržiukai, Šlapaberžė, Beržotas (buvusio miško vardas prie Šlapaberžės), Naujaberžė, *Užuberžė, Beržytė, Berželė – vis nenutolta nuo Kruostų vingių. Indoeuropietiškų žodžių šaknyje berž- slypi spalvos reikšmės (šviesus, blizgantis, brėkšti, baltas), kai kurie mitologai su ta šaknimi susieja lietuvišką žodį biržìs, t. y. su burtais ir burtininkavimu.


Lauksargis (buvęs kaimas Gudžiūnų sen.). Dūrinių laũksargis, laũksarginis pagrindinė reikšmė nusakoma arba žemiškuoju aspektu, arba reiškiama dieviškojo pasaulio samprata: tai žmogus – laukų pasėlių sargas, prižiūrėtojas – arba mitinė būtybė, kuri saugo, globoja derlių laukuose.
Lioliaĩ (Šėtos sen.). Pavadinimas kilęs iš asmenvardžio Liolỹs, kuris sietinas su bendriniais žodžiais liolỹs ,,baidyklė, kuria gąsdina vaikus, baubas“, liólis ,,purvas; ištižėlis“.


Pilióniai (Dotnuvos sen.). Pavadinimas kildintinas iš bendrinio žodžio pilionis „pilininkas, pilies gyventojas, gynėjas; papilės gyventojas“, dar palyginkime pilėnas „pilies ar piliai priklausančios teritorijos gyventojas“.
Ramėnai, Ruminiai buvo Mikalojaus Daukšos gimtinės kaimynai, o iš gentainių lūpų į patyrimus ir M. Daukšos „Postilę“ (1599 m.) nukeliavęs ir žodis rómus. Ramė́nai (Dotnuvos sen.) kilme gali būti susiję su žodžiais ramùs, rumùs ,,ramus, mielas, malonus, jaukus, džiuginantis“, rùmtas ,,rimtas“, romus ,,švelnus, taikus, nuolankus, kantrus; tylus, ramus, be triukšmo; nejudantis, tylus“, rìmtas, rem̃ti, ram̃stis, ramė́ti. Indoeuropiečių kalbose dalies tokių bendrašaknių žodžių reikšmės ,,jaukus, ramus; doras“. Kìtos tos kalbų šeimõs leksinių bendrybių prasmės – ,,juosvas, juodas, t. y. sudegęs; suodys; kūrenamoji vieta“, todėl čia ir romuva ,,turįs kūrenamąją vietą“, ir vienas garsiausių vardų – ikikrikščioniškojo tikėjimo centras Romuva (Romovė).


Sauskójai (Pernaravos sen.). Pavadinimas galbūt atsiradęs iš dvikamienio asmenvardžio Sauskojis, kuris galėtų būti likes iš pravardės. Šio dūrinio pamatiniai žodžiai yra saũsas ,,be drėgmės, be vandens, išdžiūvęs; nudžiūvęs, nebegyvas“ ir apatinės kūno dalies pavadinimas kója, kurio bendrašakniai žodžiai graikų kalba reiškia ,,bėgti“, lotynų – ,,judinti“. Sauskóju tikriausiai vadintas nesveikų kojų žmogus.
Šventýbrastis (Surviliškio sen.) yra Nevėžio ir upelio Brasta (dar vadinama Švento Jono upeliu) santakoje. Varde slypi ne tik mitinis, religinis klodas, bet ir šviesios vandens tėkmės įspūdis, todėl dūrinį galima perskaityti – šviesì brastà (sekli vieta per upę; sausumos kelio dalis, vedanti per upę), spindinti Brasta arba šventoji brasta, šventoji Brasta.


Šalčmiriaĩ (Dotnuvos sen.). „Lietuvių kalbos žodyne“ žodžiai šalčmirỹs, šalčiamirỹs, šal̃čmiris, šaltmirỹs, šaltmirà reiškia ,,kas bijo šalčio, šalčiu miršta, dreba“. Su šiais bendriniais žodžiais sietina asmenvardžių Šáltmaras, Šáltmeras, Šáltmiras, o iš pastarųjų – ir vietovardžio kilmė.
Šnìpiškis (Truskavos sen.). Išgirdęs šį vardą, šiandienos žmogus pirmiausia pagalvoja apie šnìpą – slaptą agentą arba asmenį, kuris apsiėmęs sekti kieno veiklą. Be abejonės, buvę kaime šniukštinėjančių, viską norinčių žinoti, viską apžiūrinėjančių žmonių. Tačiau pavadinimas gali būti dvejopos kilmės: sietinas su pavarde Šnìpas, Šnìpis, kuri kildintina iš bendrinio žodžio šnìpas ,,kiaulės snukio galas, knyslė“, arba tai šnìpiškis „smėlynė, šaltažemis“, t. y. negreit įšylantis, paprastai nederlingas dirvožemis, todėl iš prastos žemės turtingas nebūsi.


Žebgraužiaĩ (Krakių sen.). Pirmojo dėmens žeb- reikšmės gali būti kelių grupių, kurios susijusios su ne itin gražiomis elgsenos, charakterio savybėmis ir vizualiuoju aspektu: nepatraukliai valgo ar vis iki soties neprisivalgantis, perdėtai verkiantis, neaiškios kalbos ar niekus šnekantis, tas, kurio nagai į save lenkti, nesiprausęs ar fizinė išvaizda nepaklūsta įsigalėjusioms normoms ir grožio sampratai. Antrasis dėmuo aiškintinas žodžiais, kurių šaknys grauž-, grauz- griauž-, jie žymi ypatybes (kietas), dominuojantį dirvožemį (akmens trupinys, žvyras) ar veiksmus (graužiant skverbtis, ardyti, smulkinti; griežti dantimis), paliegęs žmogus kartais pavadinamas: griuvė̃siai.


Kėdainių rajono sav. inf.