Sėkminga verslininkė, aktyvi visuomeninė veikėja, kūrybinga dizainerė, rūpestinga mama… Visi šie epitetai skirti jaunai kėdainietei Justinai Gikniūtei-Kočetovai, randančiai laiko ir šeimai, ir verslui, ir visuomeninei veiklai. Tiesa, prieš kurį laiką moteris intensyviai užsiėmė ir odinių rankinių siuvimu.

Justinos rankose – pirmoji pačios rankomis pagaminta PAMAIVOS rankinė bei specialiai jai skirtas įdėklas. Mažoji dukrytė Elena taip pat jau turi mamos jai pagamintą mažą rankinę.

 

„Taip, šis užsiėmimas man teikė labai daug džiaugsmo. Gaila, kad dabar jį kiek apleidau, tačiau vis dažniau pagalvoju, kad gal jau pats laikas ir vėl imtis širdžiai mielo darbo – odinių rankinių siuvimo“, – šyptelėjo J. Gikniūtė-Kočetova.

Esi labai užimta šiuolaikinė moteris, tad kaip susidomėjai dar viena veikla – rankinių siuvimu? Juk tam reikia turėti nemažą žinių bagažą, išmanyti specifines odos siuvimo taisykles, techniką?
Prieš užsiimdama nauja veikla, visada turiu galvoje tokią mintį: „Jei Edisonas išrado elektros lemputę, tai ir kiti taip pat gali išrasti ką nors.“ Mano manymu, tereikia nusiimti visus pačių susikurtus ribotuvus, kurie bujoja galvoje, bei tiesiog imti ir daryti.

Tad siuvime visai nepatyrusi nebuvai?
Siuvime taip, mat nuo pat vaikystės svajojau būti siuvėja. Penktoje klasėje iš skiaučių pati sau pasisiuvau šortus, o ir vėliau vis kažką siuvau – tai kelnes patrumpinu, tai skylę užlopau. Labai daug siuvausi ir sau – netgi išleistuvių suknelę esu pasisiuvusi. Tiesa, šeima į mano tokį norą tapti siuvėja žiūrėjo kiek skeptiškai, tad baigusi mokyklą įstojau mokytis vertėjos specialybės. Baigusi studijas likau dirbti čia, Kėdainių rajone. Vertėjos darbą dirbau gana ilgai ir nuoširdžiai, tačiau man sėdimas darbas buvo ne prie širdies, jis – be jokios dinamikos.

O kaip ir kada atsirado oda ir siuviniai iš jos?
Viskas prasidėjo tada, kai gimė dukrytė Elena. Atsirado kiek daugiau laisvo laiko, todėl vėl pradėjau domėtis siuvimu. Visada labai norėjau pasisiūti rankinę, tad prisėdau jau ne prie medžiagų, bet prie odos. Kodėl rankinę? Nes neradau įsigyti tokios, kokios norėjau pati. (Beje, ir anksčiau, būdama jaunesnė, sau siūdavausi drabužius, nes nerasdavau įsigyti tokių, kokius norėčiau nešioti. Norėjau tokios rankinės, kuri man pačiai tiktų ir patiktų. Taigi, iš „Kėdainių odų“ fabriko nusipirkau odos gabalą, susimodeliavau rankinę, kokios pati norėjau, pasisiuvau. Odos liko, tad pradėjau mąstyti, ką dar būtų galima pasiūti. Tuomet viena draugė sako: „Pasiūk ir man rankinę.“ Pasiuvau. Tada rankinės užsinorėjo ir draugės draugė, taigi, taip viskas ir įsivažiavo.
Dabar mano pirmajai rankinei jau ne vieneri metai, ji kiek pasidėvėjusi, pasibraižiusi, kaip sakau, gyvena savo gyvenimą (šypsosi). Tačiau tuo ji man tik dar labiau patinka.

Moteris kuria įvairiaspalvius, akį traukiančius odinius, todėl ir ilgaamžius kūrinius.

Kuo ši pirmoji rankinė yra išskirtinė?
Rankinė siūta tik rankomis. Dygsniukams padaryti naudojau specialias šakutes, kurias reikia įkalti plaktuku. Tuomet tarpai tarp dygsniukų tampa tolygūs, vienodi. Siuvau pirmąją rankinę rankomis, nes dar net pagalvoti nebūčiau drįsusi, kad teks siūti daugiau.
Tačiau po kiek laiko supratau, kad turiu net trisdešimt užsakymų!
Tuo metu vyko „ŠamŪkio“ statybos (Justina yra šamus auginančio ūkio bendrasavininkė), kurių metu didesnio mano pačios įsitraukimo nereikėjo, todėl siuvimui galėjau skirti užtektinai laiko. Užsakymams įvykdyti įsigijau naują siuvimo mašiną (nes vien rankomis tiek pasiūti tikrai nebūčiau įstengusi) ir tas trisdešimt rankinių pasiuvau.
Vidutiniškai vieną rankinę pasiūdavau per keletą dienų, kasdien tam skirdama po keletą valandų. Tiesa, su oda reikia elgtis atsargiai – vieną kartą susiuvus, tos vietos ardyti neverta, mat lieka ir gerai matosi adatos paliktos skylutės. Todėl gerai susiūti reikia iš pat pirmo karto.
Iš viso esu pasiuvusi dešimt skirtingų rankinių modelių. Jas dariau ne tik klientams, bet ir sau pačiai.
Dabar, kai įsivažiavo „ŠamŪkio“ reikalai, laiko savo hobiui jau nerandu. Tačiau kiekvieną kartą, kai nueinu į savo siuvyklėlę, vis maga prisėsti prie siuvimo mašinos. Bet žinau – jei prisėsiu, tai prisėsiu ilgam. Tad kol kas laikausi, kad to nepadaryčiau (nusijuokia).
Nors ir nesiuvu, tačiau mano galvoje jau sukasi dar viena mintis, susijusi su dizainu. Bet apie šią veiklą kėdainiečiai sužinos jau netrukus.

Rankinių siuvimas šiuo metu yra ant bangos – ar domiesi, seki kitų rankinių kūrėjų darbus?

„Trys draugės ant šieno kupetos“ – tai trys Justinos kurtos odos rankinės, „pozuojančios“ ant šieno.

Taip, man tai labai įdomu, tad nuolat seku visas naujausias odinių rankinių madas, stebiu, kokias įdomesnes detales, spalvas kūrėjos savo darbuose panaudoja.
Beje, aš prie savų rankinių dažnai pridedu praktiškų detalių, pavyzdžiui, raktų pakabukus. Juos prisiūnu rankinės viduje. Tada nereikia ranka intensyviai maišyti jos turinio, raktai kaba ir yra lengvai randami.
Ar yra odinių rankinių mados tendencijos? Kaip jos keičiasi?
Keletą pastarųjų metų labai madingos natūralios, iš pirmo žvilgsnio gana grubiai apdirbtos odos rankinės. Čia daug elegancijos jau nebus. Toks tarsi kirviu tašytas stilius man ir pačiai yra priimtinesnis. Tokios rankinės labai gerai nešiojasi, yra patvarios, ilgaamžės, jas sunku visiškai sunešioti, o ir su metais jos atrodo tik geriau, įdomiau, išskirtiniau.

Na, jos tarsi gyvena savo atskirus gyvenimus, kuria savo istorijas. Dėl visokių įbrėžimų, nutrynimų natūralios odos rankinės įgauna tik dar daugiau išskirtinumo ir unikalumo, pakeičia savo pirminį veidą.
Sau esu pasisiuvusi penkias rankines, dar kelios yra bandomosios. Yra tokių, kurias dar norėčiau patobulinti arba tiesiog prisėsti ir pabaigti.
Juk rankinių ir batų niekada nebus per daug, tą žino kiekviena moteris! (Šypsosi)
Tavo kurtų rankinių linija yra pavadinta PAMAIVA. Kaip šis pavadinimas gimė ir kodėl būtent PAMAIVA?
Dar būdama studentė, vieną vasarą dirbau Amerikoje. Ir būtent toje šalyje gražus lietuviškas žodis „pamaiva“ man į atmintį įsirėžė ilgam.
Viskas prasidėjo tuomet, kai susidraugavau su amerikiečiais – tuomet vienas jų manęs paklausė, koks lietuviškas žodis man yra pats gražiausias. Trumpai pagalvojau atsakiau, kad „pamaiva“. Ir tada prasidėjo! Amerikiečiai tą žodį pasigavo, ėmė jį visur kartoti ir net iš tolo mane pamatę jau imdavo šaukti „pamaiva“! Būdavo labai juokinga. Beje, užsieniečiai tą žodį išmoko itin raiškiai, gražiai tarti. O ir man tas žodis nuolat mintyse sukdavosi, tad tuo metu nusprendžiau, kad jei užsiimsiu dizainu, kūryba, savo kūrinius taip ir pavadinsiu – PAMAIVA. Nes iš tiesų man tai pats gražiausias, skambiausias lietuviškas žodis! (Šypsosi)

Leave a Reply

Your email address will not be published.