Kai pasuki gerokai vyresnėmis negu šimtametėmis liepomis apsodintu keliuku į Ažytėnuose esantį Mikalojaus Katkaus muziejų, pasijunti tarsi laiko mašina perkeltas visą amžių atgal – širdį užlieja  dabartiniam laikmečiui nebepažįstama ramybė, kurią sudrumsčia tik pasitinkančių gandrų kalenimas.

Ažytėnuose išlikęs M. Katkaus namas restauruotas. Jame įkurtas muziejus.

Ažytėnuose išlikęs M. Katkaus namas restauruotas. Jame įkurtas muziejus.

Kėdainių rajono pakraštyje esančiame Ažytėnų kaime nuo 1965 metų veikia memorialinis Mikalojaus Katkaus muziejus. 1991–2001 metais jis buvo Kėdainių krašto muziejaus padalinys. Nuo 2001 metų liepos 1 dienos muziejus perduotas Krakių seniūnijai.
Muziejaus ekspozicija pasakoja apie Mikalojų Katkų (1852–1944), XX amžiaus pradžios kaimo buitį. Muziejų kasmet aplanko apie pustrečio šimto lankytojų.
Mikalojus Katkus visiems gerai žinomas kaip prozininkas, etnografas, liaudies švietėjas, draudžiamos spaudos platintojas, visuomenės veikėjas, pirmasis diplomuotas Lietuvos agronomas. Šiemet sukanka 160 metų nuo jo gimimo.

Biografijos vingiai
Mikalojus Katkus gimė laisvųjų ūkininkų šeimoje. 1864 m. baigė Dotnuvos pradžios mokyklą, įstojo į Raseinių miesto dviklasę mokyklą. 1866–1873 m. mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje. Jo bendramoksliai buvo Petras Vileišis, Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, Antanas Biržiška. Nuo 1873 m. Maskvos universitete studijavo matematiką. Čia bendravo su Jonu Basanavičiumi, Vincu Pietariu ir kai kuriais kitais lietuviais, tuo metu taip pat studijavusiais Maskvoje. 1874 m. perėjo ir 1878 m. baigė Petrovsko Žemdirbystės ir miškininkystės akademiją (dab. Timiriazevo žemės ūkio akademija).
1879–1885 m. M. Katkus tarnavo dvaruose. Grįžęs į Ažytėnus visą gyvenimą ūkininkavo tėvo ūkyje. Spaudos draudimo metais platino „Aušrą“ ir kitą draudžiamąją lietuvių spaudą, buvo įrengęs slaptą sandėlį knygnešiams, rinko tautosaką, mokė apylinkės vaikus. Susirašinėjo su Martynu Jankumi, Jurgiu Bieliniu, Juozu Miliausku-Miglovara ir kitais lietuvybės platintojais. Dalyvavo 1905 m. revoliucijoje, buvo nubaustas 14 metų kalėjimo. 1906 m. Kauno kalėjime sėdėjo kaip politinis kalinys.
1918–1919 m. kūrė lietuviškas savivaldybes apylinkėse, rinko tautosaką, etnografinę medžiagą. 1919–1922 m. buvo Ažytėnų pradžios mokyklos vedėjas ir mokytojas, vėliau trumpai mokytojavo Plungės pranciškonų gimnazijoje, už demokratinių idėjų propagavimą iš šių pareigų atleistas. 1921 m. išrinktas Krakių valsčiaus tarybos pirmininku. Nepriklausomoje Lietuvoje kovojo su biurokratų ir policijos savivaliavimu, reiškėsi kaip nuoseklus demokratas.

Lietuviškasis Tolstojus
Mikalojus Katkus – vienas įdomiausių mūsų krašto žmonių. Sunku rasti antrą tokį be galo principingą, paprastą, tokį savotišką, tolstojišką žmogų.
M. Katkus parašė pasakėčių, apsakymų, atsiminimų apie 1863 metų sukilimą. Svarbiausias jo kūrinys – etnografinė apybraiža „Balanos gadynė“, išspausdinta 1931 metais. Nors šis veikalas parašytas, kai autoriui buvo per septyniasdešimt metų, knygoje iškyla XIX a. vidurio Lietuvos kaimo paveikslai, kadaise įsirėžę į pastabaus vaiko sąmonę, išdėstyti nuostabiai gražia, sodria ir gyva kalba. „Balanos gadynę“ ne vienas literatūros kritikas vadina bene pačiu įdomiausiu ir vertingiausiu etnografiniu kūriniu mūsų literatūroje. Taip pavaizduoti kaimo buitį, anot J. Tumo-Vaižganto, tegalėjo ten gimęs, ten augęs, ten pasenęs mokytas autorius. „(. . .) šiuo atžvilgiu vargu bau kuri kita literatūra turi tokios vertybės veikalų, kaip šis M. Katkaus, kaip K. Donelaičio raštai, kaip Antano Juškos „Svodbinė rėda“.

Nepailstantis kovotojas
Grįžęs į tėviškę, pirmasis diplomuotas Lietuvos agronomas pradėjo dirbti ūkyje ir pasijuto besąs „savo gaivale, lyg vėžys kad vandenyje. Prigimtis nepaskundo sveikatos, o dirbti ūkiškus darbus man ne naujenybė, iš mažų dienų buvau įgudęs papratimą ir ištvermę“. Čia dirbo ir gyveno iki gyvenimo pabaigos. Jis pats rengė, prausė ir auklėjo visus aštuonis savo vaikus: tris sūnus ir penkias dukras, pats dirbo žemę, kurios turėjo 27 hektarus, ir savo rankomis kepė duoną.
Peržvelgus M. Katkaus gyvenimą maža pasakyti: jis dirbo ir gyveno — kovojo ir kūrė, švietė ir mokė, „mušėsi“ su visais kaip įmanydamas — kunigais, žandarais ir policija, viršaičiais ir karo komendantais, su kaimynais. Patys žandarai jį pravardžiavo kaimo „zanoza“ (rakštimi). Tampė jį po teismus ir kalėjimus, kratė.
Beje, nebuvo M. Katkus bolševikas, bet tiesą gynė visur ir visada, su niekuo nesiskaitė, prieš nieką nesilenkė, net nuovados viršininką privertė savo namuose nusiimti kepurę. Rašė kandžius ateistinius straipsnius, 1905 m. su kitais Krakėse suorganizavo revoliucinį komitetą, vėliau daug prisidėjo prie mokytojų seminarijos įsteigimo Kėdainiuose.
Daugelį metų mokė Ažytėnų kaimo ir apylinkių vaikus, turėjo net savo namuose mokyklą.

Didžiausia dovana – laikraščiai
Pats M. Katkus, be galo kuklus ir paprastas žmogus, apie savo darbus ir gyvenimą kalbėjo labai nedaug, o apie šiandien mums svarbią knygnešystę rašė: „Aš knygnešiu nebuvau, tik duodavau knygnešiams užeigą ir nakvynę. Daugiausia mane lankė Jurgis Bielinis. Kartais lankė mane ir kiti knygnešiai, bet vis su slapyvardžiais: tas Žvirblis, tas Berankis, tas Bekojis, o sužinoti jų vardus nebuvo reikalo ir buvo nepatogu: užteko žinoti, kad nešioja lietuviškas knygas. Žinau, kad Žvirblis gyveno Šiluvoje, o gal jo tokia tikra pavardė.“
Čia pat M. Katkus stengiasi paminėti nežinomus arba spaudoje neminėtus knygų gabentojus ir platintojus: Antaną Lynių iš Ažytėnų kaimo, Daumantą, Kėdainių Charapovickio banko tarnautoją, kuris, „man prisiminus apie pavojų, (…) atsakė: „Jeigu to darbo man nebūtų, aš gyventi nenorėčiau“, J. Miliauską-Miglovarą: „Pirmais metais „Aušra“ ateidavo skaitytojams per paštą, kaip ir bet kuris kitas laikraštis. Žiūrėdavome į pašto antspaudą ir perskaitydavom: „Ryga“. Toliau gėrėjomės karžygiškumu žmogaus, drįsusio ir sumaniusio įdėti į paštą nelegalią „Aušrą“. Buvo tai Juozas Miliauskas, pasivadinęs Miglovara, tarnaująs Rygoje policijoje. Manau, kad Miliausko žygis „Aušros“ gyvenime yra labai svarbus. Kad ne šis Rygos policininkas, daug „Aušros“ būtų peliję Bitėnų spaustuvėje.“
Beje, panaikinus spaudos draudimą, M. Katkus pirmas Ažytėnuose užsisakė „Vilniaus žinias“, o kitą to laikraščio egzempliorių — visas kaimas, sudėjęs pinigus. Vėliau visada M. Katkus savo vaikams, parvykstantiems viešnagėn, sakydavo: „Man didžiausia dovana — laikraščiai.“ Į senatvę, pradėjęs akti, samdė žmogų, kuris jam perskaitytų pasaulio naujienas arba bent antraštes.
Amžino poilsio M. Katkus atgulė netoli savo namų – Ažytėnų kaimo kapinaitėse, kurios įkurtos ant gražaus kalnelio, apsupto Ažytės upės.

 

SRTRF-logo

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.