Pliūptelėjus imituojamos kovos šūviams ne vieno senolio, dalyvavusio kruvinųjų Kalėdų Labūnavoje paminėjime, akyse sužibo ašaros. Vyresni labūnaviškiai stebėdami partizanų mūšio inscenizaciją prie senojo dvaro bokšto neslėpė jaudulio – ir prabėgus 70 metų dar sunku ramiai kalbėti apie skaudžią istoriją. 

Išdaviko A. Dalboko klasės draugas Donatas Kvedaras (kairėje) susitikęs su advokatu Ignu Meškausku kaskart randa laiko pokalbiams apie praeitį.

Išdaviko A. Dalboko klasės draugas Donatas Kvedaras (kairėje) susitikęs su advokatu Ignu Meškausku kaskart randa laiko pokalbiams apie praeitį.

Niekas nebeprisimena, kada buvo pastatytas Labūnavos dvaro mūrinis bokštas. Daug ką matė šis laukuose stovintis vienišas statinys. Tik vargu, ar jis kada nors anksčiau yra matęs tokią aršią lietuvių artojų kovą su svetimšaliais, kurią galima pavadinti dvidešimtojo amžiaus Pilėnais.
„1946 metų ankstyvą Šv. Kalėdų rytą „išvaduotojai“ žvaigždėtomis kepurėmis automatų salvėmis varpė bokšto sienas. O mūro sienos dengė ne tik kovotojus „miško brolius“, bet moteris bei vaikus, nenorėjusius nusilenkti atėjūnams“, – atsiminimuose apie baisiąją tragediją mini kėdainietė šviesuolė Irena Stanislauskienė.
1946-ųjų gruodžio 24-osios vakarą pas bokšte gyvenančias ryšininkų Šimkūnų ir Derbutų šeimas valgyti Kūčių vakarienės atvyko LKA Povilo Lukšio rinktinės 4-ojo rajono vadas A. Dalbokas-Imperatorius, ryšininkas A. Muralis-Vingis, J. Žilinskas-Tėvas, V. Žandaravičius, J. Gulbinas, Z. Alaburda ir trys jo seserys Onutė, Elytė ir Marytė, O. Kasperavičiūtė. Prie jų prisijungė V. Juškevičius iš Pagojaus kaimo, buhalteris Kazys (pavardė nežinoma) iš Panevėžiuko.

Klubų „Partizanai“ ir „Grenadierius“ nariai atkūrė skaudžius įvykius, prieš 70 metų vykusius prie Labūnavos bokšto.

Klubų „Partizanai“ ir „Grenadierius“ nariai atkūrė skaudžius įvykius, prieš 70 metų vykusius prie Labūnavos bokšto.

Vakarienei vadovavo vyrai. Tylos minute pagerbė žuvusiuosius, sukalbėjo maldą, visi pasidalino kalėdaičiu. Vakarieniaujant vyrai viltingai guodėsi, kad kitais metais tikriausiai Kūčias švęs kiekvienas savuose namuose su savaisiais, be baimės, be ginklų ir laisvoje Lietuvoje. Po šventinės vakarienės visi sumigo.
Auštant pažadino stiprus beldimas į duris. Vyrai suprato, kad yra apsupti. Nuėjęs prie durų Šimkūnas įsitikino, kad lauke daug rusų kareivių ir stribų. Durų neatidarė. Vyrai ruošėsi gynybai, tikrino ginklus, moterims ir vaikams liepė persikelti į trečią aukštą, o iš antro aukšto nutarė gintis.
Kol neišaušo, vyrai nutarė bandyti iš apsupimo prasiveržti. „Sutarė, kad mano vyras Balys staiga pravers duris, o Jonas Žilinskas mes granatas ir prasiskins kelią. Tačiau, vos pravėrus duris, nuo kulkų spiečiaus krito J. Žilinskas, o mano vyrui sužeidė ranką. Moterys sugulėme ant grindų, vaikus pridengėme pagalvėmis. Pro išdaužytus langus švilpė kulkos, atšokdamos nuo sienų krito ant mūsų. Girdėjosi keiksmai, rusiškos ir lietuviškos komandos pasiduoti, – pasakojo Ona Derbutienė, – tačiau vyrai gynėsi, su mažom pertraukėlėm kovėsi penkias valandas. Pagaliau bokšte šūviai liovėsi. Pamanėme, kad visi žuvo, bet atėjusi Alaburdaitė pasakė: „Šoviniai baigėsi, pasilikome tik po vieną sau.“
img_8607Moterys ir vaikai nutarė pasiduoti. Z. Alaburda perplėšė paklodę, pririšo prie šluotos koto ir iškišo pro langą. Lauke sušuko: „Išeikite“. Pirmosios išėjo Šimkūnienė su seserimi, Onutė Alaburdaitė, Kazys ir Ona Derbutienė su vaikais ir vyru. Visiems sukomandavo gulti ir ėmė į juos šaudyti. Sužeidė O. Kasperavičiūtę, Kazį, nušovė O. Alaburdaitę ir dar vieną mergaitę.
Bokšte pasilikusios Marytė ir Elytė Alaburdaitės nusprendė gyvos nepasiduoti ir paprašė brolio jas nušauti. Šiam atsisakius tai padaryti, gyvybes sau atėmė pačios. Seserų pavyzdžiu pasekė ir atkakliai gynęsis Zenonas.
Likusieji gyvi iš bokšto išėjo iškeltomis rankomis, buvo sustatyti ir sušaudyti. Pavyko išgyventi tik šeimininkėms O. Derbutienei, Šimkūnienei su vaikais ir O. Kasperavičiūtei.
A. Muralis-Vingis ir A. Dalbokas-Imperatorius taip pat liko gyvi, bet, kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo išdavikai. Kūčių ir Kalėdų šventimą Labūnavos dvaro bokšte organizavo būtent Muralis-Vingis. Tai patvirtina ir pažyma-apžvalga archyvinėse bylose. Be 11-os žmonių, žuvusių Labūnavos kautynėse, dėl A. Muralio-Vingio ir A. Dalboko-Imperatoriaus išdavysčių per keletą dienų buvo suimti 28 žmonės.
Visus žuvusiuosius prie bokšto stribai nuvežė į Kėdainius ir išniekintus suguldė savo būstinės kieme. Visos trys Alaburdaitės buvo išrengtos nuogai, o nuo kaklo nuimti medalikėliai įsegti į krūtis.
img_8677Tikėtina, kad žuvusiųjų kūnai buvo užkasti pievoje prie Nevėžio upės, Skongalio gatvės gale. Dabar ten stovi paminklinis akmuo žuvusiesiems atminti.
O Labūnavos bokštas, priglaudęs kovotojus, sulaukė jų atkakliai gintos laisvės. Kulkų išraižytas mūras ir prie jo pasodinti 11 ąžuolų iškalbingai byloja ateities kartoms apie narsą ir pasiaukojimą tų, kurie nepagailėjo savo gyvybių vardan mūsų laisvės.

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.