Daugelis mūsų, be abejo, girdėjome, kad į Rusijos ir Ukrainos konfliktą dėl Krymo netiesiogiai įsivėlusi trečioji tauta – totoriai. Tačiau turbūt mažai kas žino, kad ši tauta turi sąsajų su Kėdainių kraštu.

Krakių seniūnijoje išlikusį Krymo kaimą dabar težymi išlikusi kūdra.

Krakių seniūnijoje išlikusį Krymo kaimą dabar težymi išlikusi kūdra.

Totoriai visąlaik garsėjo kaip puikūs kariai, tad Lietuvos didieji kunigaikščiai Gediminas, Algirdas, Kęstutis su jais sudarydavo sąjungas, kai reikėdavo atremti priešiškas jėgas.
Kartais totoriai nelikdavo nuošalyje ir tuomet, kai Lietuvos didieji kunigaikščiai patys išsirengdavo į karo žygius – jie tapdavo mūsų šalies sąjungininkais.
O ištikimiausi sąjungininkai pasilikdavo ir įsikurdavo Lietuvos žemėse, kurias jiems dovanodavo didysis kunigaikštis Vytautas.
Po karų su Vokiečių ordinu Vytautas totorius dažniausiai įkurdindavo prie svarbių valstybinių kelių. Jie tuos kelius prižiūrėdavo.
Vilniaus krašte taip atsirado gana plačiai žinomas 40 totorių kaimas, Alytaus rajone – Raižiai, Trakuose – totoriams giminingų karaimų arealas.
Istoriniuose 15-ojo amžiaus šaltiniuose totoriai minimi Babtuose, Krekenavoje. Per šias vietoves ėjo ir Kėdainius kirtęs prekybinis kelias į Rygą.
O viena totorių salelė atsirado dabartinėje Krakių seniūnijoje, netoli Pašušvio, kur iki šiol išliko Krymo kaimas.
Istoriniai šaltiniai byloja, kad Krymo kaimo atsiradimas susijęs su totoriais iš tikrojo Krymo: atkeliavusius nuo Juodosios jūros pakrantės čia juos įkurdino didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas.
Gali būti, kad Krymo kaime įsikūrę totoriai prižiūrėjo 15-ajame ir 16-ajame amžiuose gana intensyviai naudotą valstybinį Vilniaus–Raseinių kelią.

Krakių seniūnas Jonas Dalbokas augo šalia Krymo kaimo, tad dar mena, jog apie 1960-uosius jame buvo dvi sodybos. O istoriniai šaltiniai byloja, kad 15-ajame amžiuje didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas čia buvo įkurdinęs totorių bendruomenę.

Krakių seniūnas Jonas Dalbokas augo šalia Krymo kaimo, tad dar mena, jog apie 1960-uosius jame buvo dvi sodybos. O istoriniai šaltiniai byloja, kad 15-ajame amžiuje didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas čia buvo įkurdinęs totorių bendruomenę.

Dabar šeimininkauja bebrai
Krakių seniūnas Jonas Dalbokas Krymo kaimą atsimena nuo vaikystės – mat šalia jo augo.
,,Maždaug apie 1960-uosius metus Krymo kaime dar buvo dvi sodybos, tačiau jose gyveno ne totoriai.
Vėliau ritosi melioracijos vajus, tad ir tos dvi sodybos prapuolė. Dabar buvusį Krymo kaimą težymi išlikusi kūdra – vietinių tarme, „soželka“, – pasakojo J. Dalbokas.
,,Soželkoje“, beje, intensyviai šeimininkauja bebrai – žemėn nuvirtę daug jų pagraužtų medžių.
J.Dalbokas prisipažino nežinąs, ar Krakių seniūnijoje tebegyvena bent vienas totorius: ,,Tikrai negirdėjau.“

Buvo ir grėsmingi priešai
Būta laikų, kai Lietuvos didieji kunigaikščiai palaikė gana glaudžius ryšius su Aukso orda, arba Dešti Kipčiaku – valstybe, kurią iš tiurkų ir mongolų genčių suvienijo didžiojo karvedžio Čingischano anūkas chanas Batijus.
Būtent Aukso ordos gyventojai – tiurkų ir mongolų genčių palikuonys – buvo pradėti vadinti totoriais.
Maždaug iki 15-ojo amžiaus totoriai buvo grėsmingi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės priešai.
Į didžiausių Lietuvos pergalių prieš totorius sąrašą reikėtų įtraukti 1362 metų rudenį kunigaikščio Algirdo laimėtą Mėlynųjų vandenų mūšį.
Pastaroji pergalė didžiojoje Ukrainos dalyje ilgam įtvirtino Lietuvos valdžią.
O 1399 metais, vadovaujami Vytauto, lietuviai totoriams bene skaudžiausiai pralaimėjo Vorkslos mūšyje, kuriame, beje, rėmė nuverstą chaną Tochtamyšą.

Raižiuose totorių bendruomenė atidengė paminklą Vytautui Didžiajam. Skulptoriaus Jono Jagėlos sukurtas į aukštį kyla keturbriaunis granito bokštas, kurio viršūnė karūnuota Gedimino stulpais ir musulmonų simboliais.

Raižiuose totorių bendruomenė atidengė paminklą Vytautui Didžiajam. Skulptoriaus Jono Jagėlos sukurtas į aukštį kyla keturbriaunis granito bokštas, kurio viršūnė karūnuota Gedimino stulpais ir musulmonų simboliais.

Padėjo Žalgirio mūšyje
Aukso ordoje nestigo gana didelių vidinių nesutarimų, tad po kiek laiko dalis totorių pasiprašė „politinio prieglobsčio“ pas Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą.
Šis juos priėmė į karinę tarnybą ir apdovanojo žemėmis Vilniaus bei Minsko kraštuose.
1410 metais Žalgirio mūšyje Tochtamyšo vadovaujami totorių būriai kovėsi Lietuvos ir Lenkijos pusėje bei svariai prisidėjo prie pergalės.
Lietuvos totoriai kaip puikūs kariai garsėjo visąlaik. Pavyzdžiui, vien carinės Rusijos kariuomenėje tarnavo daugiau nei 25 iš jų kilę generolai.
Garsėjo totoriai ir kaip puikūs daržininkai – manoma, kad būtent jie Lietuvoje išpopuliarino agurkus, kurie dabar tapo vienu iš Kėdainių simbolių.
Vyresnieji Trakų gyventojai pasakoja, jog senoviškų totoriškų veislių agurkų laukai tose vietovėse buvo išnaikinti tik 1962 metais.

Nepriklausomos valstybės neturi
Dabar totoriai gyvena tam tikrose Lietuvos, Rumunijos, Bulgarijos, Kazachstano, Uzbekistano, Turkijos, Kinijos teritorijose.
Manoma, jog visame pasaulyje šiuo metu gyvena per 10 mln. totorių. Nepriklausomos valstybės jie neturi.
Tačiau Rusijos Federacijos sudėtyje yra autonominė Tatarstano Respublika, kurioje totoriai sudaro per 50 proc. gyventojų.
Dauguma totorių išpažįsta musulmonų tikėjimą.

Vilniaus rajone, 40 totorių kaime, veikia musulmonų maldos namai.

Vilniaus rajone, 40 totorių kaime, veikia musulmonų maldos namai.

Likimas nešykštėjo išbandymų
Istorinė totorių tėvynė – pastaruoju metu itin išgarsėjęs Krymo pusiasalis prie Juodosios jūros.
Totorių tautos likimui itin svarbūs 1654 metai – kazokų etmonas Bogdanas Chmelnickis su kitais atamanais tada prisiekė carui Aleksejui Michailovičiui ir sudarė Perejaslavlio sutartį, kuria Ukraina buvo prijungta prie Rusijos.
Didieji totorių vargai visgi prasidėjo kiek vėliau, 1783 metais, kai į Rusijos imperiją buvo aneksuota nuo 15-ojo amžiaus vidurio egzistavusi valstybė – Krymo chanatas.
Po aneksijos rusai ėmė fiziškai naikinti Krymo totorių elitą – kilminguosius, šventikus, karininkus, mokslininkus, menininkus.
O į Krymą buvo atkeliami valstiečiai iš centrinių Rusijos gubernijų – taip susiformavo naujas pusiasalio gyventojų etnodemografinis balansas.
19-ojo amžiaus viduryje visgi prasidėjo totorių tautinis atgimimas. O griūvant carinei Rusijos imperijai, 1917 metų gruodžio 5-ąją, net buvo paskelbta nepriklausoma Krymo Liaudies Respublika.
Tačiau ji gyvavo neilgai – neatlaikiusi ,,baltųjų” ir ,,raudonųjų” Rusijos kariaunų smūgių žlugo jau kitais metais.
1921 metais bolševikai įsteigė Krymo autonominę respubliką Sovietų Rusijos sudėtyje.
1944 metais, per Antrąjį pasaulinį karą, Krymo totoriai aktyviai pasipriešino į pusiasalį besiveržusiems sovietiniams ,,išvaduotojams”.
J. Stalinas to nepamiršo: beveik visi totoriai iš Krymo buvo deportuoti į rytinius Sovietų sąjungos regionus, daugiausiai – į Vidurinę Aziją.
Teigiama, kad maždaug 46 proc. Krymo totorių per šią deportaciją žuvo.

Simbolinis Chruščiovo gestas
Po Josifo Stalino mirties nepraėjus nė metams, 1954-ųjų vasario 19-ąją, Nikita Chruščiovas, 300-ųjų Perejaslavlio sutarties metinių proga Krymą perdavė „broliškai ukrainiečių liaudžiai“. Anais laikais tai tebuvo simbolinis gestas – juk visus vienijo ,,nedaloma Sovietų Sąjunga“.
Totoriams į Krymą buvo leista grįžti tik 1965 metais. O 1989-aisiais, kai ,,nedaloma Sovietų Sąjunga“ ėmė braškėti, šios tautos grįžimas į istorinę Tėvynę įgavo masinį pobūdį.
Pastaruoju metu Kryme buvo įsikūrę apie 250 tūkst. totorių. Jie sudarė maždaug 13 proc. visų pusiasalio gyventojų.
Vadinamajame referendume dėl Krymo atsiskyrimo nuo Ukrainos tedalyvavo maždaug tūkstantis totorių – kiti jo nepripažino ir ignoravo.
O kovo pabaigoje Krymo totoriai susirinko į Bachčisarajaus mieste sušauktą nepaprastąjį susirinkimą – Kurultajų ir paskelbė kursią savo tautišką autonomiją.
Negana to, Krymo totorių lyderis Mustafa Džemiliovas pareiškė, kad ,,Vladimiras Putinas – toks pat kaip ir mūsų tautą naikinęs Josifas Stalinas“.

Ar nepasikeis tonas?
Rusija per Krymo užgrobimą tikino vykdanti žmonių valią – jie esą norėjo atsiskirti nuo Ukrainos ir į tai privalu atsižvelgti.
Kažin ar Rusijos vadovų tonas nepasikeistų, jei analogišką atsiskyrimo valią oficialiai pareikštų totoriai?
Rengiant šią publikaciją, naudotasi istoriko Česlovo Iškausko straipsniu.

About The Author

Related Posts

One Response

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.