Knygynų lentynose netrukus pasirodys trečioji „Būtovės slėpinių“ knyga „Vartai į jūrą“, kurią išleido leidykla „Alma littera“. Pagal Lietuvos te­levizijos eteryje rodytą, didžiulio susidomėjimo sulaukusį laidų ciklą parengta knyga apima ir Kėdainių miesto istorijos puslapius, kuriais didžiuojamės ir dėl kurių jaučiamės svarbūs Lietuvos istorijoje.

Laida „Būtovės slėpiniai“ Lietuvos nacionalinės televizijos eteryje rodyta vienuolika metų (1993–2004). Kūrėjų sumanymas apie Lietuvos istoriją pasakoti gyvos diskusijos tarp istorikų Edvardo Gudavičiaus ir Alfredo Bumblausko forma virto savitu kultūriniu ir istoriografiniu reiškiniu. Po kurio laiko didžiulio visuomenės susidomėjimo sulaukusi laida atgimė knygos pavidalu: 2014 ir 2016 metais pasirodė dvi pirmosios „Būtovės slėpinių“ knygos, aprėpusios senosios Lietuvos istoriją, Lietuvos buvimą šiuolaikinių Ukrainos, Baltarusijos ir Lenkijos teritorijose. Trečioji knyga „Būtovės slėpiniai. Vartai į jūrą“ padeda suvokti Lietuvos valstybės istoriją, kaip lietuvių, žemaičių ir kitų istorinių regionų, taip pat juose gyvavusių miestų gyventojų kolektyvinės pastangos išraišką.

Kokie praeities slėpiniai atskleidžiami knygoje ir ar šiandien jie mums tebėra aktualūs? Kaip istorija gali padėti šiandieniniam žmogui suvokti savo ir savo tautos, valstybės vietą XXI amžiuje? Kuo saviti ir netgi unikalūs Lietuvos istorijoje yra Kėdainiai? Apie visa tai – pokalbis su kultūros istoriku, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentu, knygų „Būtovės slėpiniai“ ciklo sudarytoju Aurimu Švedu.

– Tikriausiai verta jaunajai kartai priminti, kas lėmė tokį laidų ciklo „Būtovės slėpiniai“ populiarumą visuomenėje?

– „Būtovės slėpinių“ populiarumą, mano manymu, lėmė kelios aplinkybės. Po Nepriklausomybės atkūrimo buvo juntamas aštrus visuomenės poreikis susivokti tolimoje ir artimoje praeityje, atsakyti į egzistenciškai labai svarbius klausimus: „Kokia Lietuvos vieta Europos istorijoje? Kokie yra svarbiausi Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos pasiekimai ir skaudžiausios klaidos? Ką galime įvardinti savo svarbiausiais herojais, keitusiais valstybės ir tautos gyvenimą, ir ką – žmonėmis, dariusiais pačius juodžiausius darbus? Ar iš savo patirčių galime pasimokyti?“ Tokie pirmaeilės svarbos klausimai, kuriuose istorija priartėja prie filosofijos, nebuvo svarstomi beveik penkiasdešimt metų, todėl dviejų istorikų, mokėjusių įdomiai ir gyvai diskutuoti šiais ir kitais klausimais, laida neliko nepastebėta.

Trečioji knyga padeda suvokti Lietuvos valstybės istoriją, kaip lietuvių, žemaičių ir kitų istorinių regionų, taip pat juose gyvavusių miestų gyventojų kolektyvinės pastangos išraišką.

– „Vartai į jūrą“ – jau trečioji knyga, parengta pagal šį laidų ciklą. Vadinasi, pirmosios dvi buvo sėkmingos, atliko savo misiją?

– Kuomet leidykla „Alma littera“ nutarė atgaivinti „Būtovės slėpinius“ teksto pavidalu, neslėpsiu, bent jau aš, kaip būsimasis knygos (o vėliau – viso jų ciklo) sudarytojas, turėjau abejonių tokio sumanymo verte. Tačiau šifruojant laidas, o vėliau – rengiant diskusijų išklotines spaudai, rašant kontekstinius ir dalykinius komentarus, paaiškėjo, kad didžioji dalis laidoje išsakytų idėjų vis dar skamba aktualiai. Kadangi pirmoji „Būtovės slėpinių“ knyga pasirodė 2014-aisiais, jau galima teigti, kad ji ir antrasis tomas (išleistas 2016-aisiais) rado savo skaitytoją. Taigi, atsakant į Jūsų klausimą, drįstu teigti, kad pirmosios dvi „Būtovės slėpinių“ knygos neabejotinai atlieka istorijos populiarinimo ir pilietinio patriotizmo ugdymo funkciją.

Leidykla „Alma littera“ išleido trečiąjį „Būtovės slėpinių“ tomą „Vartai į jūrą“, kuriame nemažai vietos skiriama Kėdainių miesto istorijai.

– Kokiai skaitytojų auditorijai skiriama ši knyga?

– Dirbdamas ties „Būtovės slėpiniais“ tikėjausi, kad šios knygos pirmiausia sudomins vyresniųjų klasių mokinius ir studentus, kurie, skaitydami dviejų istorikų diskusijas, galės įsitikinti, jog apie savosios valstybės bei tautos istoriją galima mąstyti keliant įdomius, netikėtus, drąsius klausimus, nuo kurių sprendimo priklauso, kaip mes save suvokiame XXI amžiuje. Mano manymu, sudėtingų klausimų aptarimas diskusijos, kuri yra ir rimta, ir žaisminga tuo pat metu, forma, yra „draugiškas“ įvairaus amžiaus, išsilavinimo ir patirties auditorijai.

– Įdomi techninė darbo pusė, „paverčiant“ televizijos laidą tekstu: kaip vyksta informacijos atrankos procesas, ar knygoje išlaikyta gyvos diskusijos forma, kaip sprendžiamas iliustravimo klausimas?

– Kai apsisprendžiau prisidėti prie „Būtovės slėpinių“ leidybinio projekto, iš pradžių su profesoriumi Alfredu Bumblausku aptarėme, kokie laidoje rodyti ciklai turėtų suformuoti knygos turinį. Antrasis, ne mažiau svarbus klausimas buvo, kaip knyga atrodys – kokie vaizdai iliustruos ir kartu pratęs tekstinį pasakojimą. Gana greitai priėjome vieningą nuomonę, kad pirmasis „Būtovės slėpinių“ tomas turi būti iliustruojamas dailininko Petro Repšio sukurtais medaliais, kuriuose atvaizduojami patys svarbiausi Lietuvos istorijos įvykiai, asmenybės, reiškiniai.

Atsakius į aukščiau įvardintus klausimus, beliko imtis darbo – šifruoti laidas stengiantis, jog tekstas bent nedidele dalimi perteiktų gyvų diskusijų metu tvyrojusias emocijas, pauzes ir visa tai, kas vadinama „neverbaliniu bendravimu“.

Dar vienas, daug kruopštumo reikalavęs darbas, buvo komentarų rašymas, stengiantis paaiškinti tam tikrus, istorikams profesionalams savaime suprantamus, tačiau visuomenei ne visuomet lengvai „įkandamus“ teiginius; pateikti informaciją apie tai, kas iš istorikų po laidos pasirodymo toliau tyrinėjo konkrečius klausimus; kokioje literatūroje galima rasti daugiau informacijos knygos skaitytoją sudominusia tema. Dirbant šį darbą man labai padėjo du mano kolegos iš Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto – docentas Eugenijus Saviščevas ir kultūros istorikė Dalia Vitkauskaitė. Be šių mano kolegų ir puikių mokslininkų pagalbos aš, tiesą sakant, nebūčiau sugebėjęs susidoroti su knygos sudarytojui tekusiais iššūkiais.

Na, o antrojoje ir trečiojoje knygoje galima rasti įstabias fotografo Algimanto Aleksandravičiaus nuotraukas. Šis menininkas kuria vizualinę Lietuvos istorijos versiją ir mums labai pasisekė, kad Algimantas nutarė pasidalinti savo unikalaus fotoarchyvo lobiais.

– Man, kaip kėdainietei, labai rūpi ir toji knygos dalis, kuri skiriama mūsų miestui. Iš Kėdainių kilusi žurnalistė, rašytoja Vitalija Morkūnienė yra pasakiusi: „Kėdainiai – tai miestas, kuris yra vertas geriausio istorinio likimo“. Ar Kėdainiai iš tiesų tokie saviti Lietuvos istorijoje, kad jiems skiriama atskira „Būtovės slėpinių“ trečiosios knygos dalis?

– Kėdainiai iš tiesų yra unikalus miestas Lietuvos istorijoje. Kėdainių raida XVII amžiaus viduryje aiškiai rodė, kad Lietuva turi šansą kurti savo miesto civilizaciją, į ateitį mūsų visuomenę ir valstybę vedantį lietuvišką reiškinį. Todėl visiškai nekeista, kad jiems trečiajame „Būtovės slėpinių“ tome yra iš esmės paskirta paskutinė knygos dalis „Žvilgsniai per Kėdainius į Žemaitiją ir Lietuvą“.

Nei „Būtovės slėpinių“ laidų ciklas, skirtas Kėdainiams, nei, juo labiau, knyga tiesiog neįsivaizduojama be Kėdainių krašto muziejaus direktoriaus Rimanto Žirgulio ir archeologo Algirdo Juknevičiaus pasakojimų apie miestą, kurio istorijos ekspertais jie yra.

– Kokį Kėdainių istorijos laikotarpį apima trečioji „Būtovės slėpinių“ knyga?

– Kėdainiai XVI a. II pusėje – XVII a. pradžioje buvo tapę alternatyvios Lietuvos socialinės ir kultūrinės raidos kūrėjų susitelkimo vieta ir labai produktyvaus darbo erdve. Taigi, egzistavo galimybė, jog Lietuvos istorijos raida galėjo pasukti visai kita linkme ir tokią galimybę visų pirma kūrė Kėdainiuose susitelkę žmonės.

Šis miestas per itin trumpą laiką atliko ne tik įspūdingą ekonominį, bet ir kultūrinį šuolį, tapdamas evangelikų – reformatų kultūriniu centru. O Kėdainiuose gimusi Šviesioji gimnazija, tikriausiai, galėjo tapti evangelikų – reformatų universiteto pagrindu, rimtu iššūkiu jėzuitiškam Vilniaus universitetui.

Būtent apie šį labai intriguojantį ir vis dar Lietuvos istorikų per mažai aktualizuotą Kėdainių istorijos laikotarpį pasakojama trečiajame „Būtovės slėpinių“ tome.

– Kiek knygoje paliečiama Kėdainių daugiakultūriškumo tema?

– Kėdainių daugiakultūriškumo tema buvo labai svarbi „Būtovės slėpinių“ kūrėjams. Tačiau šiuo atveju reikia kalbėti apie ne tik Kėdainiams, bet ir visiems senosios Lietuvos valstybės miestams galiojusią svarbią taisyklę: kaip ir visoje Vidurio Europoje, taip ir Lietuvos miestų raidoje savotiškas spurtas (susijęs su Magdeburgo – miesto savivaldos – teisių gavimu) prasideda, kai į miestą ateina svetimšaliai. Kėdainiai – vienas iš tų miestų, kuriuose svetimšalių atėjimas ir „šviežio kraujo“ įliejimas į miesto kūną XVII amžiuje buvo labai ryškus: škotai, vokiečių bendruomenės, olandai. Be šių žmonių įnašo sunku įsivaizduoti šio miesto „aukso amžių“.

– Ir pabaigai – ar šiandien Kėdainiai ir kiti Lietuvos miestai vis dar gali įkvėpti istorijos, kultūros tyrinėtojus ieškoti dar neatrastų būtovės slėpinių?

– Atsakysiu trumpa pastaba – mes iki šiol dar nesame apmąstę Kėdainių ir kitų miestų vietos Lietuvos istorijoje. Išimtimi čia laikytinas nebent Vilnius. Kažką panašaus galima pasakyti ir apie Lietuvos miestiečių luomą – jų istorija vis dar neišskaityta šaltiniuose ir nepapasakota istorikų knygose.

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.