Praeities lobių besižvalgant…

1

Kėdainiai – Vidurio Lietuvos kraštas, galintis pelnytai didžiuotis sa­vita ir išskirtine savo praeitimi. Nors mūsų kraštą bene labiausiai garsina kunigaikščių Radvilų palikimas, rajone stūkso ir pagoniškus, ikikrikščioniškus laikus menantys ženklai. Vieni tokių – piliakalniai. Tiesa, kai kurie nepelnytai užmiršti ir, pasislėpę po gausia medžių lapija, slepia savo tikrąją didybę…

Įspūdingasis Sangailų piliakalnis prie pat Šėtos.

Būtent apie tai, kokią istoriją mena piliakalniai, kodėl verda diskusijos dėl vieno jų autentiškumo, Kėdainių lietuvių ir švedų draugijos organizuotoje paskaitoje pasakojo archeologas Algirdas Juknevičius.
„Mūsų rajone yra 12 piliakalnių ir, nors jie nėra tokie didingi kaip Šatrija, Medvėgalis, Kernavė, Merkinė ar Gedimino kalnas Vilniuje, visi turi daug savų mįslių ir paslapčių“, – intriguoja pasakotojas.

Palieka stiprų įspūdį
Piliakalniai yra raiškios kraštovaizdžio dalys mūsų lygumų krašte. „Iškilusios kalvos ne tik teikia stiprų emocinį įspūdį, bet ir yra istorijos bei archeologijos žinių lobynas. Piliakalniai – tai mūsų pagoniškosios kultūros reliktai, daugiausiai naudoti ikikrikščioniškaisiais laikais, tad siejami su mūsų tapatybe“, – pažymėjo archeologas.
Turimomis žiniomis, visi (tiek tyrinėti, tiek ir netyrinėti) piliakalniai mūsų rajone yra datuojami maždaug I tūkstantmečiu–II tūkstantmečio pradžia.
Įprasta manyti, kad žodis „piliakalnis“ reiškia „pilies kalnas“, tačiau tikroji šio žodžio reikšmė – „supiltas kalnas“.
„Piliakalnių kalvos pirmiausiai yra gamtos kūriniai, susiformavę prie upių, daugiausiai jų santakose. Štai Nevėžis turi net 89 intakus ir juose ilgu poledyniniu laikotarpiu formuodavosi stačios ir raiškios kalvos. Beje, prieš tūkstantį metų upės buvo daug didesnės ir vandeningesnės nei dabar“, – pažymėjo A. Juknevičius.

Pradžia – prieš 4 tūkst. metų
Rajone esančius piliakalnius galima suskirstyti pagal jų esamą vietą: vakarinėje dalyje stūkso Naujaupio (Pilionių), Plinkaigalio, Vosbučių, Ambraziūnų, Pilsupių piliakalniai, rytinėje dalyje – Stašaičių, Sangailų ir Šukionių, o per vidurį – Bakainių, Kalnaberžės, Vaidatonių bei Lomeikiškių piliakalniai. Kai kurie jų turi tam tikrus, tik vietinių žinomus ir vartojamus vardus: Žalnierka, Piličkalnis, Švedkapis, Pilėnai, Stagiai, Šėta, Prancūzkapis, Krasausko kalnas.
„Tai – žodinė žmonių tradicija, perduodama iš kartos į kartą“, – pasakojo archeologas.
Turimomis žiniomis, patys pirmieji piliakalniai pradėti įrenginėti žalvario amžiuje, maždaug II tūkstantmetyje prieš Kristų. Kalvose įsikūrę žmonės apsitverdavo karčių ir žabų tvora, saugojosi ne tik nuo kitų genčių antpuolių, bet ir nuo žvėrių. Geležies amžiaus pradžioje (maždaug 500 metų pr. Kristų) Lietuvoje išmokus iš balų rudos išgauti geležį ir ją apdirbti, bendruomenės tapo turtingesnės, tad kilo natūralus poreikis dar labiau sustiprinti piliakalnius. Ant kalvų būdavo pilami pylimai, kuriuos sutvirtindavo moliu, rąstais, akmenimis. Ant supiltų pylimų būdavo statomi aštriai nusmailintų rąstų įtvirtinimai. Tokiuose įtvirtintuose piliakalniuose gyvendavo bendruomenių vyresnieji su savo kariauna, papiliuose ir greta jų kūrėsi žemdirbių sodybos.

Naujaupio piliakalnis (Pilionių piliakalnis, Švedkapis, Piliukas)
Ilgą laiką istorikai galvojo, kad Naujaupio piliakalnis yra legendinių Pilėnų vieta, kur žmonės iš 4 aplinkinių valsčių gynėsi nuo užpuolikų kryžiuočių. Tačiau šis faktas moksliškai nėra patvirtintas ir iki šiol nesutariama, kur tie Pilėnai yra.

Naujaupio (Pilionių) Pilėnai, Piliukas, Švedkapis tarpukariu. Nuotrauka B. Buračo

Piliakalnis dar vadintas Švedkapio arba Piliuko vardais. Pasakojama, kad šioje vietoje lietuviai sumušė švedus: dauguma jų žuvo arba buvo palaidoti piliakalnyje. Pasak padavimo, kalnas atsiradęs, kai švedai čia laidoję žuvusius karius, pildami ant jų žemes kepurėmis.
Gražiausiai šį piliakalnį vadino Naujaupio dvaro savininkai Girštautai – Aukso kalneliu. 1934 m. bajoras Vladas Girštautas pastatė ant šio kalnelio mūrinę koplyčią su laidojimo rūsiu. Jo žmonos vardas buvo Elena, tad šioje vietoje kasmet būdavo švenčiami Šv. Elenos atlaidai.
Piliakalnyje tyrinėjimų metu rasta I tūkstantmečio gludintos, grublėtos ir lygaus paviršiaus lipdytos keramikos, papėdėje aptikta gyvenvietės pėdsakų.

Plinkaigalis
Stačiašlaitis piliakalnis stūkso netoli nuo Žiedupės upės santakos su Šušve. Jis datuojamas I tūkstantmečiu–II tūkstantmečio pradžia. Iš dviejų pusių piliakalnį saugojo Žiedupės ir Šušvės upės, dar vienoje pusėje plytėjo klampi pelkė, o mažiausiai apsaugotoje šiaurės rytinėje pusėje buvo įrengtas pylimas. Šalia plyti ir Plinkaigalio kapinynas – vienas geriausiai ištyrinėtų kapinynų Lietuvoje, kuriame buvo rasta ir įvairių tautų palikimo. Kapinyno radiniai atskleidė, kad ir mūsų krašto neaplenkė IV–VI a. vykęs tautų kraustymosi vajus, tad šiose kapavietėse randama avarų, alemanų, skandinavų ir kitų tautų laidojimo atributų.

Vosbučiai (Pilaitės kalnas)
Įkurtas ypač gražioje ir vaizdingoje vietoje. Piliakalnio šiaurės vakariniame pakraštyje, mažiausiai apsaugotame gamtinių kliūčių, įrengtas pylimas. Kitas puses supa Šušvė ir Pečiupis. Šalia pat piliakalnio, 200 metrų atstumu į pietus, yra vaizdinga Šušvės kranto molio atodanga, vadinamoji morena. Tai ledynmečio suneštas priemolis, labai derlingas ir našus, jame gerai auga lapuočiai, ypač ąžuolai. Tad ne veltui mūsų kraštas seniau buvo vadinamas ąžuolynų kraštu. Iš XVI a. atkeliavusiuose dokumentuose pažymėta, kad tuomet ąžuolynai sudarė net 25 proc. viso miško masyvo. Dabar ąžuolynų yra mažiau nei 1 procentas…

Ambraziūnai
Įrengtas Šušvės ir Šakės upelio santakoje esančiame kyšulyje. Šiuo metų piliakalnis nėra labai išvaizdus, nes gerokai apardytas įvairių erozinių veiksnių. Ant jo apardyto pylimo stovi dar sovietinius laikus menantis piliakalnio vietą žymintis betoninis ženklas. Nuo pylimo atsiveria nuostabios Šušvės slėnio tolumos. Tarpukariu slėnis buvo valomas, tad buvo galima gėrėtis plačiais ir tolimais horizontais. Tačiau po karo prasidėjo intensyvūs naudmenų tręšimai iš lėktuvų, teritorija apaugo menkaverčiais krūmais, medžiais, kurie bujoja iki šiol. O juk išvalius visą šią augmeniją vaizdas būtų ne prastesnis nei Šveicarijoje!
Šalia piliakalnio esančiame lauke yra papėdės gyvenvietė, kurioje rasta lygaus paviršiau lipdytos keramikos.

Pilsupių Bakanas 1960 metais. Nuotrauka A. Kubiliaus.

Bakanas (Pilsupių piliakalnis)
Patvenkus Šušvę ir atsiradus Angirių tvenkiniui, piliakalnis buvo apardytas, o dabar ir gana apleistas: apardytas arimų, aikštelė dirvonuoja, šlaitai apaugę medžiais, link Pilsupio besileidžiantis šlaitas paveiktas erozijos. Tyrimais nustatyta, kad 1 km į šiaurę nuo piliakalnio būta papėdės gyvenvietės, kur rasta lygaus paviršiaus lipdytos keramikos. Tarpukariu aukštas ir platus pylimas buvo panašus į duonos kepalą, todėl vietiniai žmonės piliakalnį vadino Bakanu.

Stašaičiai (Švedkapis)
Stūkso Lankesos upės kairiojoje pakrantėje, 5 km atstumu į pietryčius nuo Šėtos. Piliakalnį supa nedidelis bevardis upeliukas, kuris prieš tūkstantį metų buvo žymiai didesnis ir vandeningesnis. Ant piliakalnio irgi būta pylimo – jis supiltas šiauriniame pakraštyje. Dailių formų piliakalnio vaizdą gadina aikštelės viduryje sovietmečiu pastatytas betoninis elektros stulpas.

Sangailai (Piliakalnis, Stagiai, Šėta)
Tai – vienas įspūdingiausių piliakalnių Kėdainių rajone. Iki šiol galima pamatyti jo ryškius kontūrus ir du pylimus. Yra išlikusios dvi kalvos – viena pilies, o kita – priešpilio. Jas skiria griovys. Piliakalnis įrengtas prie Liolių upelio, dabar tapusio tvenkiniu.
Pasak A. Juknevičiaus, skaitant metraščius galima rasti medžiagos apie 1372 metų rugpjūtį Livonijos kariaunos vykdytą grobiamąjį žygį į mūsų kraštą ir čia pamintus Stagius, vokiškai pavadintus Stenghe. Manoma, kad būtent Stagių teritorija buvusi aplink dabartinius Sangailus. Be to, už piliakalnio yra 1 hektaro gyvenvietė ir sovietmečiu apardytas kapinynas. O galbūt pati pirmoji Šėta ir buvusi dabartinių Sangailų piliakalnio vietoje? Mat iki šiol nėra tikslių atsakymų, kada pirmą kartą paminėtas Šėtos vardas ir kur šio miestelio ištakos.

Šukionių piliakalnis
Laiko labai apardytas, benykstantis bei sunkiai pasiekiamas. 1998 metais vykusių tyrinėjimų metu rasta iš 13 cm storio rąstų sudėtos suanglėjusios gynybinės sienos liekanos. Siena buvo krauta iš gulsčių rąstų, prilaikomų įkastų kuolų, viduryje pripilta žemės. Aikštelėje aptikta geležinių dirbinių: dalgis, 2 kapliai, sagtis, grandis, peilis, žalvarinių papuošalų liekanų.

Istorinę Sosių žemę menantis Bakainių piliakalnis. Nuotrauka V. Bečelio.

Bakainiai (Pilis)
Piliakalnis pailgas, stačių šlaitų, aikštelės pakraščiuose supilti 6–8 m aukščio pylimai.
Bakainių piliakalnio istorija siekia kelis šimtmečius. 1372 metais Livonijos ordino metraštininkas Hermanas Vartbergė paminėjo Sosių žemę, kurios centru tikriausiai ir buvo Bakainių piliakalnis. Ignotas Bušinskis knygoje „Nevėžio krantai“, išleistoje 1873 m., rašo, jog šio piliakalnio papilio pylimai supilti XVIII a. pradžioje saksų kariuomenės, gynusios mūsų kraštą nuo švedų karaliaus Karolio XII kariuomenės antpuolių. Kare su švedais aktyviai reiškėsi Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Augusto II vadovaujama saksų kariuomenė bei Lietuvos didikų kariaunų būriai. Nepaisant to, jog karo, vadinamo Šiaurės karu, pradžioje švedai užėmė mūsų kraštą, jie patyrė didelių nuostolių. Žuvusius karius

Saksų karių palikimas Bakainių piliakalnyje. Pylimą kariai, anot Žemaitijos praeities tyrinėtojo Ignoto Bušinskio, XVIII a. pradžioje supylė gindami mūsų kraštą nuo Švedijos karaliaus Karolio XII antpuolių. Nuotrauka A. Juknevičiaus.

švedai laidojo mūsų krašte, tad vietiniai žmonės palaidojimų vietas ėmė vadinti Švedkapiais. Piliakalnis tyrinėtojus pradėjo dominti dar XIX a. I pusėje, tuomet pradėti vykdyti pirmieji tyrimų darbai. Šiuo metu piliakalnio teritorija yra puikiai sutvarkyta ir pritaikyta lankymui, jis – vienas geriausiai sutvarkytų piliakalnių mūsų rajone.

Kalnaberžės piliakalnis (Piličkalnis)
Įspūdingos formos, tačiau smarkiai augmenija apaugusį piliakalnį supa Nevėžio intakas Kruostas. Nuo piliakalnio atsiveria gražūs Nevėžio slėnio reginiai. Piliakalnį apardė intensyvūs arimai, pylimą XX a. pradžioje kasinėję valstiečiai paliko duobių. Į šiaurę nuo piliakalnio 1,5 ha plote yra papėdės gyvenvietė. Manoma, kad ją 1372 m. Livonijos ordino kronikininkas Hermanas Vartbergė pavadino „Calleberze“.

Vaidatoniai (Žalnierka, Močėnų piliakalnis)
Piliakalnio šlaitai statūs, leidžiasi į Kruosto ir jo intako Skaudinio slėnius. Šiaurinėje aikštelės pakraštyje supiltas pylimas. Piliakalnis smarkiai apardytas – seniau čia buvusios kaimo kapinės (joms atminti pastatytas medinis kryžius), aplink vykdoma žemdirbystė, šlaitai apaugę medžiais. Manoma, kad piliakalnyje buvo palaidoti kariai, todėl vietiniai žmonės jį vadino Žalnierka. Pavadinimas kilęs nuo žodžio žalnierius, reiškiančio karį.

Lomeikiškių piliakalnis (Prancūzkapiai, Krasausko kalnas)
Pasak A. Juknevičiaus, tai vienas paslaptingiausių piliakalnių mūsų rajone. Pasakojama, kad čia vyko žemaičių ir lietuvių kovos, vėliau buvo laidojami prancūzų kareivių palaikai, likę nuo Napoleono karų. Kalvoje esą tūno rūsys, kuriame paslėpti prancūzų armijos ginklai. Iki 1934 metų kalva buvo ariama, tad joje buvo randama nemažai žmonių kaulų. Vietiniai žmonės kalvą vadino Krasausko kalnu. Matyt, kad piliakalnis buvo žemės savininkui Krasauskui priklausančioje valdoje.

Įmanoma rasti naujų piliakalnių?
Iki šiol plačiai ir išsamiai ištyrinėtų piliakalnių visoje Lietuvoje nėra daug. Mažai jie tyrinėti ir Kėdainių rajone. Pasak A. Juknevičiaus, pastaraisiais metais dažniausiai pasirenkami tyrinėti tik tie piliakalniai, kurių būklė tampa avarinė – irsta, slenka šlaitai, tad kyla būtinybė juos sutvirtinti ar pritaikyti lankymui.
Manoma, kad mūsų rajone visi piliakalniai jau yra atrasti.
„Tačiau pasivaikščiokime po gamtą, gal ir jūs atrasite naują piliakalnį“, – kvietė archeologas ir pridūrė, kad keliavimas po piliakalnius suteikia daug gerų emocijų, kartu kelia išskirtinę galimybę labiau pažinti savo gimtąjį kraštą.
„Tiesa, ne visi piliakalniai tinkamai sutvarkyti, juos nustelbia augmenija. Bet, nepaisant visko, mūsų kraštovaizdis yra nuostabus, o tvarkydami piliakalnius prikelsime Lietuvą“, – entuziastingai kalbėjo A. Juknevičius.

Komentarų: 1

  1. Vaida – viena iš jauniausios kartos kultūros paveldo specialisčių. Puikus straipsnis. Sveikinimai ir linkėjimai toliau skleisti visuomenei tai, kas išties mumyse savita.

Leave A Reply