Praeities didybės sergėtoja

0

Daugiau nei trisdešimt metų Kėdainių rajono paveldosaugininke dirbusi kėdainietė, Krašto kultūros premijos laureatė Violeta Berlėtaitė prisipažįsta – kaskart praeiti pro Kėdainių senamiestį jai yra didžiulis malonumas ir džiaugsmas.  Dabar jos ilgamečio ir kartais net pasiaukojamo darbo vaisiai džiugina bei verčia didžiuotis savo paveldu tiek kėdainiečius, tiek ir miesto svečius.

Ilgametės rajono paveldosaugininkės V. Berlėtaitės įnašas į Kėdainių senamiesčio sutvarkymą – didžiulis. „Man labai smagu, kad prie to kažkiek prisidėjau. Dabar labai smagu pasivaikščioti po tokį gražų mūsų senamiestį”, – šypsojosi moteris.

„Svarbu darbą dirbti su meile, tada jis tampa vienu malonumu. Jei pradedi dirbti, o darbas yra širdžiai malonus – dirbsi ir toliau“, – šypsosi buvusi paveldosaugininkė V. Berlėtaitė. Šiuo metu moteris mėgaujasi užtarnautu poilsiu, tačiau vis dar yra aktyvi įvairių kultūrinių renginių dalyvė, iki šiol nenutolo ir nuo paveldosaugos reikalų.

Pastangos išsaugoti Kėdainių praeitį
Pokalbiui su pašnekove susitinkame kone pačioje Kėdainių senamiesčio širdyje – Seniosios Rinkos aikštėje. Susėdame ant suoliukų prie pat Kėdainių daugiakultūrio centro. Skaisčiai šviečiančios saulės spinduliai krito ant senųjų sinagogų pastatų sienų…
„Pamenu, kaip teko kovoti, kad vienoje iš sinagogų būtų Kėdainių dailės mokykla, kitoje – Daugiakultūris centras. Ėjau, tariausi su žydais, kad galėtume perimti šiuos pastatus, sakiau, kad juos restauruosime. Keičiasi laikmečiai, tačiau negali būti nesutvarkytų, apgriautų pastatų, nesutvarkytų kiemų, tvorų. Kad ir ši Senosios Rinkos aikštė – dabar ji yra sutvarkyta ir graži, džiugu čia būti. Labai džiaugiuosi, kad jos tvarkymo darbų pradžioje įnešiau ir aš savo indėlį. Per visus savo darbo metus labai stengiausi, kad būtų išsaugota kuo daugiau mūsų Kėdainių praeities“, – pasakojo moteris.

Skaityti teko ir naktimis
Pasiteiravus pašnekovės, kas ją pastūmėjo tapti paveldosaugininke (anuomet šios srities specialistai buvo vadinami paminklosaugininkais), moteris šypteli – apsispręsti, ar pasirinkti šią sritį, ji turėjusi vos vieną dieną.
„Dirbau kultūros srityje, kai 1975 metais visuose šalies rajonuose buvo paskiriama po vieną etatą paminklosaugai. Buvusi skyriaus vedėja pasikvietė mane ir sako: „Tu turėsi dirbti. Turi laiko iki rytojaus apsispręsti.“ Aš ir galvoju – dirbsiu. Tuo metu ši sritis Lietuvoje buvo visiškai nauja, nebuvo nė vieno specialisto. Tokiame darbe reikia turėti labai daug žinių iš istorijos, architektūros, archeologijos, dailėtyros. Nebuvau specialistė, todėl pati savarankiškai perskaičiau labai daug knygų (dažnai tekdavo jas ir naktimis skaityti), lankydavausi įvairiuose seminaruose, visapusiškai gilinau savo žinias apie įvairius objektus. Mat nenorėjau pasirodyti kvaila prieš tuos žmones, su kuriais tekdavo dirbti“, – nusijuokia pašnekovė, tačiau kartu prisipažino, kad pati darbo pradžia buvusi sudėtinga ne tik dėl žinių stokos.

Pradžioje – skeptiškas požiūris
Sovietmečiu, tik V. Berlėtaitei pradėjus darbą, mūsų rajonas kultūros paveldo srityje buvo apgailėtinoje situacijoje – nebuvo prižiūrėtas ir nepradėtas tvarkyti senamiestis, pastatai buvo apleisti ir prašyte prašėsi rekonstrukcijos, nebuvo atliekami jokie archeologiniai tyrimai… Pirmaisiais metais į paveldosaugininkės darbą gana skeptiškai žiūrėjo tuomečiai rajono vadovai, kolūkių pirmininkai.
„Įsivaizduokit, ateina jauna mergina ir pareiškia kolūkių vadovams – čia negalima kasti, čia yra kultūros paveldo paminklas. O iš kur tiems vadovams žinoti, jei jie ten 20–30 metų ardavo. Mes patikrinę atrasdavom kapinynus, atribodavome ir neleisdavome ten vykdyti jokių darbų. Na, iš pat pradžių būta priešpriešų, su kai kuriais kolūkių pirmininkais tekę ir pakonfliktuoti. Tačiau vėliau jie manęs atsiprašė, o paskui labai gražiai sutardavome. Juk mes kiekvienas dirbame savo darbą!“ – pasakojo ilgametė rajono paveldosaugos specialistė ir pridūrė, kad gana dažnai gavusi barti iš tuomečių rajono vadovų. „Buvau įpratusi prie barimo, tačiau jei reikėdavo rinktis savo ar miesto gerovę, rinkdavausi pastarąjį variantą“, – šyptelėjo ji.
Vėliau vadovų požiūris pasikeitė, nes didžiuosiuose Lietuvos miestų senamiesčiuose nebuvo taip intensyviai tvarkomąsi, kaip tai buvo daroma mūsų rajone. Tą teigė patys iš Vilniaus atvykę paminklosaugininkai. Tuo metu vyko socialistinis lenktyniavimas, tad Kėdainių rajonas aukščiausiuose valdžios sluoksniuose buvo giriamas už puikų darbą ir buvo vienas pirmųjų rajonų visos šalies mastu paveldosaugos srityje.

Prisidėjo ir daug geros valios žmonių
Per darbo metus V. Berlėtaitė, kaip pati teigė, visus rajono objektus, net ir esančius atokiausiuose kampeliuose, yra susiradusi ir apžiūrėjusi, ne vieną dešimtį kilometrų per dieną nuėjusi.
Moteriai pradėjus dirbti, buvo nustatyta Kėdainių senamiesčio teritorija, kuri buvo pradėta tvarkyti kompleksiškai, taip pat pradėti vykdyti senamiesčio archeologiniai tyrimai. Buvo tvarkomi ir kiti objektai, esantys kaimiškosiose vietovėse.
„Daug mes darėme, daug tvarkėme – buvo sutvarkyta daug apleistų parkų, dvarų, džiaugiamės ir Paberžės muziejaus įkūrimu, ir Nobelio premijos laureato Česlovo Milošo senelių sodybos sutvarkymu. Nors šioje sodyboje yra išlikęs tik vienas pastatas, jis iki šiol džiugina iš įvairių Lietuvos, o ir Lenkijos kampelių suvažiuojančius žmones. Prisimenu, anuomet pas mane atvyko Česlovas Kudaba kartu su Andžėju Milošu ir paprašė juos nuvežti į Šetenius. Nuvykus pamatėme apleistą parką, tikrą šabakštyną. Pradėjome teritoriją intensyviai tvarkyti – dėkoju visiems dirbusiems talkininkams, išties nemažai popiečių ten praleista“, – prisiminimais dalinosi pašnekovė.
Jos dėka buvo pradėta tvarkyti ir Šv. Juozapo bažnyčia, kuri anuomet buvo paversta Elektros aparatūros gamyklos sandėliu.
„Pradėjau minti takus pas tuometį gamyklos direktorių matydama, kad reikia išsaugoti bažnyčios altorius, vargonus. Ačiū direktoriui, nes altoriams buvo padaryti atitvarai, vargonai – išvežti. Stengėmės, kad ši aparatūros gamykla kuo greičiau išsikeltų iš senamiesčio“, – pasakojo pašnekovė. Išsikėlus gamyklai, bažnyčios erdvės liko tuščios, reikėjo jas skubiai tvarkyti. Įkurtas paramos fondas, kuris rinko lėšas šios bažnyčios tvarkymui bei kitiems objektams (Paberžės muziejui, T. Bružaitės paminklo statymui).
Nors viskas vyko sovietmečiu, tačiau, anot pašnekovės, žmonės tais laikais nebuvo visai atbukę ir savo aplinkoje esantį buvusį senąjį paveldą su dideliu entuaziazmu padėję tvarkyti – ar tai būtų senosios kaimo kapinaitės, ar dvaro aplinka…
„Visur reikėjo dirbti ir ieškoti paramos žmonių, kurie pritartų šiems darbams. Džiugu, kad šių žmonių – kolūkių vadovų, seniūnų, paprastų žmonių – būta labai daug, esu jiems iki šiol labai dėkinga“, – pasakojo V. Berlėtaitė. Lėšų darbams įgyvendinti buvo gaunama ir iš Kultūros vertybių departamento, nes mūsų rajonas dirbo daugiausiai – daugiausia buvo pradėta restauruoti objektų. Nemažai savo lėšomis prie darbų prisidėjo mūsų rajono savivaldybė.
Deja, tačiau ir tais laikais nemažai dvarų stovėjo apleisti, mat pastatų buvę daug, šeimininkų jau nelikę, o jų palikuonys nerodė didelio entuziazmo tvarkyti. Juolab kad tai kainuoja nemažus pinigus.

Jaunieji talkininkai
Būta ir reikšmingų atradimų – praėjus keleriems metams nuo darbo pradžios, 1977 metais buvo atrastas Plinkaigalio kapinynas. Atvykę archeologai iš tuomečio Vilniaus pedagoginio instituto dirbo visą mėnesį ir nustatė, kad tai yra IV–V a. kapinynas. Vėliau ši vieta buvo kasinėjama net aštuonerius metus, buvo rasta tūkstančiai radinių.
„Čia kasinėti mums talkino šio kaimo vaikai. Departamentas man skirdavo po tris rublius kiekvienam vaikui – jiems tai būdavo didžiulis džiaugsmas, o ir dirbdavo, kasdavo jie visą dieną. Su jaunaisiais talkininkais patikrinome beveik tris dešimtis rajone esančių paminklų. Važiuodavome į kasinėjimų vietą sunkvežimiais – prisimenu, kartą vieną vaiką palikome, tai turėjome grįžti, nes jis pasakė, kad bėgs paskui sunkvežimį (šypsosi). Po to kukurūzų lauke jam įduodavome šluotą ir liepdavome nueiti iki palapinės. Šluotą jam duodavome todėl, kad mes matytume, kur jis eina, kad nepasiklystų, nes jis buvo mažiausias iš visų. Labai džiaugiuosi visais jaunuoliais – Rytu Kretavičiumi, Žanu Maslausku, visais mano kiemo vaikais, kurie buvo didžiausi pagalbininkai“, – pasakojo V. Berlėtaitė.
Moteris su jaunuoliais kasinėjo ir senose kapinaitėse, norėdama išsiaiškinti, galbūt toje vietoje būta senkapių. „Pamenu, vaikai išsigąsdavo, pamatę žmonių kaulus. Bėgdavo kuo toliau“, – pasakojo ji.

Angelai sargai
Besidarbuojant daug laiko praleista bendraujant su Kėdainių senamiestyje gyvenančiais žmonėmis. „Vis kvietėme gyventojus tvarkytis, darydavome susirinkimus, aiškinome, kokios čia gyvenančių žmonių teisės, pareigos. O jie mus buvo pakrikštiję angelais sargais. Iš pat pradžių senamiestis buvo labai apleistas, tačiau vėliau po truputį pradėtas tvarkyti. Na, o šiandien jis jau labai gražus“, – teigė pašnekovė.
Tvirtas pamatas, padėtas V. Berlėtaitės, yra tarsi atspirties taškas šiuolaikiniuose Kėdainių ir rajono paveldo objektų tvarkybos ir saugojimo procesuose.
„Labai džiaugiuosi, kad Kėdainių senamiestis yra tvarkomas ir prižiūrimas, puoselėjamas. Reikia tuo tik džiaugtis, o ne tik į problemas žiūrėti. Mano manymu, senąjį paveldą reikia derinti su nauja, reikia išlaikyti senuosius fragmentus, tačiau atsižvelgti ir į dabartinį laikmetį“, – kalbėjo V. Berlėtaitė.
Moteris, sukaupusi nemažą žinių bagažą, mielai juo dalinasi su kitais. „Neseniai turėjau pagyvenusių žmonių grupę – jie Kėdainiuose paskutinį kartą buvo prieš daugelį metų. Po ekskursijos po Kėdainių senamiestį šie žmonės gerą valandą sėdėjo ant suoliuko ir bandė atgauti amą – jiems čia viskas buvo taip gražu! – nusišypsojo moteris. – Žmogus sensta, atmintis menkėja, bet dar daug ir nesu pamiršusi. Kaip mano anūkė sako: „Močiute, tu tokias datas prisimeni. O tai kaip čia mes, jauni, pamirštam tiek.“

Leave A Reply