„Artėja rinkimai!“ – šaukia vieni. „Bloga valdžia!“ – trimituoja kiti. Tačiau kol pačios įvairiausios politinės ir nepolitinės jėgos jau kedena plunksnas besiruošdamos 2019 metų vasario-kovo mėnesiais vyksiantiems savivaldybių tarybų ir tiesioginiams merų rinkimams, rajono meras Saulius Grinkevičius atviras: „Dėl darbų gausos tiesiog nėra laiko žodžiais kraštiečiams įrodinėti, kaip Kėdainiai pasikeitė pastaraisiais metais. Jie patys savomis akimis permainas mato. Ir jų bus tik daugiau.“ Tačiau šį kartą su Kėdainių rajono meru kalbamės ne tik apie visiems matomas permainas, bet ir tas, kurios palietė jį asmeniškai prieš beveik ketverius metus atsisėdus į karštąją rajono vadovo kėdę.

Pagrindinis variklis – žmonių pasitikėjimas

– Jūs dar vasarą pirmasis viešai paskelbėte, kad sieksite antrosios kadencijos. Kodėl taip anksti? Juk net ir dabar, likus keletui mėnesių iki rinkimų, dar nežinote visų savo konkurentų.

– Tiesą sakant, man nelabai rūpi, kas bus tie konkurentai. Kadangi esu pratęs ne tuščiai politikuoti, o veikti – esu įsitikinęs, kad nėra jokio skirtumo, kada savo sprendimą pristatai žmonėms. Juo labiau, kad dar kadencijos viduryje matydami besikeičiančius Kėdainius patys kraštiečiai pradėjo klausinėti, ar dalyvausiu rinkimuose. Taigi tų žmonių, kurie manimi tiki, tiesiog negalėjau nuvilti, man be galo svarbus jų reiškiamas pasitikėjimas. Vertindamas tai tiek ankstesniuose rinkimuose, tiek žvelgdamas į ateitį dabar galvoju, kad negaliu tiesiog sustoti pusiaukelėje, kai kartu su komanda pradėjome daugybę projektų, jau pakeitusių ir netolimoje ateityje pakeisiančių ne tik Kėdainių veidą, bet ir visų krašto žmonių gyvenimo kokybę.

– Tai kaip gi į Jūsų sprendimą reagavo patys artimiausi žmonės?

– Mano žmona – supratinga moteris. (Šypsosi). Ne veltui mes gyvename jau 33 metus kartu, tad kaip ir anksčiau, taip ir dabar ji mane tikrai palaiko. Tik žinote, ji man ne kartą sakė, kad nusprendęs siekti antrosios kadencijos, aš dar kartą atsisakau ramaus ir patogaus gyvenimo. Ir ji tikrai teisi, tačiau šiuo momentu kitaip elgtis negaliu – dabar man svarbiausia tęsti tai, kas pradėta. Dar yra gausybė idėjų, kurias įgyvendinus Kėdainiai taps dar patrauklesniu kraštu čia gyventi, auginti vaikus ir dirbti.

– Suprantu, per beveik ketverius metus mero poste nei idėjų stokojote, nei noro jas įgyvendinti?

– Žinote, šis postas nėra duotybė. Jau prieš čia eidamas privalai žinoti, vardan ko tą darai ir ką gali duoti žmonėms, kurie tavimi tiki. Būtent idėjos ir noras jas įgyvendinti ir yra ta didžioji jėga, stumianti į priekį. Gaila tik, kad ne visiems geriems norams užtenka pinigėlių. (Šypsosi). Tačiau esu įsitikinęs, kad svarbiausia – tinkamai susidėlioti prioritetus, laiku pastebėti, kur žmonėms skauda ir kaip galima jiems vienoje ar kitoje situacijoje pagelbėti.

Verslas išmokė gerbti pinigus

– Vadinasi, kaip ir versle, taip ir savivaldoje tenka daug skaičiuoti?

„Vadovaudamas rajonui privalai išmanyti gerokai daugiau sričių, nes mero akiratyje privalo būti ir kultūra, ir švietimas, ir socialinės ar ūkinės problemos. Versle turėdavau gerokai daugiau laiko pagalvoti, bet reikėjo viską labai greitai padaryt“, – sako Kėdainių rajono meras Saulius Grinkevičius.

– Kadangi daugybę metų vadovavau bendrovei „Daumantai LT“, privalėjau skaičiuoti, ir tikrai moku tą daryti. Sakysim, politikai, visą gyvenimą dirbę valdžios institucijose, nenori pinigų skaičiuoti, jiems tie pinigai yra tokie abstraktūs, gal net virtualūs. Jei tvirtinant biudžetą buvo paskirta kokiai nors sričiai pusė milijono, per daug neskaičiuodami ir išleido. Verslas mane išmokė gerbti pinigus, nes tai darant su jais galima nuveikti gerokai daugiau, nei iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti.

Man pinigai turi kitą reikšmę, aš žinau, kaip sunkiai jie uždirbami. Todėl gerbiu tuos pinigus ir man norisi leisti juos kuo optimaliau, kad jie duotų kuo daugiau naudos. Aš manau, kad nauda visiems žmonėms, jeigu aš juos taupau. Stengiuosi juos taupyti, aišku, kiek įmanoma.

– Jūs virš 20 metų vadovavote privačiam verslui. Kaip manote, turtingas meras – privalumas ar trūkumas?

– Mano atsakymas vienareikšmiškas – žinoma, kad privalumas, nes nekyla pagundų. Aš jau užsidirbau ir sau, ir savo vaikams, todėl esu visiškai laisvas, galintis ir norintis save realizuoti būtent savivaldoje. Nėra čia ką slėpti – pinigai suteikia ir laisvės, ir vidinio pasitenkinimo. Jų turint galima keliauti, pasaulio pamatyti, taip pat buitį susitvarkyti. Tačiau aš niekada nebuvau ir nesu gobšus, man nereikia didžiulės prabangos. Taigi, šiuo atžvilgiu esu visiškai laisvas, na, o mero kėdė man – savirealizacijos priemonė, padedanti kėdainiečiams padaryti gerų darbų.

Dalinimasis – pati aukščiausia verslo kultūros pakopa

– Bet juk visuomenėje vyrauja stereotipas, kad verslininkai gobšūs.

– Yra visokių, tačiau savęs šiai kategorijai priskirti niekaip negalėčiau. Man tikrai užtenka tiek pinigų, kiek aš jų turiu. Juo labiau, kad jais visą gyvenimą dalinausi su kitais. „Daumantai LT“ buvo ir yra viena pirmaujančių bendrovių Kėdainių rajone pagal paramos mastą, kasmet skirdama apie 100 tūkstančių eurų. Visada didelį dėmesį skiriame sportui, kultūros renginiams, vaikų užimtumui, neįgaliesiems.

Tikrai pažįstu daug verslo atstovų, kurie dalinasi, tačiau teko sutikti ir tokių, kurie tikrai turi, tačiau tiesiog nenori savo kapeikėle prisidėti prie vienų ar kitų gražių iniciatyvų. Asmeniškai manau, kad dalinimasis su bendruomene – tai pati aukščiausia verslo kultūros pakopa, teikianti didžiulį pasitenkinimą, kad galėjai padėti tiems, kuriems reikia pagalbos.

– Pradėdamas vadovauti rajonui iš verslo atsinešėte savo garbės kodeksą?

– Ne iš verslo jį atsinešiau, o iš vaikystės. Dar mama man sakydavo, kad nesvarbu kuo gyvenime būsi, tiesiog būk garbingu žmogum. Šiuos žodžius pamenu iki šiol. Ir jeigu atvirai – žmogaus be garbės niekada nelaikiau žmogumi.

Tiesą sakant, man nelabai rūpi, kas bus tie konkurentai. Kadangi esu pratęs ne tuščiai politikuoti, o veikti – esu įsitikinęs, kad nėra jokio skirtumo, kada savo sprendimą pristatai žmonėms. Juo labiau, kad dar kadencijos viduryje matydami besikeičiančius Kėdainius patys kraštiečiai pradėjo klausinėti, ar dalyvausiu rinkimuose. Taigi tų žmonių, kurie manimi tiki, tiesiog negalėjau nuvilti.

O kalbant apie verslą, tai kai jį kūrėme, be garbės kodekso tiesiog būtume neišgyvenę. Su partneriais daug ką sutardavome žodžiu ir įsipareigojimus vykdydavome, tad esant meru kyla tam tikrų sunkumų. Ateina pas mane daug žmonių su įvairiomis bėdomis, kurių meras tiesiog negali išspręsti. Negaliu žadėt, nes pažadėjus teks tesėti, o aš žinau, kad nepadarysiu. Gal man, politikui, tai ne į gera, nes politikai mėgsta pažadus, bet aš negaliu meluot.

Laikini skirtumai

– Tai ar didelį skirtumą pajutote verslą iškeitęs į mero postą?

– Žinote, „Daumantuose“ vadovu aš dirbau daugybę metų ir tikrai viską žinojau kaip „Tėve mūsų“. Man užtekdavo valandos situacijai susidėlioti, paskui galėjau leisti sau galvoti apie perspektyvas, apie strateginius dalykus. Manyčiau, „Daumantams“ todėl ir sekėsi, nes visuomet būdavom visu žingsniu priekyje, net visas krizes išgyvenome ganėtinai lengvai. Ten gali filosofuot, gali strateguot ramiai atsisėdęs, ką darysi po metų, ką darysi po dvejų, o esant meru gerokai daugiau veiklos.

Vadovaudamas rajonui privalai išmanyti gerokai daugiau sričių, nes mero akiratyje privalo būti ir kultūra, ir švietimas, ir socialinės ar ūkinės problemos. Versle turėdavau gerokai daugiau laiko pagalvoti, bet reikėjo viską labai greitai padaryti. Čia tas laikas trumpesnis, o kelias iki galutinio rezultato – ilgesnis. Būtent toks esminis mero ir verslininko skirtumas.

– Kokie pokyčiai savivaldybėje jus labiausiai džiugina? Ką pavyko pakeisti?

– Kadangi atėjau iš verslo, turėjau pakankamai vadybinės patirties, kuria galėjau pasinaudoti ir dirbant savivaldybėje. O juk vadybos principai visur tie patys: formuluok užduotis, kontroliuok, reikalauk, kad atsiskaitytų, o galiausiai – vertink rezultatus. Tiesa, mūsų savivaldybėje per daugelį metų buvo suformuota gana ydinga sistema, kai specialistas gauna labai tikslius veiklos nurodymus ir, neduok Dieve, kažką pasiūlys ar padarys pagal save.

Net nežinau, ar tai verslininko bruožas, bet aš savame versle, norėdamas pasiekti gerų finansinių bei ekonominių rezultatų, norėjau ir maksimalių savo darbuotojų pastangų, užtat klausdavau jų nuomonės, tardavausi su jais. Čia nuo pat pirmosios dienos irgi noriu, kad savivaldybės darbuotojai siūlytų, tartųsi. Ir labai džiaugiuosi, kad tai vyksta – darbuotojai yra aktyvūs. Reikia, kad žmonės jaustų, jog jų nuomonė svarbi, tada jiems ir įdomiau dirbti, siekti rezultato, visiems nuo to geriau.

Tėvų įskiepyta meilė knygai ir kultūrai

– Vadinasi, esate liberalių pažiūrų vadovas?

– Tikrai taip. Kiek save pamenu, tai net sovietmečiu tėvai diegė pakankamai liberalias idėjas, skatino mastyti, aišku, kiek tai buvo įmanoma.

– Ne pirmą kartą paminite tėvus. Ką dar jie jums suteikė, ką nešatės per gyvenimą?

– Tai meilę knygoms ir kultūrai. Kadangi abu tėveliai buvo mokytojai, namuose buvo sukaupta didžiulė – apie 2 tūkstančių knygų – biblioteka, kurią jau esu perėmęs ir saugau. Knygas mėgau nuo mažens, devynias galybes esu perskaitęs. O į Kauno dramos teatrą ėmiau vaikščioti būdamas dabartinio Aleksandro Stulginskio universiteto studentas. Prisimenu ir Jono Vaitkaus pastatymus, džiaugiuosi, kad pavyko ir Juozo Miltinio spektaklius pamatyti.

Žinote, šis postas nėra duotybė. Jau prieš čia eidamas privalai žinoti, vardan ko tą darai ir ką gali duoti žmonėms, kurie tavimi tiki. Būtent idėjos ir noras jas įgyvendinti ir yra ta didžioji jėga, stumianti į priekį.

O meilė kultūrai manyje išlikusi iki šių dienų, todėl man asmeniškai svarbu, kad Kėdainiai būtų ne tik stiprios pramonės, bet ir kultūros kraštas. Jau ir dabar kiti miestai stebisi pas mus vykstančių kultūros renginių, festivalių gausa, o man tiesiog smagu, kad mes turime kažką savito, kažką išskirtinio.

– Suprantama, kad politiko duona nėra pati skalsiausia. Kaip gi atsipalaiduojate?

– Geriausias būdas tai padaryti – aktyvus laisvalaikis, kuriam pomėgis taip pat atėjo dar vaikystėje. Nesu įsikabinęs nei į vieną sporto šaką, tačiau išskirčiau tenisą, važinėjimą dviračiu, o atostogų metu – slidinėjimą.

Man, kaip rajono vadovui, norisi, kad dabartiniai jaunuoliai daugiau laiko praleistų sportuodami, o ne sėdėdami prie kompiuterių. Todėl ir vykdome įvairias veiklas tam, kad užaugintume ne kuo daugiau profesionalių sportininkų, o kad dabartiniai vaikai po daugelio būtų sveiki ir aktyvūs.

About The Author

Related Posts

2 Responses

  1. Joana

    Per visus Lietuvos nepriklausomybės metus buvo kadencijos, keitėsi rajono merai, tačiau mūsų miestas merdėjo, nes rajono valdžia tik skandavo „mes žinome kaip, mes dirbame žmogui,…“ O jeigu jie būtų dirbę, taip kaip gerbiamas Saulius Grinkevičius,kuris sugebėjo miestą prikelti per 3,5 metų, šiandien mūsų miestas klestėtų. Tai pats geriausias meras. Ačiū jam.

    Atsakyti
    • Tikrai

      Šis meras, tai žmogus, kokių reta. Jis sugeba akylai stebėti rajono problemas, rajono žmonių gyvenimą visais atžvilgiais. Viską mato, visur suspėja. Dirba ,tartum savo namų šeimininkas.

      Atsakyti

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.