Policininkė, atradusi save dailės pasaulyje

„Net neįsivaizduojate, kaip aš laukiu savaitgalių. Tada vėl galiu imti į rankas vilną ir iš jos kurti tai, ką per savaitę sukaupiu galvoje. Kai vėl sugrįžau į darbą, tik savaitgaliai lieka kūrybai, nes kitos dienos atiduodamos darbui ir namams. Šiandien esu labai laiminga, nes ryt šeštadienis ir aš galėsiu išlaisvinti kūrybiškumą ir mėgautis vilnos džiaugsmais“, – šypsodamasi kalbėjo Kėdainių rajono policijos komisariato raštinės darbuotoja Ingrida Naciuvienė.

Ingrida Naciuvienė džiaugiasi atradusi draugystę su vilna. Ji, pasak moters, unikali ir universali kūrybinė medžiaga.

Policininkai gana anksti gali išeiti į užtarnautą poilsį. Ingrida Naciuvienė tam savotiškai pasiruošė.

Į Dailės mokyklą kartu su dukra
Kad nereikėtų galvoti, kuo užsiimti sulaukus ankstyvos pensijos, Ingridai likimas pats padovanojo išeitį – atvedusi dukrą Gabrielę į Dailės mokyklą, moteris lyg juokais užsiminė, kad irgi norėtų čia ateiti mokytis. Mokytoja Giedrė Nagreckienė kūrybiškai kėdainietei suskubo pasakyti, kad mokykloje veikia suaugusiųjų dailės studija, kurioje menų pažinimo mokomi visi norintieji. „Nieko nelaukusi, nors ir nedrąsiai, aš vieną vakarą pravėriau Dailės mokyklos duris. Ten sutikau daugybę puikių mokytojų ir šaunių moterų. Studiją lankiau devynerius metus. Mokiausi visko, kas buvo siūloma. Tik vėliau atsirinkau tai, kas man labiausiai patiko – keramiką, tekstilę. Išbandžiau ir grafiką bei kūrybą iš odos. Net nežinau, kodėl, bet man labiausiai prilipo vilna. Kai pabandėme velti, aš tiesiog nepagydomai susirgau veltinių liga. Turiu pasakyti, kad vėlimas yra labai įvairiapusis. Tai ne vien stori veltinukai. Iš vilnos galima nuvelti viską – ir batus, ir rankines, ir drabužius, ir skareles, ir papuošalus, ir vestuvines sukneles. Veltiniai gali būti nešiojami ir šaltą žiemą, ir karštą vasarą“, – draugystės su vilna ypatumus pasakojo Ingrida Naciuvienė.

Ingridos Naciuvienės nuveltos pirštinės – ne tik šildo, bet ir puošia.

Idėjų semiasi iš gamtos
Moteris labai džiaugiasi užmezgusi draugystę su Kaune įsikūrusio klubo „Vilnos vilionės“ narėmis. Į jį susibūrusios vėlėjos ne tik dalijasi patirtimi, moko viena kitą, bet ir giria koleges už jų pasiekimus. „Labai džiaugiuosi, kad atradau vilną. Ji unikali ir universali. Vilną derinu su daugybe priedų, o pastaruoju metu – su šilku, kurį su kolegėmis siunčiamės iš Kazachstano“, – sakė veltinio meistrė.
I. Naciuvienė neslepia, kad idėjų semiasi gamtoje – ten patys gražiausi spalvų deriniai. „Kad sukurtum sau ir kitiems patinkantį kūrinį, reikia lašo įkvėpimo ir 99 procentų darbo. Visko būna. Kartais ateinu prie vėlimo stalo, pastoviu kurį laiką ir nueinu net nepradėjusi nieko daryti. O kartais nedvejoju nė sekundės: dėlioju vilną ir su malonumu nuo jos nepatraukiu rankų net keletą valandų. Vėlime nuolat atsiranda įvairių naujovių, tad kartą išmokus velti nereikia įsivaizduoti, kad jau viską žinai. Aš veliu ne vienerius metus, bet kaskart atrandu labai daug įdomių dalykų, kurie leidžia paįvairinti ir pagražinti darbus“, – atviravo kūrėja.

Puošia drauges ir koleges
Viename veltinio meistrės namų kambaryje gyvena vilna. „Kai ateina kokios šventės, artimieji net neklausia, kokių dovanų aš laukiu. Visi žino, kad man geriausia dovana – kokybiška vilna arba įvairūs priedai prie jos. Jau kuris laikas nesuku galvos ir laukdama draugių gimtadienių. Tik paklausiu, su kokia spalva jos tuo metu labiausiai draugauja, ir dovanoju savo kūrybos veltas smulkmenas“, – šypsojosi I. Naciuvienė.
Moteris ir tarp kolegių garsėja kaip naginga kūrėja. Beveik visas komisariato darbuotojas ji papuošusi pačios pieštomis šilko skarelėmis ar šalikėliais.
„Būna tokių momentų, kai vilną pastumių į šalį ir imuosi kitokių rankdarbių. Dar besimokydama dailės studijoje pabandžiau sukurti lėlę. Gan neblogai sekėsi, tai nenorėdama, kad mano lėlytė liūdėtų, sukūriau jai dar dvi drauges. Tačiau lėlės manęs taip nesužavėjo kaip vėlimas. Jam lieku ištikima“, – sakė I. Naciuvienė.
„Turiu įvairių svajonių ir sumanymų. Visai neseniai pabandžiau velti viską iš baltos vilnos ir pati dažyti darbus. Dar noriu išbandyti vėlimą su augalų įspaudimais. Kadangi turiu bičiulę Ingą, kuri taip pat mėgsta velti, tai labai norėčiau ateityje atidaryti veltinio studiją, kurioje galėčiau ne tik pati velti, bet ir kitus mokyti. Svajonių turiu įvairių ir labai noriu, kad jos išsipildytų“, – sakė veltinio meistrė.