Kėdainiuose gimę ir vėliau po Lietuvą pasklidę nemažai garsių menininkų. „Kėdainių mugė“ kviečia susipažinti su dviem skulptoriais – jaunesnės kartos menininkų atstovu Mindaugu Junčiumi ir vyresnės – Algirdu Bosu. Abiejų kūrėjų skulptūros puošia ne tik Lietuvos, bet ir užsienio šalių viešąsias erdves. 

Netrukus 71 gimtadienį švęsiantis skulptorius ir gyvasis klasikas Algirdas Bosas gimė Kėdainiuose, baigė Vilniaus dailės akademiją, šiuo metu kuria ir gyvena Gargžduose.
Menininko vienas įspūdingiausių kūrinių – iš bronzos ir granito pagaminta skulptūrinė kompozicija, skirta kunigaikščiams Radviloms ir stovinti Kėdainiuose, Didžiosios rinkos aikštėje.
Už šį kūrinį skulptoriui 2011 m. paskirta Vyriausybės kultūros ir meno premija.

A. Bosas vadinamas produktyviu menininku, įtakojusiu dabartinės Lietuvos skulptūros raidą.

A. Bosas vadinamas produktyviu menininku, įtakojusiu dabartinės Lietuvos skulptūros raidą.

Buvo savamokslis
A. Bosas kuria ne tik skulptūras, kurių yra ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje: jo kūryba pelnė simpatijas ir Norvegijoje, ir tolimojoje Pietų Korėjoje, kūriniai puošia Vokietijos, Vengrijos, Bulgarijos erdves.
Autorius – ir produktyvus medalių, monetų kūrėjas.
Septyniasdešimtmečio menininko kūrybinis kelias ir domėjimasis menu prasidėjo dar vaikystėje. „Lipdyti ir kurti vaikystėje manęs niekas nemokė. Buvom pokario karta, nelankiusi vaikų darželių, neturėjusi profesionalių piešimo mokytojų. Mano pirmasis piešimo mokytojas buvo savamokslis. Kada po daugelio metų Dailės institute atpažinau jį, piešiantį koridoriuje vazą (buvo su kitais neakivaizdininkais atvykęs į sesiją), prisiminiau, kaip tada žavėjausi jo nupieštu rašalo buteliuku – koks tai buvo šedevras penktoko akimis“, – prisiminė menininkas.

 

Papuošė mokyklos kiemą
„O kelias į didįjį meną prasidėjo tada, kai vieną žiemos vakarą iš ąžuolo pliauskos atšipusiu virtuviniu peiliu išdrožiau mamai kočėlą. Tai buvo pirmas namiškių pripažintas „meno“ kūrinys. Pirmosios skulptūros atsirado per studentavimo vasaros atostogas – radau pamiškėje rietuvę ąžuolų ir pradėjau kalti. Taip iš ąžuolo gimė mano pirmosios skulptūros, kurias, aplinkinių nuostabai, stačiau pakelėje“, – pirmuosius žingsnius profesionalios kūrybos link pristatė A. Bosas.
Tuomet jis kūrė ir skulptūras, įamžinančias iškilius asmenis.
„Tai buvo mūsų Kėdainių krašto garsiam žmogui – rašytojui Mikalojui Katkui iš Ažytėnų. Atvykęs po vasaros atostogų iškaliau M. Katkaus skulptūrą iš ąžuolo, berods, 4 metrų aukščio. Ją pastatėme tuometės Bartkūniškio mokyklos kieme“, – sakė jis.

Paminklas kunigaikščiams Radviloms, stovintis Didžiodiod rinkos aikštėje. 2006, bronza, granitas.

Paminklas kunigaikščiams Radviloms, stovintis Didžiodiod rinkos aikštėje. 2006, bronza, granitas.

Kūrinys – paminklas Radviloms
A. Boso kūriniuose ryškus istorinis kontekstas – jo skulptūros, monetos susijusios su Lietuvos istorinėmis datomis, asmenybėmis. Ypač daug jo kurtų paminklų stovi pajūrio krašte: paminklas J. Pabrėžai Kretingoje, „Ilgesio paukštė“ Klaipėdos universiteto kiemelyje, „Bokštas“ Klaipėdos senamiestyje, daugybė kitų kultūros šviesuoliams, dvasininkams, istorinėms asmenybėms skirtų paminklų visoje Lietuvoje.
Vienas tokių yra ir Kėdainiuose – Didžiodios rinkos aikštėje nuo 2006 metų stovintis paminklas kunigaikščiams Radviloms ne tik vaizduoja šios giminės atstovą, LDK didžiojo etmono Jonušo Radvilos biustą, bet ir savyje talpina daug to laikotarpio metaforų.
„Užteko perskaityti Adolfo Šapokos istoriją, kurioje jis mini, kaip Radvila su savo negausia kariuomene sudegina traukdamiesi iš Vilniaus Žaliąjį tiltą ir pasiima iš rūmų iždo skrynią. Taip kilo minimo kūrinio, paminklo, vizija: per sueižėjusią, kiaurą skrynią atskleisti to laikotarpio dramą ir Radvilos tragizmą. Tą mintį užfiksavau plastelinu ant degtukų dėžutės jau žinodamas, kaip atrodys užbaigtas paminklas. O laukti teko kone 13 metų, kol buvo paskelbtas konkursas paminklui sukurti. Norėdamas apsidrausti, dalyvavau iš karto su dviem projektais. Tad laimėjau I ir II vietas”, – sakė jis ir pridūrė, kad paminklo modelį nulipdė per rekordiškai trumpą laiką.
„Darbo modelį natūros mastelyje nulipdžiau per pusantro mėnesio – nežinau, ar kas Lietuvoje yra tai padaręs per tokį trumpą laiką. Tačiau skubėti reikėjo, nes kitaip būtumėme nespėję išlieti paminklo bronzoje iki miesto šventės“, – sakė žymus Kėdainių krašte gimęs menininkas.

Siejamas su amžinąja klasika
A. Bosas iki šiol aktyviai kuria – jis dalyvauja proginių medalių, kolekcinių monetų ir naujų paminklų konkursuose, o šiuo metu dalyvauja ledo simpoziume Klaipėdoje, kur yra daroma didžiausia ledo vėtrungė, skirta žiemos palydėtuvėms.
Pastaruoju metu, autoriaus kūryba ir indėlis į Lietuvos meno istoriją vertinamas ir menotyrininkų.
„Šiandien, kai žavimasi virtualių informacinių technologijų galiomis, kai prabylama apie artėjančią skulptūros mirtį, Algirdo Boso kūrybą drąsiai galime sieti su amžinąja klasika“, – taip apie menininką ir jo kūrybą rašo menotyrininkė, Vilniaus dailės akademijos doc. dr. Elona Lubytė.

Skulptorius M. Junčys – pirmosios Dailės mokyklos absolventų kartos mokinys, šiuo metu kuria ir gyvena Vilniuje.

Skulptorius M. Junčys – pirmosios Dailės mokyklos absolventų kartos mokinys, šiuo metu kuria ir gyvena Vilniuje.

Tapti skulptoriumi svajonė nebuvo
Kitas iš Kėdainių krašto kilęs skulptorius – Mindaugas Junčys. Jis pirmosios laidos Kėdainių dailės mokyklos absolventas, baigęs skulptūros bakalauro ir magistratūros studijas Vilniaus dailės akademijoje (VDA). Šiuo metu kuria ir gyvena Vilniuje.
Pasak M. Junčiaus, jį dailės link traukė nuo vaikystės. Tačiau skulptoriumi būti jis nesvajojo. „Kažkaip viskas po truputį savaime pakrypo link skulptūros“, – teigė jis ir pridūrė, kad ši meno šaka jį traukia savo laisve. „Mano manymu, skulptūros sąvoka yra gana plati. Skulptūra nėra pritaikyta kaboti ant sienos ar kaip kitaip įsprausta į rėmus, ji tiesiog yra trijų matavimų ir jai reikia erdvės, o visa kita – kūrėjo reikalas. Tad kuo mažiau apribojimų, tuo daugiau laisvės, o tai, ko gero, labiausiai ir traukia“, – įsitikinęs skulptorius.

Su gamtos grožiu nekonkuruoja
M. Junčys mano, kad kūryba neturi kartotis, ji turi būti dinamiška ir nauja.
„Tikrai neturiu kažkokio  tikslo sukurti vienokią ar kitokią darbų seriją. Mane labiau žavi vis nauji iššūkiai ir naujos galimybės. Juk smagiausia yra ieškoti ir atrasti kaskart kitus dalykus. Juk nebus įdomu nei pačiam, nei kitiems, jei kaskart pasakosi vis tą pačią ar bent jau panašią istoriją. Kūryba tuo ir žavi, kad esi priverstas vis judėti į priekį, turi aplinkoje įžvelgti tai, ko kiti galbūt nepastebi, atrasti kitą požiūrio kampą, o to dažniausiai ir užtenka. Visiškai nėra būtina iš naujo kažką išradinėti. Nemanau, kad meno tikslas padaryti pasaulį gražesnį ar geresnį, juk nepakonkuruosi su gamtos grožiu, tiesiog menas turi atspindėti tam tikrą laikmetį, kultūrą. Tad ir pats dirbdamas perteikiu tai, kaip matau ir suprantu aplinką, kurioje gyvenu. Kai norisi pasakyti ką nors aplinkiniams, tai pasakai ne žodžiais, o išreiški save vaizdais ar per formą“, – teigia skulptorius.

Darbai didina patirties bagažą
Paklaustas, ar yra kūrinių, kurie būtų labiausiai įsiminę ar itin artimi, M. Junčys teigė neturintis poreikio labai džiaugtis savo kūriniu.
„Kiekvienas naujas darbas padidina patirties bagažą ir nuima vieną rūpimą klausimą. Manau, kad tik tiek. Aš visada vertinu save pakankamai kritiškai, neturiu nei poreikio, nei tikslo labai džiaugtis savo kūriniu. Tiesiog baigęs vieną darbą tuojau imiesi kito, nes jei laiku idėjos neįgyvendinu, tai dažnai ji tiesiog „perdega“, ir tada jau pradedu abejoti, ar tikrai verta tai daryti. Juk kad atsirastų skulptūra, reikia įdėti nemažai energijos ir laiko. Tad tas poreikis kažką sukurti turi būti ganėtinai stiprus ir argumentuotas, kad darbo eigoje neišblėstų“, – mano skulptorius.

Morė. Skulptorius M. Junčys mėgsta dirbti su įvairiomis medžiagomis. Vienas jo įspūdingiausių kūrinių – didžiausia Lietuvos Morė.

Morė. Skulptorius M. Junčys mėgsta dirbti su įvairiomis medžiagomis. Vienas jo įspūdingiausių kūrinių – didžiausia Lietuvos Morė.

Sukūrė didžiausią Morę
Autorius nevengia dirbti su įvairiomis medžiagomis – tiek su ilgaamžėmis, galinčiomis stovėti ilgus metus, tiek ir su trumpaamžėmis – pavyzdžiui, šiaudais ar ledu. Vis dėlto autoriui įdomiausias pats procesas.
„Medžiagą darbui visada pasirenku tokią, kuri geriausiai išreiškia norimą perteikti idėją, manau kitaip ir būti negali. Bet gal vis tik smagiausia man dirbti su akmeniu. Tikrai nežinau kodėl, juk darbas tikrai nėra pats lengviausias, bet kažkodėl mielas. O išbandyti savo jėgas smagu su įvairiomis medžiagomis, nes bronzos ar ketaus liedinimas savo specifika visiškai nepalyginamas su ledo skulptūrų darymu ar akmens tašymu. Skirtingos medžiagos suteikia skirtingas galimybes, priverčia kitaip su jomis elgtis, reikalauja kitokio priėjimo, netgi kitaip mąstyti. Tad ir rezultatas gaunamas visiškai skirtingas“, – sako skulptorius.
Vienas jo kūrinių – Užgavėnių simbolis Morė, yra tapęs Lietuvos rekordu, kuris, deja, ir buvo vienas tų neilgaamžių kūrinių. Šiaudinė ir besisukanti Morė triukšmingai ir įspūdingai buvo sudeginta 2011 metais Rumšiškėse, Užgavėnių metu.
„Morė buvo tik sportinis interesas. Mat gavom pasiūlymą padirbti aukščiausią Lietuvoje Morę. Kad būtų fiksuojamas Lietuvos rekordas, reikėjo pasiekti 12 metrų aukštį. Tai mes, kad viskas būtų užtikrintai, pastatėme 15,5 metro aukščio ir dar besisukančią“, – smagią patirtį prisimena skulptorius, beje, jau pasižymėjęs rengiamuose ugnies skulptūrų konkursuose. Estijoje rengtame pasauliniame ugnies skulptūrų festivalyje M. Junčio ir dar dviejų kartu kūrusių menininkų iš Lietuvos ugnies skulptūra pelnė aukso medalį.

Paroda Kėdainiuose – artimiausio penkmečio planuose
M. Junčio autorinių darbų, tiesa, kurtų iš daug ilgaamžiškesnių medžiagų, galima rasti Vilniaus, Šiaulių (paminklas popiežiui Jonui Pauliui II), Druskininkų (skulptūra D. Banioniui), Šventosios viešosiose erdvėse. Eksponuoti darbus grupinėse parodose ar dalyvauti renginiuose jam yra tekę Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Karaliaučiuje. Praėjusią vasarą daryti ledo skulptūrų vyko į Šv. Tomo salą JAV, Mergelių salose.
Kūrinių ir kūrybinių dirbtuvių geografija plati, tad galbūt artimiausiu metu jis su savo kūrybos darbų paroda atvyks ir į Kėdainius?
„Su savo darbais tikrai norėtųsi užsukti. Su keramike žmona turime minčių surengti bendrą parodą, tad galbūt pasiseks su ja atvykti į Kėdainius. Tik sakykime, kad kol kas dar klausimas lieka atviras. Na, bent jau į artimiausio penkmečio planus šis įvykis tikrai yra įtrauktas“, – šypsosi kėdainietiškas šaknis turintis M. Junčys.

srtrf

One Response

  1. Giedre

    labai gražus straipsnis. Vis dėlto pašnekovų pavardžių linksniavimu autorė galėjo ir pasidomėti…. 🙂

    Atsakyti

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.