Pirmo pėdo šventę dovanojusi Ona

0

Praėjusi savaitė dovanojo dvi svarbias tradicinio kalendoriaus datas, daugelyje parapijų pažymimas kaip reikšmingas bažnytines šventes.

Rita Kučiauskienė ir Jurgita Vaitiekūnienė kasmet stengiasi, kad Oninės būtų smagi ir įdomi šventė.

Rita Kučiauskienė ir Jurgita Vaitiekūnienė kasmet stengiasi, kad Oninės būtų smagi ir įdomi šventė.

Liepos 25-oji yra šventojo Jokūbo, vieno iš Kristaus apaštalų, vardadienis. Kaimo darbų rate tai būdavo rugiapjūtės pabaigtuvės, dar vadintos pagynomis ar nuobaigomis. Po jų „dienelės trumpyn – darbeliai mažyn”.
Aukštaičiai sakydavo: „Kas prieš Jokūbą rugius nukirto, duonos turės, o kas po Jokūbo – terbon žiūrės.“ Juk pavėlavus rugius nukirsti iš varpų grūdai žemėn išbyra. Tada tai jau tekdavo iš kitų malonės gyventi elgetaujant.
Štai kodėl Jokūbas praeityje buvo gana dažnas vardas Lietuvoje, iš jo yra kilę nemažai vietovardžių ir pavardžių.
Pagal senoviškuosius tikėjimus, Jokūbo dieną negalima nieko laukuose dirbti, o ypač, šiukštu, rugių pėdų į klojimą vežti, nes Perkūnas įtrenks ir pelenais visą derlių paleis.
Tos dienos oras laikytas lemtingu ateičiai – jei tądien giedra, žiema bus šalta ir gili. Palynotų kiek – ruduo būtų šlapias ir prastas, o riešutų derliaus nevertėtų tikėtis – bus labai sukirmiję.

Ona Mačijauskienė (kairėje) ir Ona Mikalauskienė niekada nesigailėjo, kad tėvai jas pavadino gražiu senoviniu vardu.

Ona Mačijauskienė (kairėje) ir Ona Mikalauskienė niekada nesigailėjo, kad tėvai jas pavadino gražiu senoviniu vardu.

Onučių mažėja
Šventojo Jokūbo dienai papročiais antrina Oninės. Jų data yra liepos 26-oji. Onos vardas – dar ne taip seniai buvo pats populiariausias iš moteriškųjų vardų Lietuvoje. Tik dabar kiemuose retai kada išgirsi šaukiant „Onute!“. Kėdainių rajono civilinės metrikacijos skyriaus darbuotojos šįmet dar neužregistravo nė vienos mergaitės, kuriai tėvai būtų davę Onos vardą. Vadinasi, Onų natūraliai mažėja.
Šventoji Ona liaudiškoje ikonografijoje vaizduojama dažniausiai su knyga, priglobusi dukrą mergelę Mariją. Tai motinos – mokytojos ir auklėtojos – įvaizdis.
Taiklūs šio meto liaudiški apibūdinimai, sudėlioti į patarles. Sakoma: „Šventa Ona – duonos ponia“, „Ateina Onutė su šviežia duonute“, „Šventa Ona – gera žmona: aptepa duoną su smetona“.

Šįkart svarbiausia metų šventė sutapo su kaimo vardo 650 metų paminėjimo jubiliejumi, tad švenčiančius vos talpino kultūros namų salė.

Šįkart svarbiausia metų šventė sutapo su kaimo vardo 650 metų paminėjimo jubiliejumi, tad švenčiančius vos talpino kultūros namų salė.

Duona – pagrindinis valgis
Ruginė duonelė – nuo senovės pagrindinis lietuvio valgis. Todėl dažname krašte mūsų protėviai rugiapjūtę ir pradėdavo, ir baigdavo su apeigomis. Lauke palikdavo nenupjautą paskutinę saują rugių ir iš jos pindavo „jievarą“ – tarsi kokią kasą, kurios viršūnę prilenkdavo prie žemės ir prislėgdavo akmeniuku. Lyg sakydami: „Ką iš žemės paėmėme, grąžiname jai. Tegu kasmet pasikartoja gyvybės ratas.“
Vėlesniais laikais „jievaro“ nebepindavo, nes pobaudžiaviniame kaime įsigalėjo pabaigtuvių vainiko paprotys. Samdiniai jį parnešdavo šeimininkams, įpynę tarp varpų ir baltų gėlių – „kad duonelė baltesnė būtų“. Sakydavo, „laimę parneša“.
Šeimininkui išsakę vaizdingus palinkėjimus, samdiniai pabaigtuvių vainiką kabindavo gerojon trobos kerčion. Kai kuriose vietovėse per Žolinę jį dar pašventindavo bažnyčioje, o grūdus suberdavo sėklon.
Įteikus vainiką, prasidėdavo linksmybės: jaunimas šėliodavo, erzindavosi, vienas kitą apliedavo vandeniu, tada sėsdavo už vaišių stalo. Taigi papročiai mokė tarpusavio paramos, bendruomeniškumo, meilės darbui.
Pasak etnografų, po Oninių „dienelės – trumpyn, darbeliai – mažyn“. Palyginti su Joninėmis, diena jau sutrumpėjusi maždaug valandą.
Kadangi kaime darbas darbą veja, rugius nupjovus, tuoj reiks į kviečius eiti, o ir miežiai tuokart pradeda nokti. Po rugiapjūtės kerpama avelių vilna, vadinama rugine arba nuobarine. Ji esanti pati geriausia audimui. Taigi Jokūbinės ir Oninės – prinokinusio derliaus vasaros šventės.

Per Onines Labūnavoje liūdna nebūna niekam.

Per Onines Labūnavoje liūdna nebūna niekam.

Šventę įkvėpė atlaidai
Trankiausiai ir įspūdingiausiai Onines Kėdainių krašte jau daugelį metų švenčia labūnaviškiai.
Pasak Kėdainių kultūros centro Labūnavos skyriaus vadovės Ritos Kučiauskienės, Labūnava nuo seno atiduoda duoklę Oninėms. „Taip jau susiklostė tradicijos, kad mūsų kaime švenčiami Oninių atlaidai, taigi jie ir davė pradžią didžiausiai kaimo vasaros šventei. Net sovietmečiu labūnaviškiai švęsdavo tą šventę, tik ją vadindavo kitaip. O dabar kasmet stengiamės suorganizuoti kuo įspūdingesnį ir įsimintinesnį susibūrimą. Juk ta šventė suburia ne tik kaimo gyventojus, bet ir jų artimuosius, bičiulius, išvykusiuosius. Oninės į šurmulį sukviečia visus labūnaviškius – ir esamus, ir buvusius“, – sakė R. Kučiauskienė. Šventės metu didelis dėmesys tenka kaime gyvenančioms Onoms ir Onutėms. „Gaila, kad Onų kasmet mažėja. Dar prieš šešerius metus mes sveikindavome 24 Onas, o šįmet jų turime tik 15. Ne tik mūsų krašte, bet ir kitur Onos vardas nebeduodamas mergaitėms, tik antrą vardą Ona tėvai kartais įrašo dukroms“, – pastebėjo R. Kučiauskienė.
Labūnaviškiai per Onines pagerbia ne tik Onas, bet ir duoną. „Duonelę labai gerbiame ir mylime. Neatsitiktinai kaimo bendruomenė net teminį „Duonos kelio“ kaimą kuria“, – sakė kultūros centro Labūnavos skyriaus vadovė.

Pažvelgė į praeitį
Šiųmetė Oninių šventė Labūnavoje išskirtinė. Ji sutampa su kaimo vardo 650 metų paminėjimo jubiliejumi. „Kadangi turime dvi progas švęsti, tai darome ypač trankiai. Kartu su bendruomenės centru parengėme keturių dienų šventinę programą. Itin džiaugiamės pažvelgę į savo kaimo praeitį. Labūnaviškiai labai darbštūs ir draugiški žmonės. Nuo seno garsėjame meile žemei ir gebėjimu tvarkytis. Turime kuo pasigirti, juk kaimo vardas senesnis net už Kėdainių vardą“, – sakė vienas aktyviausių labūnaviškių Rytas Kretavičius.

 

duona-52f10a7118120-(1)Gardžioji Jurgitos duonelė

Labūnaviškė Jurgita Vaitiekūnienė – ne tik savo kaime gerai žinoma šeimininkė. Šiųmetėje Agurkų šventėje pelniusi „Geriausios gaspadinės“ titulą, moteris prisipažino, jog namuose duoną kepa kas savaitę: „Sava duona gerokai gardesnė už pirktą parduotuvėje. Duonos receptą perėmiau iš mamos, tik savąjį kepinį praturtinau. Norintiesiems siūlau pabandyti ir įsitikinti, kad pačių kepta duona – gardžiausia!“

Duonai reikės:
pusės kilogramų miltų – 200 gramų ruginių ir 300 gramų kvietinių;
pusės litro vandens;
vieno arbatinio šaukštelio druskos;
dviejų šaukštų cukraus;
200 gramų raugo (jis paliekamas nuo ankstesnio kepimo);
po saują pakepintų saulėgrąžų ir avižinių dribsnių;
po šaukštą kmynų, sezamo sėklų ir sėmenų.

Gaminimas:
Pirmiausia reikia pašildyti vandenį ir jame ištirpinti druską bei cukrų. Į gautą tirpalą suberti miltus ir raugą bei gerai išmaišyti. Tada subėrus visus pagardus dar kartelį gerai permaišyti visą masę. Duoną geriausia ruošti kepimui vakare, nes ją reikia brandinti apie devynias valandas. Per naktį palaikius masę sudėti į paruoštą skardą ir karštoje orkaitėje kepti ne trumpiau valandos.
Skanaus! Tokia duona tiesiog tirpsta burnoje…

srtrf

Leave A Reply