Šokis nuo seno suvokiamas kaip kūno ir sielos menas: šokis gali išvaduoti iš vidinių kompleksų, išauginti pasitikėjimą savimi, pagerinti poros tarpusavio santykius, sutvirtinti šeimos narių ryšį. Tuo įsitikinusi ir šokių studijos IZZADORA vadovė Jurgita Liebienė, jau ne vienerius metus Kėdainiuose vedanti šokių pamokas tiek suaugusiesiems, tiek vaikams. Tiesa, pastarųjų į repeticijas susirenka žymiai gausesnis būrys, iš kurio jau išsiskiria keli tikri deimančiukai. 

IZZADOROS vadovė J. Liebienė didžiuojasi savo talentingaisiais šokėjais: N. Bolevičiumi ir D. Daugvilaite. Praėjusiais metais šokių konkurse laimėta trečioji vieta – tai tik viena iš daugelio iškovotų šios poros prizinių vietų.

IZZADOROS vadovė J. Liebienė didžiuojasi savo talentingaisiais šokėjais: N. Bolevičiumi ir D. Daugvilaite. Praėjusiais metais šokių konkurse laimėta trečioji vieta – tai tik viena iš daugelio iškovotų šios poros prizinių vietų.

Su pirmaisiais šokio pradmenimis vaikus supažindinanti šokių mokytoja sakė, kad ją ypač žavi šokančio mažylio naivumas ir gražumas. „Man pats gražiausias tas pradinis, pirmasis vaiko žingsnelis. Mokyti pačius mažiausiuosius nėra nuobodu – man tai yra džiaugsmas. Kaip ir matyti, kaip jie auga, kaip tobulėja“, – šypsojosi J. Liebienė.

Jus, kaip šokėją, gatvėje pastebėti nesunku – lengva, tarsi plaukiančia eisena išsiskiriate iš kitų žmonių. O ar Jums lengva gatvėje pastebėti žmones, kurie yra šokėjai?
Pati nejaučiu, kad būčiau pasitempusi – man tai natūrali būsena. Pastebiu, kad būdami šalia manęs žmonės nori pasitempti (šypsosi). Taip pat pastebiu, kad šokius lankantis žmogus yra drąsus, tvirtas, pasitempęs. Mokėjimas laikyti savo kūną išvaizdai suteikia labai daug. Tiesa, eisenoje įmanoma pastebėti ir didesnius žmogaus kompleksus. Ypač tas atsispindi tarp jaunų žmonių. O būna ir taip, kad salėje jaunuoliai puikiai šoka, yra pasitempę, bet gatvėje jų tokių, pasitempusių, jau nepamatysi.

Gal pastebėjote, kad pramokę šokti tiek vaikai, tiek suaugusieji atsiskleistų, išlaisvėtų savo vidumi, taptų labiau pasitikintys savimi?
Taip, ypač tą pastebiu tarp vyrų. Šiuolaikinėje mūsų visuomenėje dažni ir akivaizdūs atvejai, kai gyvenime vyrus valdo moterys. Tačiau šokio metu aš vis akcentuoju, kad vyras vadovautų, o moteris paklustų. Tą pasiekti yra gana sudėtinga. Jei vyras gerai vadovauja, merginai nėra kur dėtis, ji paklūsta, tačiau jei vyras kiek abejoja, mergina daro su juo ką nori. Vyras ir moteris patys to nepastebi, kaip atrodo iš šono, tačiau dažnas atvejis, kai moteris vadovauja, o vyras, norėdamas išvengti konfliktų, leidžia joms perimti vadeles.
Kai moteris paklūsta vyrui, leidžia jam mokytis ir išmokti, ji suvokia, ką reiškia būti tikro vyro rankose, kaip malonu šokti. Padidėja ir vyro savivertė – jis suvokia, kad gali vadovauti, gali būti lyderis.
Galima pastebėti, kad kaip pora bendrauja šokių salėje, taip jie bendrauja ir gyvenime. Šokio metu jų tarpusavio santykiai puikiai atsiskleidžia.

Kada Jūs pati pradėjote mokytis šokių? Kada apsisprendėte savo gyvenimą sieti su šokiais ir tapti mokytoja?
Aš niekada nenorėjau būti šokių mokytoja. Niekada (šypsosi). Vaikystėje aš kelias vasaras praleidau kaime, todėl norėjau viščiukus auginti, juos saugoti, globoti.
Kad noriu būti šokių mokytoja, negalvojau iki pat paskutinės klasės mokykloje. Galiausiai mano šokių vadovas po paskutiniojo konkurso, prieš pat baigiamuosius egzaminus, pasiteiravo, ar nenorėčiau stoti į Klaipėdos universitetą ir tapti šokių mokytoja.
Tada pagalvojau: man šokti patinka, šokdama aš jaučiuosi labai laiminga, galvojau, kad mokyti šokių vaikus man irgi patiktų. Jei salėje nebūdavo mano šokių partnerio, padėdavau vadovui repeticijų metu dirbti su jaunesniais vaikais. Keletą kartų ir pagyrimų sulaukiau, kad teisingai aiškinu.
Nors buvau apsisprendusi studijuoti vadybą, gerai išlaikiau egzaminus, po vadovo pasiūlymo tvirtai nusprendžiau pasirinkti būtent šokius.
Jau studijuodama pradėjau moteris mokyti šokių – tada supratau, kad šis darbas man tikrai „prie dūšios“. Tiksliau, ir darbas, ir hobis (šypsosi).
Dabar man vienodai patinka dirbti ir su vaikais, ir su suaugusiaisiais. Kartais, jei ryte nebūna nuotaikos, pagalvoju, su kokiomis grupėmis šiandien dirbsiu, prisimenu, kas tokie šiandien pas mane ateis ir nuotaika iš karto pasitaiso.

Ką reiškia Jūsų šokių studijos pavadinimas IZZADORA? Jis labai skambus, gal turi kokią nors reikšmę?
Na, pavadinimą buvo sunku sugalvoti. Prieš tai, kai po studijų baigimo dirbau Kretingoje, turėjau įkūrusi šokių studiją pavadinimu „Galjarda“ (tai XV a. istorinis šokis). Pavadinimas buvo gal ir gražus, bet labai sunkiai ištariamas. Dažnai sulaukdavau klausimų, kodėl sugalvojau būtent tokį pavadinimą (šypsosi).
Kurdama savo antrąją studiją jau mąsčiau, kokį pavadinimą sugalvoti, kad jis būtų lengvai ištariamas ir įdomus. Širdis linko į žymios šokėjos iš JAV Isadora Duncan vardą. Norėjau jį sulietuvinti – Izadora, tačiau paaiškėjo, kad jau yra prekinis ženklas tokiu pavadinimu. Tad pridėjau dar vieną Z raidę ir gavosi įdomus pavadinimas IZZADORA. Mano vyras, mėgstantis nagrinėti žodžius, atkapstė, kad IZZADORA iš rusų kalbos gali būti verčiamas „negaliu nešokti“ (rus. iz zador). Šito pati net nebuvau pastebėjusi (šypsosi).

J. Liebienė džiaugiasi mažaisiais šokėjais, kurie nekantriai laukia pirmojo pasirodymo scenoje.

J. Liebienė džiaugiasi mažaisiais šokėjais, kurie nekantriai laukia pirmojo pasirodymo scenoje.

Tad įdomu – ar yra tokių žmonių, kurie negali šokti? Ką pasakote tokiems, kurie aiškina, kad jie esą neturi talento, klausos, šiaip yra kampuotų judesių?
Nėra tokių žmonių, yra tik aplinkinių nuomonė, kad jie negali šokti. Pastebiu, kad mūsų žmonės yra gana kompleksuoti, kompleksus įgiję vaikystėje, jaunystėje: ar draugas pasišaipė, ar koks mokytojas kažką pasakė… Ir ateina jie, kupini kompleksų.
Bet iš tiesų nėra taip, kad žmogus negali šokti. Jis tiesiog nėra pajutęs savo kūno, yra susikaustęs. Todėl tenka prieiti prie jo, rasti būdų, kaip išlaisvinti iš vidinių varžtų, parodyti, kad jis moka puikiai judėti, gali atlikti pratimus, kuriuos rodau. Jei žmogus gali atlikti elementarius šokių judesiukus, to užtenka, kad žmogus šoktų. Tačiau šokti pagal muziką taip, kad užkabintų, uždegtų žiūrovą, jau yra kiek sudėtingiau.
Bet šokti kasdien, dėl savęs, gali visi. Ir nustokime klijuoti etiketes, kad tas gali šokti, o tas – jau ne. Šokti gali visi, nekompleksuokime.

Jūsų jaunieji auklėtiniai puikiai pasirodo įvairiuose šokių konkursuose tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje, skina prizines vietas. Pasigirkite savo jaunaisiais talentais.
Turiu labai smagią ir gerą porą – tai šeštos klasės mokiniai Nedas Bolevičius ir Darija Daugvilaitė. Jie – iš tikrųjų daug vilčių teikiantys vaikai, tačiau norint siekti gerų rezultatų reikia rimtai prakaituoti sporto salėje. Be darbo neįmanoma – būtina kiekvieną judesį išgryninti, svarbu, kad ir pats šokėjas dėtų daug pastangų.
Su kitais jaunesniais vaikais kuriame įvairias šokių kompozicijas, darome šou, nes vaikams tai patinka. Jie mėgaujasi, kai pavyksta gražiai sušokti, kai sulaukia audringų aplodismentų. Koncertiniai pasirodymai – tikras vaikų džiaugsmas.
Šokių mokytoja dirbu jau dvidešimt metų. Šiuo metu auginuosi darželinukus, o šeštokai Nedas ir Darija yra mano vyriausi auklėtiniai iš sportinių šokių kolektyvų. Tiesa, turiu vieną dvyliktokę, kuri žada sekti mano pėdomis ir nori tapti šokių mokytoja. Stengiuosi jai suteikti visokeriopų žinių, kad šokių mokytojos darbas nėra tik repeticijos, tai darbas ir konkursuose, ir festivaliuose. Be to, vaikams reikia būti ir mama, ir tėčiu, mokėti juos paguosti. Viskas viename.

Turite ir vyresnių vaikų, turite ir visai mažiukų. Ar neatsiranda rutinos jausmas, kai mažuosius reikia mokyti pačių šokio pradmenų, viską pradėti nuo nulio?
Šie vaikučiai, kaip sakau jų mamoms, yra tikri deimančiukai. Jie tokie yra tik šiandien, rytoj jie jau bus kitokie. Į šokių pamokas pas mane ateina ketverių metukų vaikučiai, tačiau pasitaiko, kad mamos atveda ir drąsesnius trejų metukų vaikus. Vaikučiai jau sugeba parinkti tinkamą kojytę, todėl net ir tokiais, iš pirmo žvilgsnio paprastais, pasiekimais mamytes ir tėvelius raginu džiaugtis. Vaikas tą judesiuką daro nuoširdžiai, vaikiškai, su savo klaidelėmis, kurios ir priklauso jo amžiui.
Besiklausant jūsų, susidaro įspūdis, kad Jūs ne tik šokių mokytoja, bet ir gyvenimo mokytoja, pamokote, kaip tėveliams priimti, bendrauti su savo vaiku.
Šiais laikais tėveliai labai skuba, lekia, todėl kartais jie nespėja pamatyti savo tobulėjančių vaikučių. Nuolat raginu vaikučius, kad jie pašoktų savo artimiesiems, kad parodytų, ką moka ne tik įvairių konkursų metu. Vaikams labai svarbus tėvelių dėmesys, todėl primenu jiems, kad reikia girti ir skatinti savo vaikus.

Kokius sau keliate ateities tikslus?
Išsikelti tikslą turėti Lietuvos čempioną būtų smagu, bet tokį patį tikslą išsikelti turi ne tik vadovas, bet ir tėvai bei vaikai. Vienas vadovas nieko nepadarys, turi būti visa komanda, darniai dirbanti kartu. O galimybė pasiekti labai aukštų rezultatų tikrai yra.
Man pačiai labai patinka šokti, ir man labai patinka matyti šokančias šeimas, tad norėčiau jas suburti. Mano kolektyve yra keletas porų, kuriose šoka tėveliai ir jų vaikai. Kai mes darome šokių vakarones, labai smagu matyti, kad ir tėvelis gali pašokti su savo dukryte, ir mamytė su savo sūneliu. Pasitaiko, kad į suaugusiųjų kolektyvą ateina šokti mamos su savo vyresnėliais sūnumis. Man tai yra labai gražu ir nuostabu, nes šokis sujungia šeimą, ją augina, šokis netgi padeda spręsti problemas.

6

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.