Pienininkams trūko kantrybė – pienas tekėjo į srutų duobę

Pasinaudoję proga, kad į Dotnuvos seniūnijoje vykstančią parodą „Agrovizija“ suvažiavo daug aukščiausios valdžios atstovų, šalies pieno gamintojai, norėdami atkreipti dėmesį į skaudžias problemas, surengė protesto akciją ir į ūkininko Rolando Liutkevičiaus mėšlides išpylė 30 tonų pieno.

Taip pieno gamintojai liejo pyktį ant pieno perdirbėjų.

„Pienas – ne malkos, į krūvą nesudėsi. To pieno, kurį išpylė, niekas Lietuvoje neperka. Prieš porą dienų jo buvo daugiau – apie 300 tonų. Kiek galėjome, perstumdėme į kitas rinkas – derėjomės ir su Latvijos įmonėmis, vis dėlto didžioji dalis pieno išvežta lenkams“, – spaudai kalbėjo Žemės ūkio rūmų pirmininkas Andriejus Stančikas.

Paskutinę minutę, jau važiuojant į Ąžuolinių vienkiemį, su lenkais sutarta, kad šie nupirks dar kelis pienovežius, todėl iš pradžių ketinus išlieti daugiau nei 100 tonų pieno, galiausiai į srutų duobę išpilta apie 30 tonų.

Anot A. Stančiko, prieš porą savaičių su Lietuvoje veikiančiomis pieno perdirbėjų įmonėmis buvo susitarta pieną supirkti. Tik nesutarta dėl kainos. Tačiau penktadienį, birželio 26-ąją, pieno gamintojus pasiekė žinia, jog dalį pieno nupirks, o dalies – ne.

Žemės ūkio rūmų pirmininkas sakė, jog tokie pieno perdirbėjų žaidimai – siekis sugriauti kooperatyvus. Mat kuo didesnį kiekį pieno įmonei pristato perdirbėjai, tuo didesnės kainos jie gali reikalauti. Tačiau dabar pieno gamintojai aiškina, jog perdirbėjai, siekdami išardyti kooperatyvus, didesnę pieno supirkimo kainą moka pavieniams ūkininkams.

„Kai bus pieno trūkumas, pieno kaina pakils, reikės daugiau mokėti, o kooperatyvas pagamina didesnį pieno kiekį, todėl reikės mokėti didesnę kainą“, – keblią situaciją aiškino Lietuvos pieno gamintojų asociacijos pirmininkas Jonas Vilionis.

Pasak jo, už žadėtą supirkti, tačiau taip ir nesupirktą pieną, perdirbėjai pasiūlė sumokėti 10 centų. Ir tai su sąlyga, kad jis bus geros kokybės.

Žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė sakė, kad jai skauda širdį, kai mato išpilamas pieno upes. Ji žadėjo kreiptis ir į Konkurencijos tarybą, ir į Valstybinę mokesčių inspekciją, kad šios spręstų pieno gamintojų ir perdirbėjų konfliktą.

Tuo metu A. Stančikas grasino, kad jei šie klausimai nebus pajudinti, tai pienas tekės ne tik tiesiai į kanalizaciją, bet ir prie Vyriausybės.

Lietuvos pieno gamintojams gyvenimą sunkina ir tai, jog perdirbėjai, J. Vilionio skaičiavimais, kas dieną iš Latvijos ir Estijos atsiveža po 1,5 tūkst. tonos pieno. Lietuvoje vidutinis ūkis – 7 karvės, pas kaimynus – 50 karvių.

„Deklaruojama, kad latvių ir estų ūkininkams mokama po 26 centus už litrą pieno, o lietuvių – 21 centą. Iš stambesnių ūkių pieną paprasčiau surinkti, o nuvažiuoti 500–600 km pieną atsivežti – nenuostolinga“, – kalbėjo J.Vilionis.

Pieno perdirbėjams gali kilti didesnių rūpesčių su pieno žaliava, kai šių metų pabaigoje ims veikti kooperatyvo „Pienas LT“ gamykla, galinti perdirbti apie 1000 tonų pieno. Todėl pieno tiekėjai iš Latvijos ir Estijos gali būti vienas būdų kompensuoti žaliavos praradimus vietos rinkoje.