Vos treji – tiek Pauliui Macijauskui buvo metų, kai jis pirmą kartą apsiavė pačiūžas ir atsistojo ant ledo. Įspūdis buvęs didelis, mat jau beveik 12 metų didelę ir svarbią vaikino gyvenimo dalį užima ledo ritulio treniruotės. Kurios, akivaizdu, duoda puikių rezultatų. 

Iškovotas sidabro medalis – iki šiol vienas didžiausių jaunuolio pasiekimų. Jį visada ir visur palaiko, džiaugiasi jo pasiekimais ir laimėjimais patys artimiausi žmonės – šeima.

Iškovotas sidabro medalis – iki šiol vienas didžiausių jaunuolio pasiekimų. Jį visada ir visur palaiko, džiaugiasi jo pasiekimais ir laimėjimais patys artimiausi žmonės – šeima.

Visai neseniai pasaulio jaunimo ledo ritulio čempionato II diviziono B grupės turnyre Lietuvos dvidešimtmečių rinktinė, kurioje žaidė ir P. Macijauskas, iškovojo sidabro medalius.

Treniruotis – nuo pat vaikystės
„Treniruotis ledo ritulį pradėjau nuo penkerių metų. Į treniruotes atvedė tėtis – po pirmų kartų labai susižavėjau visu tuo, ką pamačiau. Iki tol nebuvau matęs, kaip atrodo ledo ritulio aprangos, lazdos. Patiko, kaip visi čiuožinėja, daro pratimus, mėto rutulį, griūva ant ledo. Pirmasis įspūdis buvo labai didelis ir neišdildomas. Po to tėčiui ir pasakiau, kad taip, noriu treniruotis. Netrukus prasidėjo mano pirmosios treniruotės“, – sakė jis.
P. Macijauskas prisipažino, kad pirmieji užsiėmimai buvo sudėtingi. Jis prisipažįsta, kad vienu metu noras treniruotis buvo dingęs visiškai.
„Sakydavau tėvams, kad manęs nevežtų į treniruotes, nenoriu, bet tėvas prispaudė. Tad dabar labai džiaugiuosi, kad lankau ledo ritulį ir tikrai nežinau, ką daryčiau be šio sporto“, – kalbėjo jaunuolis.

Ant ledo P. Macijauskas jaučiasi puikiai – plati vaikino šypsena išduoda, kad ši sporto šaka jam pati mieliausia, o dėl laiko, praleisto kone kasdien važinėjant į treniruotes Elektrėnuose, jis visai nesigaili.

Ant ledo P. Macijauskas jaučiasi puikiai – plati vaikino šypsena išduoda, kad ši sporto šaka jam pati mieliausia, o dėl laiko, praleisto kone kasdien važinėjant į treniruotes Elektrėnuose, jis visai nesigaili.

Greitas ir dinamiškas sportas, kuriame svarbiausia – mąstymas
Ledo ritulys – vyriškas sportas, kuriame grubumo ir agresyvumo netrūksta. Tačiau P. Macijausko teigimu, šiame sporte itin svarbus ir mąstymas.
„Dažnas galvoja, kad ledo ritulio žaidėjai tik daužosi, grumiasi tarpusavyje. Tačiau ledo ritulys yra mąstymo sportas. Mat reikia vienu metu kreipti dėmesį į du dalykus: čiuožti ir galvoti, ką darai. Šiame sporte muštynės ir grumtynės užima mažiausią vietą. Mąstymas, taktika, suvokimas, kur esi, ką turi daryti, kaip prasiveržti pro varžovą – ant ledo turi vos sekundę laiko apgalvoti savo veiksmus, žingsnius. Ledo ritulys – tai greitas ir dinamiškas sportas“, – pabrėžė vaikinas.

Treniruotės – Elektrėnuose
Į treniruotes P. Macijauskas važinėja penkis kartus per savaitę, jos vyksta ne taip jau ir arti – Elektrėnuose. Ten vežioja tėvai.
„Kelionėse sugaištu nemažai laiko, tačiau nesigailiu, kad taip yra, važinėti neatsibosta. Man ledo ritulys yra mano gyvenimo dalis. Labai džiaugiuosi, kad sportuoju šią šaką, todėl ir laiko skirti sportui negaila“, – užtikrintai kalbėjo penkiolikametis. O ir mokslai dėl įtempto treniruočių tvarkaraščio nenukenčia – jaunasis ledo ritulininkas prisipažino, kad mokytis Šviesiojoje gimanzijoje sekasi išties gerai.

Rinktinėje su dvidešimtmečiais
Vos penkiolikos sulaukęs gynėjas P. Macijauskas buvo pakviestas į dvidešimtmečių ledo ritulininkų, atstovaujančių Lietuvai, rinktinę.
„Iš pradžių buvo kiek nejauku kartu žaisti – juk dvidešimtmečiai – jau pilnamečiai, suaugę vyrai, turintys daug daugiau patirties ir stipresni fiziškai. Bet labai stengiausi ir į rinktinę patekau. Žinoma, žaisti varžybose buvo labai sunku, tačiau atidaviau visą save. O ir iškovotas medalis išties šildo. Labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi savimi“, – šypsosi jis.
Paklaustas, kokį save įsivaizduoja po kelerių metų, vaikinas nė nemirktelėjęs atsakė save matantis žaidžiantį mėgstamiausią sporto šaką – ledo ritulį.
„Manau, kad tęsiu žaidėjo karjerą, stengsiuosi prasimušti iki aukštumų. Svajonė – žaisti NHL, aukščiausioje ledo ritulio lygoje Amerikoje. Mano, kaip ir visų ledo ritulininkų pati didžiausia svajonė yra iškovoti Stenlio taurę. Nors iki to dar labai toli ir reikia labai daug dirbti“, – sakė sportininkas.

Autoritetai – ir sporto žvaigždės, ir tėtis
Jaunuolis teigė, kad turi ledo ritulio žaidėjų, kuriais žavisi ir seka. „Vienas jų – amerikietis aštuoniolikametis Connor McDavid, kuris, dar visai jaunas, bet jau žaidžia aukščiausioje ledo ritulio lygoje NHL. Žinoma, patinka ir lietuviai ritulininkai – Dainius Zubrus, Darius Kasparaitis.
Su pastaruoju turėjau bendrą treniruotę, kuomet jis buvo atvažiavęs pas mus į Elektrėnus. Buvo išties smagu pabendrauti, išgirsti jo patirtį, kaip nepasiduoti ir siekti savo tikslų“ , – sakė P. Macijauskas. Jis itin šiltai atsiliepė ir apie savo tėvus, kurie padeda jam siekti savo svajonių įgyvendinimo.
„Nuo pat vaikystės mane motyvavo ir skatino treniruotis tėtis. Iš tikro jis padarė didžiausią įtaką, jam labai dėl to dėkoju. Dabar motyvuoju pats save, nes žinau, kad ledo ritulys – mano mėgstamiausia sporto šaka, kuriai noriu atiduoti visą save tiek treniruotėse, tiek ir varžybose. Tai – mano gyvenimo aistra, todėl esu labai laimingas, kad darau tai, ką labiausiai mėgstu“, – šypsojosi perspektyvus kėdainietis sportininkas.