Savaitgalį per rajoną nusirito Česlovo Milošo festivalio renginiai. Ar padėjo jie geriau pažinti bene garsiausią mūsų kraštietį – Nobelio literatūros premijos laureatą, poetą, rašytoją, mąstytoją, mokslininką?

Česlovo Milošo atminimą Šeteniuose, prie restauruoto jo senelių dvaro svirno, sekmadienį paminėjo kelios dešimtys žmonių.

Česlovo Milošo atminimą Šeteniuose, prie restauruoto jo senelių dvaro svirno, sekmadienį paminėjo kelios dešimtys žmonių.

Atidžiai pasiklausius Šeteniuose, Č. Milošo kultūros centre, surengtos diskusijos, šių eilučių autorių apėmė dvejopas jausmas: viena vertus, apie garsųjį kraštietį jis išgirdo daug naujo, tačiau kita vertus, suprato, kad vis tiek apie jį nežino beveik nieko.

Idėjos nepaseno
Į pasaulį Č. Milošas atėjo 1911 metų birželio 30-ąją. Šios datos archajiškumą iliustruoja gimimo vietos apibūdinimas – Šetenių kaimas, Surviliškio valsčius, Kėdainių pavietas, Kauno gubernija, Carinės Rusijos imperija.
Carinę Rusiją jau prisimena tik istorikai. O Č. Milošo idėjos per tą laiką nė kiek nepaseno. Lietuvoje gimęs poetas rašė lenkiškai ir savyje derino abiejų tautų bruožus. Sakykite, ar tai – ne šių dienų aktualija?
Č. Milošo motina prie Šetenių buvo atidariusi mokyklėlę lietuvių vaikams, tačiau ją galėjo lankyti ir lenkai. Ar tai – ne pavyzdys daug metų tuščiuose ginčuose skęstantiems šių dienų politikams bei tautinės švietimo sistemos reformatoriams?

Dvarai atgimsta. O jų kultūra?
Č. Milošas save ne kartą apibūdino kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės galutinio subyrėjimo liudininką.
Omenyje turėta tai, kad praėjusiojo amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, prieš Antrąjį pasaulinį karą, Lietuvoje galutinai sunyko dvarai ir jų kultūra.
Seniau dvarai būdavo suaugę su vietinėmis bendruomenėmis – teikdavo joms darbo, mokydavo naujovių, padėdavo gabiesiems, puoselėdavo menus. Būtent todėl Biržai, Plungė ar Pakruojis buvo kultūros židiniai.
Vėliau didžiąją dvarų funkcijų dalį susigrobė sostinė ir keli didmiesčiai. O maži miesteliai ėmė merdėti.
Dabar dvarai vėl po truputėlį atstatomi. Tačiau ar atgimsta jų kultūra? Dauguma naujųjų dvarininkų, deja, net nelabai suvokia, ką tai reiškia.
Naujieji dvarininkai nenutuokia ir ką erdviuose rūmuose veikti, tad švietėjišką misiją dažnai keičia primityvūs ,,elito vakarėliai“.
Su vietine bendruomene ryšys dėl to ne tik ne stiprėja, bet dar labiau sunyksta, net perauga į socialinius konfliktus.
Č. Milošas į panašias problemas dėmesį atkreipė jau prieš kelis dešimtmečius: kvietė siekti, kad gyvenimo centrai būtų dvarai ir maži miesteliai.

Diegiama ne akcijomis
Vertingos įžvalgos į visuomenės sąmonę, deja, skverbiasi sunkiai: iš pradžių jų nepajėgiama suprasti, tad tiesiog numojama ranka, esą ,,paisto nei šį, nei tą“.
Vėliau, kai tos įžvalgos pasiteisina, jau nenorima prisiminti jų autoriaus: ,,Kada tai buvo? Kažkokiais istoriniais laikais.“
Panašiai atsitiko ir su Česlovu Milošu Lietuvoje. Pasaulyje šis kūrėjas garbinamas jau seniai, o gimtinėje daug kas apie jį dar tik ,,kažką girdėjo“.
Tačiau nereikėtų dėl to labai pykti: juk žmogui, ilgus sovietinius dešimtmečius maniusiam, kad niekas geriau nerašė už Salomėją Nėrį arba Petrą Cvirką, nelengva suvokti, jog gali būti vertinga ir ,,iš kažkur atsiradusio“ Česlovo Milošo kūryba.
Kita vertus, jaunimą, kurio sąmonės sovietmetis nepaveikė, užplūdo nauji štampai – pavyzdžiui, viską, kas vertinga, galima greitai rasti internete. O gaišti laiką prie knygų?
Ką daryti? Ogi vėl pasinaudoti Č. Milošo įžvalga: jis teigė, kad tikroji kultūra įdiegiama ne vienkartinėmis efektingomis akcijomis, o ilgu, nuosekliu ir atkakliu darbu.

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.