Per dvylika metų įvaikinti 6 vaikai

Pastaruoju metu vis dažniau kalbama, kad vaikai turi augti šeimose ar šeimynose, o ne vaikų nameliuose. Norai labai kilnūs, o kokia yra tikrovė?

S. Sagatienės teigimu, „Saulutės“ vaikai dažniausiai išeina ne pas globėjus ar įtėvius, bet gyventi savarankiškai, kai sulaukia aštuoniolikos metų.

Kėdainių vaikų globos vaikų namuose „Saulutė“ šiuo metu gyvena 59 vaikai. Dauguma jų – paaugliai.
Pasak „Saulutės“ direktorės Sandros Sagatienės, įstaigos gyventojai dažniausiai išeina ne pas globėjus ar įtėvius, bet sulaukę aštuoniolikos metų pradeda savarankiškai gyventi: „Kad ir kaip būtų apmaudu, tačiau mūsų vaikai dažniau iškeliauja gyventi savarankiškai, bet ne į šeimas. Šįmet mūsų įstaigą jau paliko penki aštuoniolikmečiai, kitąmet tokių jaunuolių turėsime šešis, o dar po metų – septynis.
Įvaikinimo atvejų „Saulutėje“ nėra daug. Pasak S. Sagatienės, per pastaruosius dvylika metų įvaikinti buvo tik šeši šių vaikų globos namų gyventojai. Visi jie išvažiavo į šeimas užsienyje. Keli vaikai išvyko gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas, po vieną – į Švediją, Italiją, Prancūziją.
„Kažkaip mūsų tautiečiai labai atsargiai žiūri į įvaikinimą. Savaime suprantama, kad įvaikinimas – labai atsakingas žingsnis. Įvaikinimas, aišku, juda, tačiau daugelis žmonių nori paimti pasirūpinti mažais vaikučiais, o pas mus gyvena paaugliai. Tad nieko keisto, kad turime tokią situaciją, kokią turime. Nereikia pamiršti, kad įvaikinimo procesuose savo nuomonę išsako abi pusės – ir galimi įtėviai, ir patys vaikai, kurių nuomonė dėl gyvenamosios vietos labai svarbi“, – sakė S. Sagatienė.
Vaikų globos namų vadovė pasidžiaugė, kad dalis vaikų turi globėjus ir per atostogas ar šventes gali nuvykti juos aplankyti. „Maždaug trylika mūsų vaikų turi globėjus, kuriuos lanko įvairiomis progomis. Žinoma, kad vaikams smagu trumpam išvykti iš namelių pas artimus žmones. Mūsų vaikai laukia galinčių juos pagloboti ir pasikviesti pas save ar kur nors drauge išvykti. „Saulutė“ namais tapo daugeliui vaikų, tačiau rūpesčio ir globos niekada nebūna per daug“, – savo nuomone dalijosi S. Sagatienė.