Pavasario sėja – ritualų galia

1

Neretai girdime žemdirbių nusiskundimus, kad juos egzaminuoja ir baudžia gamta. Tiesos tame yra, tačiau ar patys žemdirbiai padaro viską, kad gamta nesiųstų skaudžių išbandymų? Kėdainių krašto etnografė Regina Lukminienė mąsto, kad dabartinis laikmetis į žemdirbystę įnešė nepamatuoto skubėjimo, kuris baigia pražudyti senuosius papročius.

Etnografė Regina Lukminienė daugelyje vietovių girdėjo, kad prieš pradėdami sėją sėjėjai pirmiausia peržegnodavo sėtuvę.

Etnografė Regina Lukminienė daugelyje vietovių girdėjo, kad prieš pradėdami sėją sėjėjai pirmiausia peržegnodavo sėtuvę.

Taip jau susiklostė, kad gera geografinė padėtis Kėdainiams dovanojo derlingas žemes, garantuojančias jų gyventojams pragyvenimą. „Mūsų krašto žmonės labai mylėjo žemę, nes tikėjo, kad ji juos išmaitins“, – sakė daugybę papročių iš senolių surinkusi muziejininkė.

Stebėdami gamtą spėdavo derlių
Anot etnografės, jau nuo žiemos kėdainiečiai stebėdavo gamtą ir pagal jos siunčiamus signalus planuodavo darbus bei spėdavo derlių. „Senoliai sakydavo, kad jei per Užgavėnes yra sniego, tai bus geras vasarojus. Jei tądien šviečia saulė – puikiai derės daržovės. Užgavėnių dieną žemdirbiai skubėdavo pasilaistyti, tikėdami, kad taip išvengs sausros. Pasivolioję ant žemės tą svarbią dieną kraštiečiai tikėdavo žemei perduosiantys savo gyvybiškas galias“, – ritualus vardijo R. Lukminienė.
Etnografės teigimu, svarbi sėjai būdavo ir Jurginių diena. Tądien Kėdainių krašto šeimininkės kepdavo duoną į ją įdėdamos kiaušinį ir tą kepaliuką ar bent jo riekę užkasdavo į žemę tikėdamos, jog prišauks gerą derlių.
„Per Velykas kraštiečiai būtinai skubėdavo pasisupti, kad ilgi ir stiprūs linai bei rugiai augtų. Labai svarbi žemdirbiams būdavo trečioji Velykų – Ledų – diena. Pajieslio gyventojai Ledų dieną surinkdavo kiaušinius, juos parduodavo turguje ir už gautus pinigėlius bažnyčioje užpirkdavo mišias už būsimą derlių. Taip tikėta, jog derliaus neišmuš vasaros krušos. Sėją žemdirbiai turėdavo užbaigti iki Sekminių, nes tikėdavo, kad vėliau į žemę subertos sėklos nebus derlingos“, – pasakojo R. Lukminienė.

Sėja – svarbus įvykis
Sėjai Kėdainių krašto žemdirbiai ruošdavosi tarsi ypatingam įvykiui. Šeimininkas į laukus eidavo švarus, apsirengęs baltais marškiniais. Naujuose lažuose vyrai nesiskusdavo barzdų, kol nebaigdavo apsėti vieno lauko. Tame pačiame kaime dar užfiksuota, jog ūkininkui sėklą semiant iš vieno maišo ir atėjus pagalbininkui, jis turėdavo maišą apversti, jį praardyti ir sėklą pasisemti iš kito maišo galo – kad sėkmės nenubaidytų. „Sėjėjai į laukus stengdavosi išeiti kuo anksčiau, kad nieko nesutiktų ir neleistų sutiktajam perimti sėkmės darbe. Grinių kaime sėjėjas pirmiausia tris saujas sėklos mesdavo į šiaurę, o paskui sėdavo į pietus, taip tikėdamas geru derliumi. Sėjos niekas nepradėdavo jos neperžegnojęs ir nepasakęs kokio palinkėjimo. Pernaravos apylinkėse sėjėjas tris saujas sėklos pildavo kryžiumi ir pasakydavo: paaukojau ant ubago, ant žydo ir ant čigono vaikų. Tokiu posakiu buvo tikima užauginti gausų derlių“, – sėjos ritualus vardijo R. Lukminienė. Jai pavyko užrašyti prisiminimų, kurie sako, kad artoją, išvertusį pirmą vagą, šeimininkė apliedavo vandeniu, tikėdama nubaidyti sausras. Kai kur apliedavo ne tik artoją, bet ir arklio kanopas. „Kadangi kiaušinis yra vaisingumo simbolis, tai visos šeimininkės sėjai virdavo kiaušinių ir jais maitindavo šeimyną, tikėdamos turtingų metų“, – sakė etnografė.

Nuo negandų saugodavo vėlės
Jai ne vienoje vietoje minėta, kad saugant grūdus nuo žvirblių, reikėdavo beriant sėklą į dirvą pirmiausia tris saujas jos mesti per kairį petį. Kai kur pirmąją saują mesdavo labai aukštai, tikėdami duoklę atiduoti vėlėms. „Žemdirbiai tikėdavo vėlių galia. Jie per Kūčias ar Vėlines melsdavosi ir vėlių prašydavo nepakenkti būsimam derliui“, – pastebėjo etnografė.
Ypač svarbi sėjai būdavo balandžio 4-oji – Šventojo Izidoriaus, artojų globėjo, diena. Tądien artojas privalėdavo riebalais ištepti plūgus, kad būtų sulaukta norimo gausaus derliaus. O per Šv. Izidorių pasėti žirniai, senolių teigimu, nekirmydavo ir puikiai derėdavo.
„Taigi gal ir dabar ūkininkams derėtų mažiau skubėti, o reikėtų senolių patarimų įsiklausyti ir tik tada į laukus eiti. Savaime aišku, jog darbas garantuoja gerą derlių, tačiau niekas nenori, kad tas darbas nueitų perniek kažką padarius ne taip“, – šypsojosi papročių ir ritualų žinovė.

srtrf

Komentarų: 1

  1. Įdomūs tie ritualai. Gaila, kad šiais laikais jie baigia nykti – sėdai į traktorių ir pirmyn…

Leave A Reply