Ar kaimiškos šventės mums, XXI a. gyventojams, vis dar yra įdomios ir populiarios? Pasirodo, kad taip, mat sekmadienį, šv. Jurgio bažnyčios šventoriuje vykęs Jurginių šurmulys „Pagal Jurgį ir kepurė“ sutraukė minią pasilinksminti bei apsipirkti norinčių žmonių.

Jurginių vaišės – graži kermošiaus tradicija, suburianti mugės lankytojus.

Jau antrą kartą vykusi prekybinė mugė, nuotaikingas muzikinis koncertas bei nemokamos vaišės prie šv. Jurgio bažnyčios saulėtą sekmadienio rytmetį buvo kupini šventiško šurmulio ir pakilios nuotaikos. „Džiaugiamės, kad šis renginys vyksta jau antrą kartą, jam sugalvojome ir pavadinimą „Pagal Jurgį ir kepurė“. Kepurė nuo seno yra Jurginių simbolis, kaip, pavyzdžiui, Kaziuko mugės simbolis yra verbos“, – sakė Kęstutis Volkus, vienas pagrindinių šio renginio organizatorių ir koordinatorių.

Prašykime dangiško užtarimo

Sekmadienį, tradiciškai buvo minimi didieji tituliniai šv. Jurgio parapijos atlaidai, kurie sutraukė minią maldininkų ne tik iš Kėdainių, bet ir iš tolimesnių šalies kampelių.
Šv. Mišias bažnyčioje aukojęs parapijos kunigas klebonas Artūras Stanevičius sakė, kad šventasis Jurgis yra svarbus ne tik šiai parapijai, bet ir visam pasauliui.

„Šis šventasis populiarus tuo, kad jo dieną minime pavasarį, kuomet startuoja su žemės ūkiu susiję darbai, todėl jau nuo seno šv. Jurgis yra laikomas žemdirbių, gyvulių globėju. Žmonės prašo užtarimo, kad šv. Jurgis tą žemę atrakintų, duotų gaivinančią rasą bei suteiktų palaimos mūsų visiems darbams, kad turėtume duonos ir nebadautume. Gal kartais visa tai ir juokingai skamba šiais laikais, bet iš tikro nežinome, kokie laikai gali ateiti. Todėl prašykime ne tik šv. Jurgio, bet ir visų kitų šventųjų dangiško užtarimo, kad mums sektųsi, o mes, žvelgdami į šventųjų gyvenimo pavyzdžius, nepamirštume elgtis taip, kaip ir jie elgėsi: būtume dori, sąžiningi, būtume dvasios karžygiai, kurie neštų tiesą, teisingumą ir naikintų pasaulyje blogį“, – kalbėjo A. Stanevičius.

Atlaidai svarbūs ir miestui

Jau antrus metus rengiamos šventės organizatorius K. Volkus sakė, kad visa tai įmanoma padaryti tik su gerų pagalbininkų pagalba.

„Šv. Jurgis yra antrasis Lietuvos globėjas, o ši, šv. Jurgio parapija bei bažnyčia Kėdainiuose yra viena seniausių parapijų Lietuvoje. Taigi, bandome įtvirtinti, kad čia, pas mus būtų garsūs ir žinomi šv. Jurgio atlaidai. Čia yra bažnyčios aikštė, geras ir labai draugiškas „Carito“ kolektyvas, puikus žmogus klebonas Artūras Stanevičius – aplinkui yra labai geri žmonės, su kuriais labai lengva viską daryti ir organizuoti. O taip pat ir Dievulis davė labai gražų orą“, – sekmadienį kalbėjo K. Volkus. Paklaustas, kas skatina organizuoti tokius renginius, pašnekovas šyptelėjo.
„Matau, kad reikia, tačiau niekas nepadaro… tad pats to ir ėmiausi“, – sakė nepailstantis kultūrinių renginių organizatorius.

Po šv. Mišių susirinkusieji turėjo galimybę pasivaišinti Jurginių kiaušiniene su lašinukais, kuri buvo kepta didžiulėje keptuvėje ant laužo, taip pat ragavo Jurgienės dilgėlinį šiupinį, užbalintą plaktais kiaušiniais, skanavo žolelių arbatą.

Vaškinių žvakių meistrė

Prie bažnyčios šventoriaus įsikūrę prekybininkai siūlė įsigyti pačių įvairiausių prekių. Bene labiausiai akį traukė įvairūs rankų darbo gaminiai, per ilgus žiemos mėnesius gaminti nagingų savo amato meistrų. Jų būta ir vietinių, ir atvykusių net iš Marijampolės!

„Atvykau specialiai į šį Jurginių kermošių, – šypsojosi vaškinių žvakių liejikė iš Marijampolės Janina Vilgockienė, į Kėdainius atvykusi pirmą kartą. – Jau daugiau nei 15 metų gaminu žvakes ir tai yra labai smagus užsiėmimas, laikas bėgte bėga gaminant žvakes. Be to dabar negalėčiau gyventi! Pradėjau lieti žvakes, nes bėgau nuo bedarbystės. Švogeris iš užsienio parvežė kelias žvakių formas, taigi taip aš ir pradėjau savo versliuką.“

Kruopšti moteris pagamino ir būtent šiai šventei „Pagal Jurgį ir kepurė“ skirtų žvakių – dailių vaškinių kepuraičių.

Paklausta apie kainas, J. Vilgockienė buvo atvira – vaškas brangsta, todėl ji priversta kelti ir savo produkcijos kainas. „Aš negaliu parduoti pigiau, nei perku žaliavas. Tačiau papildomai užsidedu nedaug, po keliasdešimt centų…“ – prisipažino pardavėja ir kartu pridūrė, kad jai ypač smagu prekiauti mugėse, bendrauti su čia besilankančiais žmonėmis.

Mylimiausi – angeliukai

Savo rankomis lipdytais keramikos dirbiniais prekiavo ir kita marijampolietė, taip pat Kėdainiuose viešėjusi pirmą kartą, Violeta. Moters prekystalis akį traukė ne tik spalvingais žiestais ir lipdytais indais, bet ir dėl įvairių formų, spalvų ir dydžių angeliukų. „Bene labiausiai mėgstu lipdyti angeliukus. Turiu 13 skirtingų personažų – kiekvienas atspindi tam tikrą dalyką, ko žmogui labiausiai reikia. Žmonėms jie labai patinka, angeliukai iškeliavę į pačias įvairiausias pasaulio šalis. Man taip pat labai patinka gaminti ir keramikinius įvairių dydžių puodus“, – sakė moteris, 12 metų dirbanti su moliu bei šiuo metu vadovaujanti keramikos būreliui. „Vaikams tai įdomu, noriai imasi lipdyti molį. Žinoma, keramika yra vienas sudėtingiausių užsiėmimų, nes niekada nežinai, koks bus galutinis rezultatas. O ir pagaminti kartais trunka net iki kelių savaičių, reikia specialių technologijų, kad kūrinys išeitų toks, apie kokį ir galvojai Be to, jei dirbinys nukris, jis suduš ir viskas, belieka tik šukės“, – sakė keramikė.

Mugėje buvo galima įsigyti Kėdainių krašto ir kitų rajonų amatininkų gaminių.

Produkcijos brangimas – neišvengiamas

Mediniais gaminiais prekiavo ir kraštietis Audrius Gaučas, su medžiu dirbantis jau 15 metų. Vyras turi sugalvojęs savo kūrybos braižą – medines stačiakampes detales dėliojantis taip, kad gautųsi savotiškas raštas. „Dažniausiai žmonės perka pigiausius daiktus – lentas ir menteles. Mano darbas yra nuolatinė kūryba. Štai, pavyzdžiui, šiai mentelei (paima į rankas tamsios spalvos riešutmedžio mentelę) aš sugalvojau stačią rankeną, kad būtų patogesnė dirbti, nereiktų rankos sukioti. Aš iš to gyvenu, tad nuolat ieškau įvairių naujovių, naujų sprendimų“, – sakė pašnekovas.
Paklaustas apie kainas, pardavėjas atviravo, kad nuolatiniame įvairių kitų prekių brangimo fone, savos produkcijos kainas kelti turėjęs ir jis.

Jurginių papročiai

Jurginės – krikščioniškosios Lietuvos pavasario sutikimo šventė. Dabartinės Jurginių šventimo tradicijos turi daug bendra su pagoniškoje Lietuvoje švęsta Jorės arba Jūrės švente. Lietuvai apsikrikštijus, dalis pagoniškų švenčių tradicijų perėjo į naujas, krikščioniškas, šventes.

Katalikų bažnyčia, atsižvelgdama į senovines pavasario žalumo šventimo tradicijas, jas sutapatino su Šv. Jurgio – gyvulių globėjo diena. Tikėta, kad Šv. Jurgis gali nukreipti ir audros debesis, todėl jį garbino ne tik artojai, bet ir žvejai. Senovėje Jurginių šventės trukdavo keliolika dienų. Jurginės buvo skirtos apeigoms, susijusioms su pirmaisiais pavasario darbais, ypač su gyvulių išginimu į lauką. Pirmą kartą išgenamus gyvulius apmušdavo arba paglostydavo jų nugaras žilvičio šaka su „kačiukais“, kad jie būtų apvalūs, riebūs, sveiki ir saugūs nuo vilkų. Taip pat tą dieną protėviai aukodavo apeiginę duoną. Paprastai ji būdavo kepama mažais kepaliukais, skirtais kiekvienam gyvuliui. Iškeptus kepalus suraikydavo pagal įspaustus griovelius ir, nuvežę prie bažnyčios, išdalydavo elgetoms, prašydami melstis už gyvulius.

About The Author

Related Posts

One Response

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.