Gėlių rūšių ir spalvų įvairovė, bet daugiau vokelių su pinigais, spalvoti drabužiai, roko muzika ir tik pačios geriausios nuotraukos, kuriose užfiksuoti linksmi veidai ir gražūs jausmai. Pridėjus planavimo ir nuotolines paslaugas, atrodo, kad ruošiamės vakarėliui. Ir tikrai smagiam. Deja, šįkart prieš Vėlines kalbama apie besikeičiančias mūsų laidotuvių tradicijas. Matyt, šiandien į aną pasaulį norime iškeliauti ar išlydėti artimąjį taip gražiai ir spalvingai, kaip gyventa ar bent jau norėta gyventi.


Daug metų laidojimo srityje dirbantis Ramūnas Petkevičius, uždarosios akcinės bendrovės „Gedulo sala“ vadovas, turi ką papasakoti apie laidotuvių tradicijas ir naujas madas.

– Daugybė metų vienoje liūdnoje darbovietėje. Nepavargote, nenusibodo? Ar neieškojote linksmesnės darbo vietos?

– Kaip ir kiekvienam iš mūsų, būna akimirkų, kai reikia poilsio, norisi viską mesti ir ieškoti kažko naujesnio, geresnio, įdomesnio. Bet užtenka atokvėpio – „pasikraunu“ ir vėl grįžtu atgal, nes suprantu, kad šis darbas man tikrai sekasi ir patinka.

Bendrovės „Gedulo sala“ vadovas R. Petkevičius sako, kad laidotuvių tradicijų kaitai įtakos turi jaunesnė karta.

Nori matyti linksmą, gražų

– Rodos, jog laidotuvių tradicijos visada buvo vienos konservatyviausių, mažiausiai besikeičiančių apeigų, tačiau per pastarąjį dešimtmetį atsirado daug naujovių. Ar tai tiesa?  

– Tracidijos keičiasi. Žinoma, ne taip kardinaliai, kaip galima pamanyti. Pagrindiniai akcentai, tokie kaip šarvojimas, vainikai bei gėlės, rožančius, velionio nuotrauka, išlieka tie patys.

Didėja mirusiojo drabužių ir avalynės spalvų įvairovė. Jeigu anksčiau dominavo juoda, tamsiai ruda ar pilka, tai dabar šią gamą stipriai papildė kitos spalvos: balta, geltona, oranžinė, žydra, žalia, mėlyna, violetinė. Renkamos tos spalvos, kurias labiausiai mėgo velionis.

Be to, anksčiau šarvodavo dviem – trim paroms, dabar – parai.
Pastaraisiais metais gėles į šermenis neša įvairesnių spalvų ir rūšių nei anksčiau. Joms skirtus pinigus verčiau deda į vokelį.

Vis dėlto visiškai gėlių neatsisakoma. Iki šiol vyrauja baltos gėlės. Būna atvejų, kai šią spalvą pakeičia kitos, matyt, mėgtos mirusiojo. Keletą kartų mūsų prašė gėlių žiedų spalvą priderinti prie drabužių. Esame sulaukę pageidavimo mirusiąją, aprengtą violetine suknele, papuošti tik šios spalvos gėlėmis. Tai nesunkiai įgyvendinama. Tiesą sakant, tąkart viskas atrodė itin įdomiai, subtiliai ir visiškai netradiciškai.

Pasikeitė ir suknelių spalvos, tarp kurių atsirado geltona, oranžinė, rožinė, žydra.

Laidojimo tradicijose atsirado ir naujovių, susijusių su technologijų inovacijomis. Daugelis prašo projektoriaus, kuriuo per šermenis rodoma mirusiojo gyvenimo istorija: nuotraukos, vaizdo įrašai.

Artimieji, giminės ir draugai jį nori matyti linksmą, gražų, apsuptą kitų žmonių, tokį, koks žmogus buvo gyvas.

Vyriškų kostiumų gamą papildė šviesesnės spalvos – mėlyni, pilki, šviesūs.

Įprastai vaizdo medžiagą artimieji atsineša jau paruoštą, tačiau jeigu yra poreikis, tai gali padaryti ir mūsų darbuotojai.

– Ar mirusiųjų drabužių ir avalynės spalvai ir modeliams turėjo įtakos naujovės laidojimo srityje? 

– Didėja mirusiojo drabužių ir avalynės spalvų įvairovė. Jeigu anksčiau dominavo juoda, tamsiai ruda ar pilka, tai dabar šią gamą stipriai papildė kitos spalvos: balta, geltona, oranžinė, žydra, žalia, mėlyna, violetinė. Renkamos tos spalvos, kurias labiausiai mėgo velionis.

Pastaraisiais metais vyriški kostiumai būna ne tik juodi, bet ir mėlyni, pilki ar šviesūs, nors marškiniai išlieka balti. Taip pat rišamas kaklaraištis, išskyrus tuos atvejus, kai prašoma kitaip, nes velionis jo nenešiojo. Vyriškos kojinės, kaip ir batai, dažniausiai būna juodos spalvos.

Vis populiarėjančiam kremavimui skirtos keraminės, metalinės, medinės, akmeninės urnos.

Kalbant apie sukneles, mūsų salone nėra nė vienos juodos. Dauguma artimųjų renka spalvas, kurias moterys mėgo. Net vyresni žmonės, linkę labiau laikytis tradicijų, pirmenybę teikia ne juodai, o kitoms tamsioms spalvoms, pavyzdžiui, žaliai, vyšnių, rudai. Nors moterų galvos dar būna dengiamos baltomis skarelėmis, tačiau vietoje jų vis dažniau naudojami suknelių gobtuvai.

Naujovių daugėja, tačiau nė vienos moters dar neteko laidoti su kelnėmis. Būta kostiumėlio, tačiau su sijonu. Moterų batų spalva devyniasdešimt devynis procentus atvejų derinama prie suknelės. Ši avalynė, atsižvelgiant į kūno pokyčius, būna be pakulnės. Visgi buvo atvejų, kai šarvojome moteris su aukštakulniais, tačiau tai retenybė.

Tradicijos neišnyko – jos kinta, bet esmė išlieka ta pati.

Laidotuvių planavimas yra gana populiarus, nors apie jį nedaug kalbama. Kai mirus artimajam žmogus nežino, ką daryti, jam užtenka mums paskambinti: įmonė suplanuoja viską nuo pradžios iki galo. Tokiais atvejais žmogus ir taip turi pakankamai rūpesčių, taigi laidotuvių planavimas nors šiek tiek palengvina situaciją. Vienintelis dalykas, kuris tenka artimiesiems – sukviesti gimines, artimuosius, draugus, kaimynus.


Lietuviškos muzikos dar nebuvo

– Ar jus dar įmanoma nustebinti organizuojant laidotuves?

– Turbūt ne. Iš pradžių buvo keista, kai klasikinę ar religinę muziką pakeisdavo kito stiliaus, bet šiandien tai nebe naujiena. Pas mus per šermenis skambėjo sunkusis ir lengvasis rokas, „metalas“, džiazas. Seniau tokie atvejai būtų buvę pernelyg stebinantys ir nusižengiantys normoms, tačiau šiandien tai įprasta.

– Tai gal skambėjo ir lietuviška liaudies, pop ar roko stiliaus muzika?

– Ne, tokių pageidavimų dar nesame sulaukę, bet visada būna pirmas kartas.

– Ar gedulingi pietūs tokie pat neatsiejami nuo laidotuvių kaip ir anksčiau?

– Gedulingi pietūs rengiami, tačiau nebėra tokie svarbūs kaip seniau, kai kaime būdavo skerdžiama kiaulė ir pernakt ruošiami patiekalai. Pastarasiais metais jų mastas sumažėjo, tačiau susėdimo prie stalo grįžus iš kapų tradicija tikrai neišnyko.

Dauguma žmonių naudojasi mūsų įmonės paslaugomis planuojant ir gedulingus pietus: mes pasiūlome skirtingus maitinimo įstaigų variantus, velionio artimieji pasirenka, o toliau deriname mes.

– Kas jūsų išvardintiems pokyčiams turėjo įtakos?

– Mano nuomone, tradicijų kaitai postūmį duoda jaunesnė karta, nes dauguma vyresnio amžiaus žmonių jau iškeliavo, tad laidojimo tradicijas perima jaunesnieji. Jų požiūris į tuos pačius dalykus kitoks.


Apiprausimas ir pagražinimas – privalomi

– O kaip reikalai su makiažu? Ar kiekvienas velionis: vyras, moteris ir vaikas, yra pagražinamas?  

– Gražinami visi, nepaisant lyties ar amžiaus. Aišku, tai turi atlikti specialistas, puikiai išmanantis šį specifinį darbą.

Mūsų darbuotoja padaro kiekvieno velionio makiažą sukurdama kiek įmanoma estetiškesnį vaizdą.

Tam naudojamos lygiai tos pačios priemonės kaip ir gyvųjų.

Tai, ar viskas pavyksta kaip planuojama, priklauso nuo žmogaus organizmo, įvairiausių faktorių, tokių kaip ligos, vaistai, klimatas: vienas puikiai išsilaiko ir 4–5 dienas, o kito irimo procesai prasideda už kelių valandų.

– Ar tikrai kiekvienas miręs žmogus, kaip senovėje, yra apiprausiamas paskutinį kartą? 

– Be abejonės. Pasirūpinama visiška kiekvieno velionio higiena: išplaunama galva, nuprausiamas kūnas, apkerpami nagai. Jis aprengiamas lygiai taip pat, kaip ir gyvasis, įskaitant ir apatinius drabužius, marškinėlius, kelnaites, pėdkelnes.

Manome, jog visiška pagarba turi būti ne tik gyviesiems, bet ir mirusiesiems.

– Būna avarijų, nusikaltimų, traumų, kai žmogaus veidas sužalojamas neatpažįstamai. Ką darote tokiu atveju?

– Stengiamės veidą atstatyti, tačiau jei tai neįmanoma – karstas tiesiog uždengiamas.

Mirusiųjų makiažui naudojamos lygiai tos pačios priemonės kaip ir gyvųjų.

Kremavimai nesudaro pusės

– Kalbama, kad pastaraisiais metais vis daugiau žmonių kremuojami. Ką sako jūsų statistika?

– Visuomenė dabar daug kalba, kad kremavimas ženkliai pralenkia įprastą laidojimo būdą į žemę. Gal didmiesčiuose kremavimo rodikliai ir didesni, tačiau mano patirtis rodo, jog bent mūsų rajone taip nėra.

Tiesa, jog tokios paslaugos pageidauja vis daugiau žmonių, kasmet šis skaičius didėja po vieną kitą procentą, bet tikrai nesudaro pusės laidojimų. Šiuo klausimu nėra ir amžiaus cenzo. Netiesa, kad jeigu žmogus yra jaunesnis, jis labiau nori kremuotis, o vyresnis – laidotis į žemę. Būna ir atvirkščiai.

Dažniausiai žmonės tiksliai žino, ko norėjo velionis, kuris dar būdamas gyvas išreiškė savo valią, tad vadovaujasi jo norais.

Beje, mūsų rajone mirčių mažėja kasmet, nes dėl emigracijos ir kitų priežasčių netenkame dalies gyventojų. Prieš dešimtmetį per metus buvo registruojama 800–850 mirčių, o pastariaisiais metais – 600–650.

– Girdėjau istorijų, kad pasitaiko tokių laidotuvių, kai mirusysis, atlikus privalomas procedūras, iškart iš ligoninės vežamas tiesiai į kapines, kur ir palaidojamas. Ar jums pasitaikė tokių atvejų?

– Tai labai retas dalykas. Taip nutinka tik tada, kai nėra kam mirusiojo palaidoti.


Planavimas ir nuotolinės laidotuvės

– Jūsų įmonė teikia įvairias paslaugas, tarp kurių – laidotuvių planavimas. Kiek jis populiarus? Ar vis tik žmonės dar yra konservatyvūs ir tuo rūpinasi patys?

– Laidotuvių planavimas yra gana populiarus, nors apie jį nedaug kalbama. Kai mirus artimajam žmogus nežino, ką daryti, jam užtenka mums paskambinti: įmonė suplanuoja viską nuo pradžios iki galo. Tokiais atvejais žmogus ir taip turi pakankamai rūpesčių, taigi laidotuvių planavimas nors šiek tiek palengvina situaciją. Vienintelis dalykas, kuris tenka artimiesiems – sukviesti gimines, artimuosius, draugus, kaimynus.

– Nuotolinis laidojimas skamba neįprastai. Kas lėmė jo atsiradimą ir kaip dažnai žmonės tuo naudojasi?

– Ši naujovė atsirado dėl didelių emigracijos mastų. Ne visi gali grįžti į Lietuvą ir tiesiogiai dalyvauti čia gyvenančių artimųjų laidotuvėse. Tad ši problema sprendžiama su laidotuvių užsakovais bendraujant nuotoliniu būdu: internetu, telefonu.

Prie kiekvieno kostiumo galima pritaikyti derantį kaklaraištį.

Reikalui esant, laidotuvės filmuojamos arba tiesiogiai internetu transliuojamos nuo pat šarvojimo iki palaidojimo. Tokiu būdu užsienyje esantys artimieji viską gali stebėti arba internetu, arba jiems nusiuntus filmuotą medžiagą. Kol kas esame turėję tik keletą tokių atvejų.

– Pirmiausia atsirado santuokos netradicinėje vietoje. Jūs teikiate ir atsisveikinimo netradicinėje vietoje paslaugą. Kokioje netikėčiausioje vietoje jums teko rengti šarvojimą?

– Kartą velionį teko šarvoti jo sodybos pavėsinėje – tokia buvo žmogaus valia. Atsisveikinimas vyko kelias valandas, po kurių visa procesija keliavo į kapines. Ne kartą šarvota namie, taip pat bažnyčioje (daugiausia kunigus).

Jei tik velionis pageidavo, jo noras įvykdomas (jei tik neprieštarauja įstatymams).


Apie pinigus ir sunkumus

– Kiek šiandien vidutiniškai kainuoja palaidoti žmogų?

– Kuklių laidotuvių vidutinė kaina prasideda nuo devynių šimtų eurų, tačiau galutinė suma priklauso nuo užsakovo pageidavimų. Žmogui paskambinus ir uždavus šį klausimą, negaliu jam pasakyti labai tiksliai, nes neaišku, kokie bus lūkesčiai.

– Kas jūsų darbe pačiam yra sunkiausia?

– Per septyniolika darbo metų esu matęs labai daug įvairių atvejų. Gal dirbti šį darbą man padeda tai, jog esu baigęs mediciną, kurį laiką dirbęs šioje srityje – esu užsigrūdinęs, tad mirtį priimu natūraliai. Vis dėlto asmeniškai nedalyvauju vaikų laidotuvių planavime – man tai emociškai per sunku.

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.