„Pasižaidimai“, atveriantys krašto savastį ir šiandienos ištakas

0

Kalba – tautos savastis. Domėtis lietuvių kalba ar sava tarme tolygu domėtis savo istorija ir šiandienos ištakomis. Susitelkimas ties vienu ar kitu kalbos reiškiniu – filologų veiklos erdvė.  Savąją veiklą Kėdainių rajono savi­valdybės administracijos Švietimo ir kultūros skyriaus vyriausiasis specialistas Rytas Tamašauskas vadina kukliai – „pasižaidimais“. Tačiau lituanisto, kraštotyros entuziasto darbai pripažinti ir įvertinti ne kartą, o 2016 m. Lietuvių kalbos instituto organizuotame nacionaliniame konkurse „Mano žodynas“, suaugusiųjų grupėje, skirta pirmoji vieta.

R. Tamašausko parengtas Kėdainių krašto vietovardinių asmenų pavadinimų žodynas nacionaliniame konkurse buvo įvertintas pirmąja vieta.

R. Tamašausko parengtas Kėdainių krašto vietovardinių asmenų pavadinimų žodynas nacionaliniame konkurse buvo įvertintas pirmąja vieta.

Konkursui R. Tamašauskas parengė Kėdainių krašto vietovardinių asmenų pavadinimų žodyną, naudingą ne tik kraštotyrininkams, kalbininkams ir kultūros istorikams. Žodynas, pasak jo autoriaus, gali praversti praktiškai parenkant, tikslinant, rekonstruojant galimus asmenų pavadinimus pagal gyvenamąją vietą, kilmę ar priklausymą. Į vieną vietą sutelkti mūsų krašto vietovardiniai asmenų pavadinimai tam tikru aspektu leidžia pažinti šiandienos ištakas, praplečia kultūrinį akiratį.

Didesnio darbo dalis

Šis žodynas, arba, kaip Jūs sakote, žodynėlis, tikriausiai neatsirado per keletą konkursui skirtų mėnesių – turbūt tai ilgesnio darbo rezultatas?

Esu dalyvavęs Lietuvių kalbos instituto organizuojamose kalbos ekspedicijose, ne vienus metus talkinęs renkant medžiagą didžiajam ,,Lietuvių kalbos žodynui“, tad praktinės patirties turėjau. Kai 2012 metais Lietuvių kalbos institutas paskelbė pirmąjį „Mano žodyno“ konkursą, jam parengiau Molėtų rajono Dapkūniškių krašto vietovardžių žodyną. Baigęs mokslus, dirbau mokytoju šiame rajone, kartu su mokiniais rinkau medžiagą. 2012-ųjų konkurso suaugusiųjų grupėje irgi užėmiau pirmąją vietą. Kalbant apie 2016 metais konkursui pateiktą žodynėlį (jį vadinu tik „pasižaidimais“), tai medžiagos jam sukaupęs turėjau, teliko ją atrinkti, per kelis vakarus sukelti į atskirą dokumentą ir parašyti įžangą.

Pusiau juokais, pusiau rimtai savo veiklą vadinate „žaidimu“. Ką turite galvoje?

Savo pramogai, kad neprarasčiau kvalifikacijų (vis tik valstybės tarnautojo darbas yra vienoks, o lituanisto – kitoks), „žaidžiu“ ties vienu darbu. Gruodį kaip tik sukako treji metai, kai rašau Kėdainių krašto vietovardžių žodyną. Pradėjau nuo Dotnuvos apylinkių, paskui atsirado medžiagos ir aplinkiniams kraštams. Bet tai – kraštotyrininko saviveikla, nevadinčiau to moksliniu darbu. Kėdainių krašto vietovardinių asmenų pavadinimų žodynas yra išsamesnio tyrimo dalis. Žodyne aprėpiami gyventojų pavadinimai pagal gyvenamąją vietą, kilmę arba kokį nors objektą. Vietovardžių, iš kurių kilę gyventojų pavadinimai, žodyne yra 216.
Sakykime, Kėdainiuose gyvenantys žmonės vadinami kėdainiečiais, kėdainiškiais, o labai retai rašytiniuose šaltiniuose galima aptikti ir kėdainėnus arba net formą „kėdaĩniai“. Lygiai taip pat Bakainių kaimo gyventojai vadinami bakaĩniais. Arba, sakykime, yra tradicinės formos – dotnuviškiai, dotnuviečiai, o senoji forma, tiesa, nepaliudyta senuose spaudiniuose, pirmą kartą ją atradau 1957 m. spaudinyje – dotnùviai. Su bendraminčiais atkakliai siūlome ją vartoti ir ji pamažu randa savo vietą. Štai Žemdirbystės instituto mokslininkai vieną dobilų veislę pavadino „Dotnuviai“.

Žodynas pildomas ir šiandien

Iš kokių šaltinių rinkote medžiagą žodynui?

Naudojausi spausdintais ir rankraštiniais šaltiniais: memuarais, kraštotyriniais rinkiniais iš asmeninio archyvo, mokyklų muziejų. Pasinaudojau pluoštu vietovardžių, gautų iš buvusios Labūnavos pagrindinės mokyklos direktorės, lituanistės Kristinos Sta­nionienės, taip pat Josvainių mokytojos, lituanistės Jadvygos Kvedaravičienės asmeniniu archyvu, Truskavos, Krakių mokytojų lituanistų ir jų mokinių sukaupta medžiaga.
Kitas šaltinis – periodika, rajono spauda. Perversta šūsnis senųjų spaudinių, tačiau žodyną pildau ligi šiol, nuolat fiksuoju laikraščiuose ir internetinėse naujienų svetainėse rastus pavadinimus.
Kita grupė – bažnyčių archyvai. Yra tekę žvalgytis Anciškio, Baisogalos, Dotnuvos, Gudžiūnų, Josvainių, šiek tiek – Kėdainių šv. Jurgio bažnyčios, Panevėžiuko, Šlapaberžės, Truskavos bažnyčių archyvuose, elektroninėje erdvėje skelbtose Krakių bažnyčios metrikų knygose. Iš XVII–XVIII a. bažnytinių dokumentų pateikiu senųjų epochų prievardžių, kilusių iš aplotynintų vietovardžių kilmininko formų be prielinksnio. Pavyzdžiui, Samuel Rakiewicz Kieydanis, verčiama būtų kaip „Samuelis Rakevičius kėdainietis“.

Kokių retesnių mūsų krašto gyventojų pavadinimų teko aptikti rengiant žodyną?

Yra pavadinimų su retesniais baigmenimis. Sakykime, beržintis – Beržų kaimo gyventojas (Dotnuvos seniūnija). Ši priesaga nėra būdinga mūsų kraštui. Taip pat radau vieno laisvės kovų dalyvio, kilusio iš Naujųjų Lažų kaimo, slapyvardį Lažukas. O štai žmogus, atsikėlęs iš Zavišinės, net ir suaugęs vadintas zavišiuku. Yra retų darybos atvejų: rasta Paaluonio kaimo (Pernaravos seniūnija) gyventojų pavadinimo forma aluoniškiai; Anciškio kaimo (Truskavos seniūnija) gyventojai, šalia anciškėnų, anciškiečių, juokaujant pavadinti ančiukais; gyvenantys už Nevėžio upės buvo vadinami užnevėžiečiais, užnevėžiškiais. Įdomios, slaviškais baigmenimis „kvepiančios“ senosios Serbinų kaimo (prie Labūnavos), Padotnuvio (buvusio Rucensų) kaimo gyventojų pavadinimų formos – serbijakai, rusakai.
Žodyne taip pat fiksuojami XX a. pradžios ir pirmosios pusės slapyvardžiai, kilę iš geografinės asmens aplinkos. Pavyzdžiui, atsiradus lietuviškam spausdintam žodžiui, į spaudą rašantieji kraštiečiai pasivadindavo tokiais slapyvardžiais kaip Miegėniškis, Pagirietis, Surviliškietis, Josvainietis, Krakiškis, Nekrakiškis ir t. t. Daugelio jų pavardės nežinomos, žinomas tik Juozas Lukošius iš Užupės kaimo, Surviliškio apylinkės. Jis yra pasirašinėjęs Ūkininkas surviliškietis. Taip pat poetas, matematikas, filosofas Adomas Jakštas-Dambrauskas, gimęs Kuronyse, Pagirių apylinkėje, pasirašinėdavo Kuroniečiu, Kuriečiu.

Patys esame dalyviai ir kūrėjai

Nacionaliniame konkurse „Mano žodynas“ galėjo dalyvauti ir mokiniai. Ar dalyvavo mūsų rajono mokinių?

Ne, nedalyvavo. Nežinau, ar garsas apie konkursą menkai ateina, ar nesiryžta mokytojai. Tiesa, tai ne vienos dienos darbas, reikia nuoseklios veiklos. Šiandien kraštotyros situacija varginga… O juk kraštotyra – tai ne vien praeitis, galima fiksuoti šiandieną ir taip sudominti vaikus. Kad ir kalbant apie vietovardžius: galbūt žmonės savaip vadina namą (pavyzdžiui, Akademijoje yra Kremlius, Silosas, Žvėrynas), pievą ir panašiai. Pats daug metų dirbau mokytoju ir žinau, kad po pamokų laiko ir jėgų papildomai veiklai lieka labai mažai. Bet tikiuosi, kad atsiras entuziastų, nes įdirbio yra – kaip minėjau, naudojausi buvusių Labūnavos, Krakių, Josvainių, Truskavos lituanistų sukauptais archyvais.

Esate ir etninės kultūros, tautosakos puoselėtojas. Kaip manote, ar tautosaka, etninė kultūra išliks aktualios augančiai kartai ir gyvybingos?

Priklauso nuo to, ką laikysime tautosaka. Pavyzdžiui, neseniai dalyvavau Šlapaberžės bendruomenės advento vakare. Kalbėjome apie advento, Kūčių ir Kalėdų papročius. Tarp suaugusiųjų buvo ir mano buvusios mokinės sūnus Martynas. Kažkada jis taps autentišku pateikėju. Mačiau, kad berniukui įdomu: jis tuojau pat prisiminė savo šeimos tradicijas ir apie jas puikiai pasakojo. Šis vaikas – natūralus tradicijų perėmėjas ir perteikėjas. Berniukas lanko ir Akademijos folklorinį ansamblį „Seklyčia“. Tai ir yra tam tikros tautos kultūros, tradicijos perdavimas.
Tai ir būtų atsakymas. Ar bus tautosaka, etninė kultūra gyvybingos, labai priklauso nuo tėvų, gyvenamosios aplinkos, vertybinių nuostatų. Negalime kaltinti, jei vaikai to neperima – turi būti iš ko tai perimti. Žinoma, galima tai daryti ir šiek tiek dirbtinai – pateikiant scenoje, vakaronėse, kaip tai sėkmingai atlieka folkloro ansambliai. Kai žmonės tam nusiteikę pozityviai, tautos paveldas išlieka gyvybingas ir tokiu būdu.

Tad nereikėtų dejuoti, kad pasaulyje be sienų prarandamas tautinis identitetas?

Ne, nedejuočiau. Pagaliau nebūtina viską pateikti archajiškai, nebūtina viską rekonstruoti. Tradicijos kuriamos ir šiandien. Kiekviena šeima yra tradicijų perėmėja ir kūrėja. Kai kurios naujovės labai gražiai įsipina ir tampa gyvenimo dalimi. Mes patys esame tautosakos kūrėjai – pavyzdžiui, vaikų anekdotai, žaidimai. Jei šeimos susibūrime suaugusieji vaikus pamoko žaisti, pavyzdžiui, „Aklą vištą“, tai ir yra natūralus perdavimas. Tradicijos, kaip ir žmogus ar kalba – gimsta, gyvena, kinta, kai kurios miršta… Vyksta nuolatinė raida. Galime būti juokingi ir vaikui net atgrasūs, jei vien tik rekonstruosime ir bruksime tai, kas sena. Žinoma, mažą ar jauną žmogų reikia pavedėti už rankos ir parodyti, nes kaip jis daugiau sužinos. Bet dirbtinai nereikia. Reikia daryti su išmanymu, atsargiai. Kam tie dalykai yra širdyje, jie ateis savaime. O masinis reiškinys, kaip ir nuskambėjęs pasiūlymas kiekvienam vaikui pasiūti po tautinį kostiumą, rizikuoja sukurti parodiją.

Leave A Reply