Prieškalėdinis, adventinis laikotarpis yra vienas intensyviausių katalikų kunigams, kurie šį metą praleidžia lankydami parapijiečių namus – kalėdodami. Nuo amžių užgimusi tradicija gaji iki šiol.

Kunigas Mindaugas Alekna pasakojo, kad kalėdojimo tradicija mūsuose vis dar gaji. Tiesa, dažniausiai kunigą į namus kviečiasi vyresnio amžiaus pamaldūs žmonės.

Tiesa, dabar kunigus dažniausiai kviečiasi vyresnio amžiaus parapijiečiai, kurių didžioji dauguma prisilaiko senųjų advento tradicijų. Jaunesnio amžiaus kraštiečiai į savo namus kunigus kviečiasi žymiai rečiau. Adventiniu metu, prieš šventes padaugėja ir besilankančiųjų bažnyčioje. Nemaža jų dalis yra emigrantai, didžiųjų žiemos švenčių atvykę sutikti į tėvynę.

Pasak Kėdainių šv. Juozapo bažnyčios kunigo Mindaugo Alek­nos, parapijiečiai didžiųjų žiemos švenčių laukia džiaugsmingomis nuotaikomis, tačiau kartais ir jas aptemdo stokos šešėliai.

Sena tradicija

Kalėdojimas – tai sielovadinis parapijiečių lankymas, kurio tradicija atsiradusi apie 1543–1563 metus. Net vyskupas Motiejus Valančius kalėdojimui pritarė, ragindamas kunigus aplankyti „savo parapijoje gyvenančius ūkininkus ne dėl pelno, bet kad geriau pažintų ir tiksliau žinotų, ką kuris moka ir kaip elgiasi“.

Kunigai kalėdoja norėdami pašventinti namus (iki sekančio kalėdojimo), kad jų neaplankytų negandos, nelaimės. Kunigas šventintu vandeniu pašlaksto gyvenamą būstą, sukalba maldą. Pokalbio metu kunigas artimiau susipažįsta su tikinčiaisiais, jų gyvenimo rūpesčiais, padiskutuoja aktualiais tikėjimo ir parapijos gyvenimo klausimais. Tokiu būdu stengiamasi sustiprinti ryšį su parapija bei bažnyčios bendruomene.

Seniau, senajame Lietuvos kaime kalėdojimas buvo labai populiarus. Tiesa, ši tradicija nunyko užėjus sovietmečiui, tačiau atgavus nepriklausomybę ji ir vėl buvo atgaivinta.

Žmonėms reikia paguodos

Kunigui M. Aleknai kalėdojimą teko pradėti gana anksti – jau nuo lapkričio mėnesio.

„Parapijiečiai šventes sutinka džiaugsmingai, jos yra išties labai laukiamos, – pasakojo jis. – Žmonės pasipuošę namus, eglutes, degina žvakeles. Tačiau laukimo nuotaikos labai priklauso ir nuo žmogaus gyvenimiškos situacijos – jei žmogui viskas gerai, jis turi darbą, yra sveikas, tai nuotaikos žymiai giedresnės. Jei kažko trūksta, nėra didelio laukimo džiaugsmo. Tačiau žmonės supranta švenčių esmę, jų laukia, joms ruošiasi ne tik puošdamiesi namus, bet ir dvasiškai“.

Tiesa, kunigas prisipažino, kad papuolusiam į neviltį žmogui kartais būna sudėtinga rasti žodžių, kurie jį paguostų. Bandoma ieškoti įvairių išeičių, viena kurių – „Caritas“.

Pasak dvasininko, kaimuose dažniausiai einama į visus namus, o mieste pas tuos žmones, kurie patys pasikviečia. Deja, tačiau kunigo M. Aleknos pastebėjimu, kasmet norinčiųjų, kad kalėdoti į namus ateitų kunigai, skaičius vis mažėja. Daugiausiai kunigus į namus kviečiasi vyresnio amžiaus žmonės, kurie yra labiau pamaldūs ir dievobaimingi.

Pasak pašnekovo, vyresni žmonės iki šiol labiau išlaikę adventinių papročių puoselėjimo tradiciją, dažniau laikosi šiuo laikotarpiu taikytų draudimų, tradicijų.

Kaip išlaikyti vidinę stiprybę?

Paskutinis metų mėnuo jau seniai tapo skubėjimo, lėkimo ir dovanų pirkimo karštinės laikotarpiu, tačiau ar visada prisimename žymiai svarbesnes nei materialūs dalykai vertybes: žmogišką meilę, pagarbą, atjautą, atsidavimą.

Adventiniu laikotarpiu dažnas mūsų įsisuka į nesibaigiančių darbų, kuriuos privalu padaryti prieš šventes, sūkurį: ieškoti artimiesiems dovanų, ruošti šventinį stalą, tvarkyti ir puošti namus, atiduoti senas skolas. Tad labai dažnai panyrame į paviršinį blizgesį. Tačiau pasinerdami į blizgančių dovanėlių šurmulį galbūt nepajuntame, kad prarandame didesnę vertybę – ramybę, susikaupimą, tiesiog pabuvimą vienas su kitu, kuriam nebūtinai reikia papildomų daiktų ar dovanų. Tačiau kiekvienais metais šventės tampa vis labiau komercinės.

„Kalėdinė karštinė pasireiškia visame pasaulyje. Visa tai iš dalies užgožia tikrąją švenčių laukimo prasmę: per tą skubėjimą, per tą šurmulį Jėzaus gimimas lieka antrame plane. Tiesa, tų, kurių finansinė padėtis nėra pati geriausia, kalėdinė karštinė beveik neaplanko. Nors per adventinį laikotarpį padaugėja įvairių darbų, rūpesčių, bet džiugus Viešpaties gimimo, tos Dievo nešamos ramybės laukimas vis tiek išlieka“, – šyptelėjo kunigas M. Alekna.

Advento metu, belaukiant šv. Kalėdų šventės, pagrindas yra malda, kuri sustiprina ir suteikia išminties.

„Taip pat vertėtų laikytis ir pasninko. Senieji žmonės jo laikosi daug uoliau, bet dabar dažniausiai pasninkaujama tik penktadieniais, norintieji gali papildomai jo laikytis ir trečiadieniais. Tačiau jei žmogus pamiršta – nieko tokio. Derėtų prisiminti, kad pasninko esmė yra atsisakymas geresnio kąsnio tam, kad galėtum jį duoti tiems, kurie neturi“, – sakė M. Alekna.

Pasitikėkime Dievo valia

Artėjančių šv. Kalėdų proga dvasininkas visiems kraštiečiams linkėjo savo širdyse nuolat turėti stiprų vidinį džiaugsmo pojūtį.

„Noriu palinkėti, kad žmonės Viešpaties gimimo lauktų su džiaugsmu. Nesvarbu, ar žmogus turi visko, ar jam kažko trūksta. Laukimas Viešpaties ir jo atnešamos ramybės yra svarbus mums visiems. Linkiu, kad žmogus viską atiduotų į Dievo rankas, visad tikėtų Juo ir Jo valia. Mes galime daug planuoti, tačiau prisiminkime posakį: „Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi“, – linkėjo Kėdainių šv. Juozapo parapijos kunigas M. Alekna.

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.