Trumpiausią metų naktį ir ilgiausią dieną švenčia daugybė pasaulio tautų. Ir vis dėlto ši pagoniškus papročius menanti šventė, apgaubta krikščioniška šventojo Jono nakties skraiste, labiausiai švenčiama būtent krikščioniškame pasaulyje. 

Kad Joninių vainikai turėtų stebuklingą galią ir galėtų išpildyti svajones, reikia žolynus surinkti iš septynių laukų, septynių rūšių ir su niekuo nešnekant nupinti.

Kad Joninių vainikai turėtų stebuklingą galią ir galėtų išpildyti svajones, reikia žolynus surinkti iš septynių laukų, septynių rūšių ir su niekuo nešnekant nupinti.

Pagrindiniai šventės akcentai pasikartoja beveik visuose kraštuose: per naktį dega laužai, pinami vainikai, simboliškai prausiamasi vandens telkiniuose, renkamos vaistažolės, ieškoma stebuklingo paparčio žiedo.
Viena šventė – trys pavadinimai
Turbūt dažnas esame girdėję, bet ne visi užfiksavome, kad ši šventė turi tris skirtingus pavadinimus. Tai – mums labiausiai įprastas Joninių pavadinimas, taip pat Rasos šventė (dažniau sakoma daugiskaitos forma Rasos) ir Kupolinės. Rasų šventė, ar Kupolinės, iš tiesų mena dar mūsų protėvius, kurie tikėjo deivės Rasos, kaip visos gamtos atgaivintojos, galia. Kupolė taip pat yra deivė, lemianti augalijos vešėjimą, atėjusi iš akmens amžiaus maisto rankiojimo ir medžioklės laikų. Na, o Joninių pavadinimą šventė gavo kur kas vėliau. Jis atėjęs iš katalikų bažnyčios liturgijos. Tai Švento Jono Krikštytojo gimimo šventė, kuria pavadinta vasaros saulėgrąžos šventė.

Trumpiausios metų nakties burtai byloja, kad jei vainikėlis plaukia, tai mergina ištekės. O jei vainikėlis sustoja, dar šiais metais nesusiras vyro.

Trumpiausios metų nakties burtai byloja, kad jei vainikėlis plaukia, tai mergina ištekės. O jei vainikėlis sustoja, dar šiais metais nesusiras vyro.

Viliojanti žolynų magija
Trumpiausios nakties papročių, tikėjimų, burtų ir apeigų yra labai daug. Kaip ir dera tikrajai šventei, pirmiausia visi dalyviai iškilmingai praeina pro žolėmis apipintus vartus. Apeiginiai vartai tarsi atskiria šventės vietą nuo jos aplinkos. Kiekvienas praeidamas pro vartus turi apsiplauti, kad patekęs į šventės pasaulį būtų švarus dvasiškai ir galėtų tapti tikru dalyviu.
Itin svarbūs šiai šventei yra žolynai. Ilgiausią dieną arba jos išvakarėse surinkti žolynai turi magiškos galios. Žolynų rinkimas švenčių išvakarėse arba rytą prieš saulėtekį vadinamas kupoliavimu. Iš surinktų žolynų pinami vainikai, o kad jie turėtų stebuklingą galią ir galėtų išpildyti svajones, reikia žolynus surinkti iš septynių laukų, septynių rūšių ir su niekuo nešnekant nupinti. Tačiau kiti šaltiniai teigia, kad vainikai pinami iš devynių rūšių žolynų, tačiau taip pat būtinai nesikalbant.
Vainikai ir žolynai gali būti naudojami įvairiems burtams. Netekėjusios merginos vidurnaktį į upę ar ežerą gali paleisti po du vainikus. Manoma, kad, jei vainikai išsiskirs – mergina išsiskirs su savo mylimuoju, jei susiglaus – ištekės už jo. Galima leisti ir po vieną vainikėlį su žvakute. Manoma, kad jei vainikėlis plaukia, tai mergina ištekės. O jei vainikėlis sustoja, šiais metais dar nesusiras vyro. Merginos naktį buriasi ir iš žolynų, pavyzdžiui, skaičiuoja ramunės žiedlapius, žiedus puokštėje ir panašiai.

Joninių nakties laužas turi degti iki paryčių. Senoliai tikėjo, kad kuo toliau jis apšvies laukus, tuo didesnis bus rudenį derlius.

Joninių nakties laužas turi degti iki paryčių. Senoliai tikėjo, kad kuo toliau jis apšvies laukus, tuo didesnis bus rudenį derlius.

Laužų galia
Itin svarbus Joninių šventei yra laužas. Jis turėtų degti iki saulės patekėjimo. Tik sugrįžus saulei galima gesinti laužus. Apskritai prie jų atliekamos įvairios apeigos, dainuojamos apeiginės dainos, šokinėjama per laužus. Buvo manoma, kad, jei mergina ir vaikinas kartu peršoka laužą susikibę rankomis, jie šiemet susituoks.
Šią naktį buvo garbinama saulė. Jai dėkojama už šilumą, šviesą, prašoma jos kuo daugiau šviesti. Naktį ant aukštos kalvos buvo sukuriamas didelis laužas. Buvo manoma, kad kuo toliau apšvies laukus, tuo didesnis bus rudenį derlius.

Paparčio žiedas suteikia aiškiaregystę
Na, o kaipgi Joninės be paparčio žiedo ieškojimo… Visiems gerai žinoma, kad jis pražysta tik Joninių naktį. Manoma, kad radęs paparčio žiedą žmogus tampa aiškiaregiu – gali girdėti kitų žmonių mintis, todėl žino visas jų paslaptis, supranta paukščių kalbą. Tokie sugebėjimai žmogui atneša turtus ir laimę. Paparčio žiedo galima ieškoti tik po vieną, o einant gilyn į mišką jokiu būdu negrįžčioti atgal. Atėjus į miško gilumą ir suradus papartį po juo reikia patiesti nosinaitę ar skarelę, apsibrėžti aplink papartį šermukšnine lazda, pasidėti indą su šventintu vandeniu, užsidegti žvakę ir melstis. Tuomet suspindės švytintis žiedas ir nukris ant patiestos skarelės. Kol lauksi paparčio žiedo pražystant, tave gąsdins piktosios miško dvasios, todėl turi būti drąsus, susikaupti ir nesigręžioti.
Tačiau svarbiausia Joninių dieną pasveikinti kuo daugiau Jonų ir Janinų. Joninių išvakarėse jiems yra pinami ąžuolo vainikai ir girliandos. Girliandomis papuošiamos Jono ar Janinos namų durys, kiemo vartai, vainikas prikalamas ant durų ar pakabinamas ant durų rankenos, o asmeniškai išsakomi kuo nuoširdžiausi linkėjimai.

srtrf

About The Author

Related Posts

One Response

  1. Ramunė

    Neteko girdėti to, kad jei nori jog Joninių vainikaiturėtų stebuklingą galią ir galėtų išpildyti svajones, reikia žolynus surinkti iš septynių laukų, septynių rūšių ir su niekuo nešnekant nupinti. Bandysim:))

    Atsakyti

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.