Į rugsėjo vidury Vilniuje vykusį roko festivalį „Lituanika“ kėdainietis Aleksandras Pavolis nevažiavo, bet jo mintys tuo metu vis dėlto buvo sostinėje.

Kėdainiečiui Aleksandrui Pavoliui joks muzikos instrumentas neprilygsta elektrinei gitarai.

Kėdainiečiui Aleksandrui Pavoliui joks muzikos instrumentas neprilygsta elektrinei gitarai.

Šešiasdešimtmetis vyriškis prisipažįsta pagalvojęs, kad į festivalį susirinks gerokai už jį jaunesni žiūrovai, tad jam būsią nuobodoka be savo bendraamžių.
Taigi A. Pavolis liko namuose, kuriuose retkarčiais pats ima į rankas vieną iš trijų savo elektrinių gitarų ir trankia muzika sudrebina buto sienas.

Patinka tik aštrus garsas
„Jokia kita muzika man nepatinka taip, kaip rokas. Nueinu į renginius, kur grojama ir dainuojama kitaip, bet visada grįžtu įsitikinęs, kad tai – ne man“, – sako A. Pavolis.
Nei pučiamųjų, nei klavišinių instrumentų garsai jam nepatinka, bet ne prie širdies ir smuiko ar paprastos, akustinės, gitaros skambesys – norisi aštraus garso, tokio, kokį išgauni elektrine gitara.
Tiesa, vaikystėje, kuri prabėgo Šlapaberžėje, jiedu su jaunesniu broliu „tampydavo“ tėvo bajaną, bet tėvas nebuvo užkietėjęs muzikantas ir meile šiam instrumentui nė vieno sūnaus neužkrėtė, nors progai pasitaikius mėgo pagroti, ypač kai į svečius atvažiuodavo jo broliai, Aleksandro dėdės.

Su broliu mėgo piešti
Aleksandro tėvas laisvalaikiu visa galva pasinerdavo į kitą veiklą – fotografavimą. Bet vyresnėlio sūnaus nesuviliojo ir šis jo pomėgis, nors vaikai padėdavo tėvui ryškinti, apkarpyti nuotraukas, jas paspalvinti, kaip anuomet buvo madinga.
„Mes su broliu labiausiai mėgdavome piešti – ant popieriaus kopijuoti nuotraukose užfiksuotus portretus, vaizdus, patys kažką kurti, bet vėliau brolis vis dėlto tapo fotografu“, – sako A. Pavolis.
O jis pats po aštuonmetės mokyklos baigimo pasuko į agronomiją, kuri jo gyvenime atsirado visai atsitiktinai.

Sutrukdė motinos liga
Dailės mokytoja, matydama Aleksandro gabumus, jam patarė stoti mokytis į Telšių taikomosios dailės technikumą.
Tačiau lemiamu metu, kai reikėjo vykti į Telšius, motina gulėjo ligoninėje, todėl nebuvo kam paauglio suruošti pirmam ilgesniam išsiskyrimui su namais.
Taigi rugsėjo 1-oji Pavolių vyresnėlį tais metais užklupo niekur nesimokantį, ir tai pastebėjęs Šlapaberžės profesinės technikos mokyklos direktorius pakvietė ateiti į jo mokyklą.
Tėvui šis sprendimas pasirodė tinkamas – vaikas lieka namuose. Bet grįžusi iš ligoninės motina pasibaisėjo, kad sūnus užsibrėžęs siekti tik tiek.

Bute Aleksandras Pavolis turi ne tik elektrinių gitarų, bet ir garso bei šviesos aparatūrą. (Autorės nuotraukos)

Bute Aleksandras Pavolis turi ne tik elektrinių gitarų, bet ir garso bei šviesos aparatūrą. (Autorės nuotraukos)

Į Telšius taip ir neišvyko
Deja, traukinys, kaip sakoma, jau buvo nuvažiavęs – galimybė Telšiuose mokytis taikomojo meno tais metais buvo praleista, ir motinai beliko sutikti su kompromisu: jau geriau tegul sūnus mokosi Lančiūnavos žemės ūkio technikume, į kurį dar buvo galima patekti, mokslo metams įsibėgėjant.
„Lančiūnavoje ir prasidėjo tai, prieš ką mama kovojo tol, kol buvo gyva. Ji visą gyvenimą buvo prieš ilgus mano plaukus, jai labai nepatiko anuomet madingi vyriški gėlėti marškiniai ir nuo kelių platėjančios kelnės, ypač – ryškių spalvų“, – prisimena A. Pavolis, iki šiol neatsisakęs ilgų plaukų šukuosenos.

Grįždavo be gėlėtų marškinių
Ach, tos motinos! Juk buvo vadinamieji bitlų laikai, ir kiekvienas šiandieninis šešiasdešimtmetis pasakys, kad tada būti ilgaplaukiu ir išsiskirti iš kitų savo apranga buvo labai „kieta“.
O „kietu“ ankstyvoje jaunystėje juk nori būti kiekvienas, tik ne kiekvienas išdrįsta.
Pirmus gėlėtus marškinius A. Pavoliui pasiuvo siuvėja teta, nes nusipirkti parduotuvėje nebuvo nė menkiausio šanso. Savaitgaliais grįždamas namo vaikinukas tais marškiniais nevilkėdavo – nenorėjo piktinti motinos ir klausytis jos priekaištų, kuriems nepritardavo tik krikšto motina.

Velvetines kelnes pasisiuvo pats
Be abejo, į Šlapaberžę negrįždavo ir apsimovęs raudonomis velvetinėmis kelnėmis, kurias pasisiuvo pats, sukirpęs jas pagal išardytas senas.
„Draugas ir bendramokslis Albinas Ramoška irgi pasisiūdino tokias pat kelnes, tik geltonas. Taip pasipuošę Lančiūnavoje eidavome į šokius, tai turėdavome daug panelių“, – iš ankstyvos jaunystės nuotykių šiandien juokiasi vyriškis.
Išskirtinė apranga ir šukuosena labiausiai atsirūgdavo per egzaminus, todėl jaunuoliai plaukų ilgumą bandydavo pridengti apykaklėmis. Bet negi apgausi suaugusį žmogų?

Dėstytojas nemėgo ilgaplaukių
„Labiausiai kentėjome nuo augalininkystės, pagrindinio specialybės dalyko, dėstytojo. Savo dalyką jis dėstė įdomiai, buvo mūsų kurso auklėtojos vyras ir, atrodytų, turėjo mus palaikyti, paremti, tačiau ilgaplaukių labai nemėgo ir atvirai pagrasindavo, kad per egzaminus pasigailėsim“, – pasakoja kėdainietis.
Jis gerai pamena, kaip kartą atėjo laikyti augalininkystės egzamino taip ir nepaklusęs primygtinam reikalavimui apsikirpti. Tikėjosi paties blogiausio, tačiau rūstusis dėstytojas kažkokiais reikalais neilgam išėjo iš kabineto ir…

Iškalbingai grasino pirštu
„Įlėkiau vidun, griebiau nuo stalo pirmą pasitaikiusį bilietą ir komisijai pasisiūliau atsakinėti beveik nepasinaudojęs pasiruošimui skirtu laiku. Kai dėstytojas grįžo, koridoriuje jau stovėjau išlaikęs egzaminą. O jis manė, kad tebelaukiu savo eilės, todėl praeidamas dar iškalbingai pagrasino pirštu“, – pamena A. Pavolis.
Lančiūnavos žemės ūkio technikumas nebuvo išimtis. A. Pavolio bendraamžiai gali paliudyti, kad konservatyvesni visų mokyklų mokytojai ar dėstytojai dažnai pasinaudodavo savo viršenybe ir „sumaudavo“ mokinius, kurių išvaizda jiems nepatikdavo.

Jau žinojai pažymį
Turbūt kiekvieno klasėje pasitaikė tokių ar panašių epizodų, kokius straipsnio autorei teko stebėti tuometinėje Kėdainių 1-oje vidurinėje mokykloje: prie lentos pakviestas mokinys atšiūruoja platėjančiomis klešnėmis, kurių apačia apsiūta metalinio užtrauktuko danteliais, šaltas mokytojos žvilgsnis perbėga žemyn, aukštyn, vėl žemyn – ir visa klasė jau žino, koks bus pažymys…
Beje, A. Pavolis nepasinaudojo net proga ,,uždirbti“ iš galimų savo šukuosenos pokyčių. Jo mama, gėdinimu neįveikusi sūnaus užsispyrimo, pasiūlė kompromisą: jis nusikirps plaukus, o ji už tai duos 25 rublius.

Užklupo piešiantį Leniną
Tokie pinigai buvo nemenki net suaugusiajam, tad ką jau šnekėti apie jaunuolį, o tuo labiau – paauglį. Tačiau sūnaus būta atkaklaus, ir motinos pasiūlytas sandėris neįvyko.
Tiesa, kartą, jau suaugęs, važiuodamas į tėvo laidotuves gerokai apsikirpo. Motina labai džiaugėsi šia permaina, o kitiems artimiesiems atrodė nei šis, nei tas.
Bet grįžkime prie piešimo. „Jeigu paskaita būdavo neįdomi arba tema gerai žinoma, atsivertęs paskutinius konspektų sąsiuvinio puslapius juose ką nors piešdavau“, – prisipažįsta „Kėdainių mugės“ pašnekovas.
Kartą nuobodžiaudamas piešė kabinete stovintį V. Lenino biustą, ir iš už nugaros priėjęs minėtas griežtasis dėstytojas užklupo „nusikaltimo vietoje“.

Smarkiai išgąsdino namiškius
Dėstytojo sprendimas buvo savitas, bet negailestingas: arba nupieši tokį, koks iš tiesų yra, arba tėvai turės nemalonumų, o tai reikštų, kad be pasigailėjimo išmes iš technikumo.
Nupiešė akylai stebimas dėstytojo. Nieko nepasakęs šis paėmė lapą ir išsinešė. Jokių daugiau žinių, jokio nurodymo pasikviesti tėvus… O vieną dieną prieina technikumo direktoriaus pavaduotojas ir pasiteirauja, ar negalėtų didžiulį V. Lenino portretą ir šūkį nupiešti ant audeklo.
Gavęs šiai užduočiai savaitę laisvo laiko ir atlikęs darbą per tris dienas, moksleivis patenkintas parvažiavo namo. „Mama labai susirūpino, pagalvojo, kad esu išmestas. O kai papasakojau apie Leniną, labai išsigando, kad nepatekčiau į kalėjimą“, – sako A. Pavolis, kurio „kūrinys“ buvo pakabintas ant išorinės technikumo sienos.

Pirmos gitaros – paties darytos
Šiandien tai atrodo kurioziškai, tačiau anuomet buvo rimta. Motinos susirūpinimas dėl kalėjimo buvo perdėtas, tačiau „subjaurojęs didžiojo vado“ atvaizdą tikrai būtų apsunkinęs sau gyvenimą.
Jį apsunkinti galėjo ir dar kai kas, tačiau dalies paslapčių niekada nesužinojo nei tėvai, nei technikumo vadovybė. O tai buvo susiję su roko muzika.
Dar besimokydamas Šlapaberžės aštuonmetėje mokykloje, A. Pavolis su bičiuliu buvo pradėję daryti sau gitaras. Išpjovę korpusą iš kietesnio medžio lentos ir prie jos pritvirtinę šešias meškerės valo atkarpas, imituodavo grojimą.

Baiminosi, kad nerūkytų
Sužinojęs apie paauglio domėjimąsi gitaromis, vienas Šlapaberžės profesinės technikos mokyklos mokytojas pakvietė jį į savo kuriamą ansamblį.
Motina nenorėjo leisti, nes baiminosi, kad sūnus ten įpras rūkyti, tačiau jis įprato prie ko kito – palaikęs rankose tikrą elektrinę gitarą, daugiau nebenorėjo jokio kito instrumento ir jokios kitokios, tik roko muzikos. Ir tai liko visam gyvenimui.
Lančiūnavoje buvo keli vienminčiai, su kuriais kartu pasigamino jau elektrines gitaras ir grojo technikumo šokiuose.
„Bendrakursių panevėžiečių paprašydavome ten nupirkti stygų, o visa kita darėme patys, nes neturėjome pinigų. Elektrinė gitara tuomet kainavo daugiau nei 400 rublių. O kas tiek duos?“ – pamena A. Pavolis.

Pjaustydavo telefono ragelius
Gamindami patys sugalvodavo visokių gudrybių. Kadangi reikėjo vadinamųjų garso nuėmiklių, jais apsirūpindavo telefono automatų būdelėse. Būdelėje ardyti telefono ragelį ir išiminėti nuėmiklį būdavo nesaugu, tad skubėdami nupjaudavo visą ragelį.
„Vaje, kas būtų, jeigu tėvai būtų sužinoję apie tokius nuotykius! Dabar ir pats to nedaryčiau, bet tada…“ – paauglystės nuodėmėmis nesididžiuoja pašnekovas.
Jis apgailestauja neišsaugojęs nei pirmos, nei vėlesnių savo gitarų, o dabar turi tris naujesnes. Daugiabučiame name jų muzikos garsas tikrai virpina sienas, tačiau kaimynai nesiskundžia – groja juk ne naktį, be to, ne taip ir dažnai.
O gal kaimynai supranta, kad prie tokios išvaizdos elektrinė gitara tiesiog neišvengiama?

Jovita Žebrauskaitė

One Response

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.