Hodžkino limfoma, arba kitaip – limfmazgių vėžys. Tokią diagnozę prieš ketverius metus išgirdo jauna, graži ir mylima, ką tik antros atžalos susilaukusi kėdainietė Indrė Šimaitienė. Prieš akis vėrėsi bedugnė…  Tačiau šiandien moteris trykšta gyvenimo džiaugsmu, neblėstančiu optimizmu ir laime. 

Kėdainių moterų krizių centro darbuotojų kviečiama, Indrė (dešinėje) mielai sutiko pasidalinti savo įkvepiančia gyvenimo patirtimi su kitomis moterimis.

Kėdainių moterų krizių centro darbuotojų kviečiama, Indrė (dešinėje) mielai sutiko pasidalinti savo įkvepiančia gyvenimo patirtimi su kitomis moterimis.

„Šiandien esu be galo laiminga. Ir jei ne ši liga, tokia laiminga šiandien tikrai nesijausčiau. Kasdien dėkoju Dievui, kad jis kažkada atsiuntė man šią ligos pavidalu buvusią kančią“, – kiek netikėtai prisipažįsta pašnekovė.
Krizė – tai ne tik fizinis smurtas, tai ir netikėtos, sunkios gyvenimo permainos, lūžio sąlygota būsena, kurią lydi didelis nerimas, įtampa, grėsmė, nesaugumas, pavojus, pasimetimas ir kiti panašūs išgyvenimai. Moterų krizių centro savitarpio pagalbos grupė pakvietė krašto moteris į susitikimą su onkologinę ligą įveikusia I. Šimaitiene. Pagalbos grupės vadovė Rita Stakniūnienė žadėjo, kad tokių susitikimų, kurių metu moterys dalinsis savo patirtimi, kaip įveikti krizes savo gyvenime, bus ne vienas.

Diagnozė – iš karto po gimdymo
I. Šimaitienė klastingos ligos ilgai nepastebėjo – pirmieji simptomai atsirado tik po antrosios dukrytės gimimo. „Prieš tai jaučiausi pakylėta – tik gimė ilgai lauktas antras kūdikis, šalia – mylimas vyras. Atrodė, kad nieko nebetrūksta! Tačiau grįžusi iš ligoninės namo pajutau skausmą kakle, buvo padidėję limfmazgiai. Gydytojai ilgai nustatinėjo diagnozę, tačiau galiausiai sulaukiau patvirtinimo, kad sergu antros stadijos vėžiu. Tą akimirką žemė pradėjo slysti iš po kojų…“ – pirmąsias akimirkas sužinojus diagnozę prisimena pašnekovė.
Ji prisipažino, kad pratisai verkė gal valandą laiko ir nuolat klausė Dievo: „Negi mane pasiimsi dabar, kai jaučiuosi pati laimingiausia?“
Tačiau staiga atėjo signalas STOP – o kas pasikeis dėl ašarų?
„Pajutau jausmą – susikaupk ir dirbk. Žiūrėjau į savo šeimą, į savo mažą, tik gimusį kūdikėlį ir supratau – jie taps mano pokyčių varikliu“, – pasakojo moteris.

Neliko moteriškumo
Netrukus prasidėjo sunkus gydymas – nors Indrei buvo diagnozuotas antros stadijos vėžys, gydytojai jai paskyrė itin stiprią chemoterapiją, kuria gydoma net ketvirtos stadijos liga. „Gydytojai man sakė – 80 proc., kad išgyvensiu, bet… Bet jei atlaikysiu visus chemoterapijos kursus“, – pasakojo ji ir pridūrė, kad gydymo metu teko patirti ne tik fizinių, bet ir dvasinių kančių. Tai – visapusiškas išbandymas, kai net nežinai, ar sulauksi rytojaus.
Moteris prisipažįsta, kad susirgus dalis draugų atkrito
„Skambindavau draugams ir klausdavau jų, kodėl man neskambinate, nebendraujate? Dažniausiai jie atsakydavo, kad tiesiog nežino, kaip su manimi bendrauti, ką man pasakyti. Todėl noriu pasakyti visiems, kurie turi sunkiai sergančių pažįstamų: nepalikite jų vienų. Tačiau bendraukite taip, tarsi jie būtų sveiki, o ne ligoniai, bendraukite taip, kaip draugavote iki diagnozės“, – patarimais dalinosi Indrė.
Liga ypač paliečia moterį kaip motiną ir kaip žmoną. Liga sudarko moteriškumą – nuskutami plaukai, iškrenta antakiai, blakstienos, kūnas ir veidas ištinsta.
„Praėjus šeštai–septintai chemoterapijai, į veidrodį žiūrėti jau nebenorėjau…“ – atsidūsta moteris.

Gydė ir sielą, ir kūną
Tačiau kai silpo fizinis kūnas, dvasinė stiprybė kilo tik aukštyn.
„Visada domėjausi dvasiniu tobulėjimu, tačiau onkologinė liga privertė viską perkainoti iš naujo. Pirmiausia, ką aš padariau, aš ligą priėmiau. Nuolankiai. Nusprendžiau nesipriešinti, nekovoti, nepykti, nieko nekaltinti, tiesiog šią ligą priėmiau kaip priemonę savo dvasiniam tobulėjimui auginti. Nusprendžiau eiti tobulėjimo keliu ir išsivalyti viską, kas neigiamo buvo susikaupę manyje“, – dvasinio augimo pradžią pamena moteris. Tad gydytojai darė savo darbą, o Indrė ėmė ieškoti atsakymų.
Atsiradus norui pasveikti, gyvenime tarsi stebuklingai atsirasdavo įkvepiantys žmonės, įvairi literatūra. Moteris sakė, kad ji koncentravusi į minties galią – jei nori pasveikti, tai ir turi save mintyse nuolat matyti, įsivaizduoti sveiką, gražią, ilgais nuostabiais plaukais, moterišką. „Negalėjau sau leisti savęs gailėtis. Buvo visko – ir nusivylimo, ir fizinio skausmo. Klupau ir vėl kėliaus…“

Kova dėl pagalbos
Moteris prisipažino, kad pradėjus gydymą ji dažnai gulėdavusi namuose bejėgė. Tačiau namuose kartu buvo ir naujagimis, kuriuo reikėjo pasirūpinti.
„Būdavau visiškai viena, tačiau net iš lovos nepajėgdavau atsikelti. Girdžiu, vaikelis verkia, bet aš fiziškai net nepajėgdavau atsistoti. Prašiau ne kartą, kad skirtų kokią socialinę darbuotoją, kuri būtų man padėjusi, tačiau mano prašymas taip ir liko neišgirstas. Tikiuosi šią problemą kaip galima plačiau paviešinti, kad kitos mamos, susiduriančios su panašiomis problemomis, gautų reikiamą pagalbą“, – tikino pašnekovė. Tačiau dar didesnę viltį kitiems ji neša susitikimuose su žmonėmis.
„Noriu, kad mano istorija taptų pavyzdžiu, kad viskas yra įmanoma, kad yra vilties bet kokioje, netgi beviltiškiausioje situacijoje. Nuolankiai priimkime situaciją, pamilkime save, viduje jauskimės tokie, kokie norime būti. Ir nepamirškime tikėti Dievu bei tikrosiomis, amžinosiomis vertybėmis“, – šypsojosi moteris.
Vilties simboliu jai pačiai buvo tapusi kita ta pačia onkologine liga sirgusi, tačiau sėkmingai pagijusi moteris.
„Kai man būdavo labai sunku, pagalvodavau – jei jai pavyko, jei ji išgyveno, vadinasi, ir aš galiu, ir aš galiu būti sveika, ir aš galiu pagyti“, – šyptelėjo ji.

Visada ir visur spinduliuokime meilę sau
Šiandien Indrė užtikrintai tvirtina, esanti dėkinga Aukščiausiajam už patirtą kančią.
„Kentėdama aš įsileidau Jį į savo širdį, kai supratau, kad nei vaikai, nei vyras, kad ir kaip mane mylėtų, padėti niekuo negali. Aš stengiausi kurti savo ateitį mintimis, save „fotografuoti“ gražią, spinduliuojančią, jokiu būdu neleisti galvoti priešingai. Jei nori, kad tavo ateitis būtų graži, apie tokią nuolat ir galvok“, – gyvenimišku receptu dalinasi moteris. Kančia jai suteikė daug dvasinių dovanų, kuriomis ji dabar džiaugiasi visa širdimi, mielai dalinasi su kitais.
„Kančios reikėjo tam, kad dar geriau suprasčiau gyvenimo prasmę. Tad jai nereikia priešintis, o tiesiog nuolankiai priimti. Nuolankumas padeda visose gyvenimo situacijose“, – pabrėžė moteris.
Pokalbio pabaigoje susirinkusioms moterims I. Šimaitienė palinkėjo mylėti save ir kitus visose gyvenimo situacijose.
„Mylėkite save kiekvieną dieną kiekvienoje situacijoje. Neskubėkime per gyvenimą, nelėkime, o džiaukimės šia diena ir kasdien dėkokime, kad esame gyvi“, – su šypsena lūpose pokalbį baigė Indrė.

Panašios naujienos