Turbūt dažnas kėdainietis, o ypač jaunesnio amžiaus, paklaustas, kuo Kėdainiams žymus Varlupio upelis, pakraipęs galvą, atsakys klausimu: „O kur jis apskritai yra?“

Varlupio pakrantės iš paukščio skrydžio.  (Wieslavo Stępenio nuotrauka).

Varlupio pakrantės iš paukščio skrydžio. (Wieslavo Stępenio nuotrauka).

Upelio pakrantes šiomis dienomis baigė tyrinėti archeologas Algirdas Juknevičius.
„Dirbti Kėdainiuose visada įdomu, juk tai miestas su turtinga ir savita praeitimi. Tad kaskart kibdamas į naują užduotį, tikiuosi surasti įdomių ir vertingų dalykų“, – sakė archeologas.
Išžvalgyti Varlupio pakrantes jo paprašė Kėdainių rajono vadovai, mat netolimoje ateityje planuojama rengti upelio tvarkymo projektą.
Varlupis teka per paminklinę Kėdainių senamiesčio teritoriją ir senojo miesto vietą. Upelio aplinka yra vertinga senojo miesto kraštovaizdžio dalis. Ji įteisinta Nekilnojamo kultūros paveldo vertinimo tarybos akte, kuriame nurodyta vertingoji aplinkos savybė: „Nevėžio kairiojo kranto antrosios terasos ir trečiosios krašto bei jo iškyšulių abipus Varlupio upelio griovos ir statokų šlaitų reljefas, gamtiniai elementai ir kultūrinis sluoksnis.“

Šv. Jurgio bažnyčios ir Radvilų dvaro valdų ribos, pagal XVII a. istorinius šaltinius.

Šv. Jurgio bažnyčios ir Radvilų dvaro valdų ribos, pagal XVII a. istorinius šaltinius.

Upelis – skiriamoji riba
Varlupio upelis, pasak A. Juknevičiaus, teka per gilią poledynmečio vandenų išgremžtą griovą, kurios šlaitų aukštis nuo 4 iki 10 metrų. Abu griovos šlaitai apaugę medžiais, krūmynais ir brūzgynais. Per šiaurinį griovos pakraštį puslankiu eina į Šv. Jurgio bažnyčią vedanti Kalno gatvė. Ji ir raiškaus reljefo griova su upeliu yra viena jaukiausių ir vaizdingiausių kairiojo Nevėžio kranto Kėdainių vietų.
Istoriniais laikais griova su Varlupiu skyrė dvi svarbias Kėdainių miesto valdas – Šv. Jurgio bažnyčios ir miesto savininkų Radvilų dvaro sodybos. Dvaro sodybos valda buvo į pietus nuo griovos. Ją šiaurėje ribojo Varlupis, rytuose valda ėjo maždaug iki dabartinės Pirmūnų gatvės, pietuose iki Vilniaus gatvės, vakaruose iki Šėtos gatvės. Radvilų dvaras apie 1535 m. buvo perkeltas į dešiniojo kranto Kėdainių pusę ir ryškesnių pėdsakų kairiojoje kranto pusėje nepaliko. Teigiama, jog dvaro sodyba stovėjo dabartinės J. Paukštelio mokyklos vietoje. Peno teiginiui davė miesto senbuvių pasakojimai apie statomos mokyklos vietoje atkastus ir statybininkų išgriautus rūsius. Šv. Jurgio bažnyčios valda buvo į šiaurę nuo Varlupio. Ją pietuose ribojo Varlupis, rytuose valda ėjo iki dabartinės Pirmūnų gatvės, šiaurėje iki dabartinės Juodkiškio gatvės, vakaruose iki Šėtos gatvės. Didelę bažnyčios valdos dalį nuo XV a. II pusės iki XX a. I pusės užėmė parapinės kapinės ir klebonijos sodas. Kapinių, pasak garsaus tarpukario mokytojo ir kraštotyrininko Stanislovo Tijūnaičio, būta ir Nevėžio slėnyje, ten, kur Kalno gatvė susikerta su Šėtos gatve.

Vardą dovanojo varlės
Varlupio ištakos – senos, šiaurės rytinėje Kėdainių užmiesčio dalyje plytėjusios ganyklos. Jos driekėsi dabartinių Juodkiškio ir Klonio gatvių vietoje. Ganyklas iki Antro pasaulinio karo lenkiškai kalbantys miesto gyventojai vadino „wygony“. Lietuviškai tai skambėtų „varėnos“. Iš jų tekėjusio Varlupio upelio viršutinė dalis XVII a. buvo užtvenkta. Užtvenktoje vietoje suformuotos dvi kūdros. Prie vienos kūdros 1630 m. Kėdainių žydai buvo pasistatę vandens malūną, kurį valdė iki 1668 m. Vėliau malūnas ir kūdros buvo Šv. Jurgio bažnyčios nuosavybė. Kūdrų pakrančių žolynuose veisėsi varlės, todėl iš jų tekantį upelį žmonės pavadino Varlupiu. Tarpukariu Varlupis buvo vadinamas Jurzdika. Vardą gavo nuo 4 ha dydžio Šv. Jurgio bažnyčiai priklaususio ir Jurzdika vadinto sodžiaus, įsikūrusio prie dabartinės Pirmūnų gatvės. Varlupio upelis iki XX a. I pusės turėjo du nedidelius medinius tiltus. Vienas tiltas stovėjo viršutinėje Varlupio dalyje, minėtos užtvankos vietoje, kitas tiltas stovėjo žemutinėje Varlupio dalyje, Šėtos gatvės vietoje. Pastarasis tiltas apie 1930 m., rekonstruojant ir platinant Šėtos g., buvo nugriautas. Jo vietoje padaryta betoninė protaka. Sovietmečiu žemutinė Varlupio dalis tarp Šėtos gatvės ir Nevėžio buvo nukanalizuota.

Rado žmonių palaikų
Su keliais pagalbininkais tyrinėdamas Varlupio pakrantes, A. Juknevičius atkasė XVI – XIX a. kultūrinį sluoksnį, o po juo – paskutinį ledynmetį menantį priemolį su gausia kalkakmenio priemaiša. Šis priemolis liudija, jog abiejų Varlupio upelio pakrančių šlaitai maždaug iki XVI a. buvo statūs ir daugiau nei dabar banguoti. Juos mažiau banguotus ir nuožulnius padarė XVI – XIX a. nuo viršutinių upelio terasų tekėjusių šaltinių ir polaidžių sąnašos. Kai kurias pakrančių šlaitų vietas XIX – XX a. I pusėje išlygino žmonės.
Ankstyviausius XV a. pabaigos ir XVI a. pradžios kultūrinio sluoksnio fragmentus tyrinėtojai atkasė Kalno gatvėje. Ji, anot A. Juknevičiaus, kaip tuometinis kelias greičiausiai buvo suformuota XV a. II pusėje ir vedė į tuo laikų išmūrytą gotikinę Šv. Jurgio bažnyčią. Tarpukariu negrįstas kelias tapo Bažnyčios gatve ir maždaug iki 1953 m. buvo pagrindinis į šventovę vedęs traktas. Juo iš miesto į bažnyčią ir iš bažnyčios į miestą eidavo didelės katalikų procesijos. Savo reikšmę traktas prarado ir nuošale Kalno gatve tapo apie 1953 m., kai buvo suplanuota į tuometinį Kėdainių chemijos kombinatą (dabartinę „Lifosą“) vedanti Juodkiškio gatvė ir iš jos į Šv. Jurgio bažnyčią išvesta nauja gatvė.
Tyrinėtojus nustebino pietiniame Kalno gatvės pakraštyje atkasti dviejų XIX a. palaidotų žmonių palaikai. Jie byloja, kad žmonės buvo laidojami ir už Šv. Jurgio bažnyčios šventorių ribojusio tuometinio kelio. A. Juknevičius spėja, kad čia buvo laidojami nekrikštyti arba katalikų bažnyčios kanonų nesilaikantys asmenys – nusidėję, žmogžudžiai, savižudžiai ir kt.
Kairiojo Varlupio upelio pakrantės šlaitų juodžemio sąnašose surasta gerai išdegtų raudonų plytų duženų ir XVII – XIX a. buitinės keramikos šukių. Šis juodžemis, pasak archeologo, yra kultūrinis sluoksnis, todėl turi būti saugomas ir nepažeidžiamas.

A. Juknevičius siūlo Varlupio pakrantes palikti kuo natūralesnes, tik iškirsti krūmynus ir brūzgynus, išgenėti medžių šakas.

A. Juknevičius siūlo Varlupio pakrantes palikti kuo natūralesnes, tik iškirsti krūmynus ir brūzgynus, išgenėti medžių šakas.

Siūlo išsaugoti natūralumą
Išžvalgęs Varlupio pakrantes, A. Juknevičius apie upelio tvarkymą turi savo nuomonę. „Mano manymu, toje vietoje žmogaus invazija turi būti minimali ir atsakinga. Reikėtų iškirsti pakrantėse augančius krūmynus ir brūzgynus, o upelio vagą, nepažeidžiant krantų ir siauro slėnio, tik išvalyti ir viską palikti kaip galima natūraliau. Tai unikali, jauki ir nepaprastai graži vieta. Ji iki šiol miesto gyventojų neatrasta ir neįvertinta. Mane labai nustebino faktas, kad dalis kairiosios Varlupio pakrantės privatizuota. Miesto vadovai su sklypo savininku turi rasti laiko aptarti, ką galima ir ko nereikėtų daryti privačioje upelio pakrantėje. Bijau, kad tvarkant tiek privačią valdą, tiek savivaldybės nuosavybėje esančias pakrantes nebūtų prisodinta dabar ypač madingų dekoratyvių augalų: gėlynų, tujų, pušaičių, eglaičių ir kt. Manau, jog natūralūs pakrančių šlaitai ir išgenėtų medžių grupės atskleis gražų Varlupio slėnio, Nevėžio upės ir senos miesto dalies reginį. Jis Kėdainiams suteiks natūralaus kraštovaizdžio ir urbanistikos dermės įspūdį. Nebijokime paprastumo, juk tuo mes esame įdomūs. Be to, kuo mažesnio žmogaus įsikišimo tose vietose reikalauja vertingo kultūrinio sluoksnio ir palaidotųjų atradimas“, – įsitikinęs A. Juknevičius.

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.