Netikėtas atradimas – mažosios lėlytės

0

Arba kitaip – “išprotėjusios” lėlytės. Taip jas vadina jų autorė Irma Mazi­liauskienė. Kūrybiška kėdainietė pagamino dešimt skirtingų lėlyčių, kurios tapo originaliomis dovanomis šv. Kalėdų proga patiems artimiausiems žmonėms. Lėlytės ne tik gražiai atrodo, bet ir yra panaudojamos praktiškai, mat jos iš tiesų yra indeliai saldainiams ar kitiems gardumynams laikyti. 

Visa serija „išprotėjusių“ lėlyčių- saldaininių. Visos šios gražuolės buvo padovanotos patiems artimiausiems moteriai žmonėms.

Tiesa, norint indą atidaryti, lėlytei reikia… nusukti galvą. Skamba makabriškai, tačiau būtent todėl lėlytės ir yra „išprotėjusios“.
„Tiesa, sau nė vienos lėlytės nesu pasilikusi, viską, ką pagaminu, išdovanoju kitiems. Dovanodama jaučiuosi labai gerai ir smagiai“, – nusišypso Irma Maziliauskienė.

Idėja – indeliai saldainiams
Paklausta, kaip kilo idėja sukurti tokias grožybes, I. Maziliauskienė prasitaria – tiesiog reikėję originalių ir įdomių kalėdinių dovanų artimiesiems. „Dovanos skirtos tokiems žmonėms, kuriems bet ko iš paprasčiausios parduotuvės nenupirksi. Parduotuvinės dovanos netinka,

Irma Maziliauskienė su savo pačios kurtais darbeliais: baltu katinu bei originaliosiomis saldaininėmis.

nes tiesiog neįdomu. Be to, šiuo metu žmonės ir taip tiek daug visko turi, jie nenori apsikrauti savo buities mažai reikalingais daiktais, nes paskui tų dovanų nėra kur dėti. Tad pagalvojau, kad būtų puiku ką nors pačiai pagaminti, kas neužimtų daug vietos ir būtų nevienkartinis daiktas. Kilo idėja paprasčiausius stiklainius „aprengti“ ir iš jų padaryti indelius saldainiams“, – pasakojo moteris.
Tiesa, „išprotėjusios“ lėlytės nėra vieninteliai tokie indeliai – moteris užsukamus stiklainius buvo papuošusi ir kitokiomis dekoracijomis. Pasak moters, tai nėra serijinė gamyba, tiesiog kiekvienais metais ji sugalvojanti vis ką nors naujo. Vienais metais indeliai buvo paversti įvairiais grybais, šiais metais šv. Kalėdų proga moteris dovanojo saldainių indelius-namukus. Norint atidaryti indelį, reikia tiesiog nuimti namelio stogelį.

Unikali technika
Idėja būtent tokiu būdu „aprengti“ stiklainius yra pačios I. Maziliauskienės. Tiesa, net ir gimusi mintis turi būti praktiškai įgyvendinama, o kaip tai padaryti, reikia gerokai pasukti galvą ir paieškoti geriausių būdų.
„Tos pačios lėlytės yra grynai mano autorinis darbas. Sunkiausiai sekėsi sutverti galvą – ilgai galvojau, kaip tai padaryti. Mąsčiau tekinti iš medžio, tačiau tuomet jau reikia pas kažką užsakyti. O aš norėjau, kad būtų kuo mažiau išlaidų. Taigi, lėlyčių galvytes sugalvojau padaryti iš medicininio gipsinio binto. Pati dariau formą, lipdžiau, o į vidų pripūtėm montažinių putų“, – darbo subtilybes atskleidė moteris. Lėlytės buvo gaminamos visos iš karto. „Visoms vienu metu pasiuvau kūnelį, drabužėlius. Pagaminau vienu metu galvytes, jas papuošiau, vėliau vienu metu nupiešiau veidukus. Su tomis lėlytėmis dirbau apie pusantro mėnesio – pradėjau lapkričio pradžioje ir taip dirbau iki pat Kalėdų. Dirbti buvo smagu – labai nekantravau išvysti rezultatą“, – šypsojosi moteris.

Lėlyčių porelė – kaminkrėtys ir piemenaitė.

Dailiosios lėlytės buvo pagamintos praėjusių metų žiemos šventėms ir visos išdovanotos, tad moteriai likusios tik lėlyčių nuotraukos mobiliajame telefone. „Ir taip su dauguma mano darbų – niekada sau tų daiktų nelaikau. Pavyzdžiui, reikia draugei, giminaitei kokią dovanėlę pagaminti – tiesiog padarau, padovanoju ir pamirštu. Kartą dukra patarė man, kad savo darbus fotografuočiau ir taip liktų nors koks prisiminimas, nes pati aš jau sunkiai bepamenu, ką buvau pasiuvusi, ką buvau pagaminusi“, – prisipažino ji.

Dovanos – tik praktiškos
Penkios poros lėlyčių – berniukai ir mergaitės – skirtingi personažai. Pasak pašnekovės, ji specialiai lėlyčių nederinusi prie dovanos gavėjo. „Tai visa lėlyčių serija. Vienam žmogui, viena lėlyčių pora. Beveik visos lėlytės yra ponaičiai, tačiau viena pora – tai kaminkrėtys ir piemenaitė. Tokią porą pagaminau, nes draugė gamino butaforinį židinį, tad pagalvojau, kad kaminkrėtys ir piemenaitė labai tiktų ant jo atbrailos“, – sakė kūrėja.

Šiais metais indeliai saldainiams buvo namukai. Norint indelį atidaryti, reikia tiesiog nuimti stogelį.

I. Maziliauskienė originalias dovanas kurianti ir kitoms progoms. „Žinoma, tam reikia laiko, tad kai jo yra užtektinai, darbas einasi puikiai. Taip pat mėgstu dovanas ne tik gaminti, bet ir įvairius pirktinius daiktus įdomiai sukomponuoti, surišti ir padovanoti. Man svarbiausia, kad dovana būtų panaudojama praktiškai“, – pasakoja ji.

Kuria laisvalaikiu
I. Maziliauskienė rankdarbiais užsiima jau seniai – nuo pat vaikystės, kuomet siūdavo drabužėlius lėlytėms. Vėliau siūdavosi drabužius pati sau. „Pirmas toks rimtas darbas, kai devintoje klasėje pati sau pasisiuvau paltą. Vėliau pati sau pasisiuvau išleistuvių suknelę, dar vėliau – ir vestuvinę suknelę. Gimus dukroms, drabužėlius jau siūdavau joms. Kartą buvo surengtas net madų šou – buvo atvažiavusi televizija į namus ir filmavo. Tuo metu buvau sukūrusi kelis modeliukus – buvo daug rankų darbo, daug siuvinėjimo, tad buvo ką parodyti“, – pasakojo moteris.
Vėliau savo pomėgį siūti teko kiek primiršti, mat derinti pomėgį su darbu buvo sudėtingiau. Be to, prisidėjo ir namo statybos rūpesčiai.
„Ir dabar prie siuvimo prisėdu vis rečiau, dažniausiai siuvu žiemą, kai turiu daugiau laisvo laiko. Vasarą daug laiko skiriu savo gėlynams, rudenį pasipila sodo bei daržo gėrybės, kurias reikia sutvarkyti“, – pasakojo ji.
Prie tokio moters pomėgio labai prisidėjo ir mylima mama, puikiai siuvinėjusi įvairius darbelius, kurie stebino savo kruopštumu ir grožiu. I. Maziliauskienės dukros – taip pat linkusios į meną.
„Viena dukrų yra profesionali menininkė, kartu su ja esame prigaminusios sagių, kurias vienais metais dovanojome pažįstamoms moterims. Aš pagaminau korpusą, o ji sages išpiešė“, – pasakojo I. Maziliauskienė.

Tik dovanoja
Moteris prisipažino, kad savo kūrinių nepardavinėja, tik dovanoja artimiems ir mylimiems, svarbiems žmonėms.
„Daugiau tokių darbelių niekur nėra, į juos visus įdėta daug širdies ir rankų šilumos. Man žmonės geri, irgi dovanoja dovanas, tad noriu atsilyginti tuo pačiu. Kai gaunu iš kitų žmonių tokią nuoširdžią dovaną, po to ir aš noriu kažką savo padovanoti. Na, neprigaminu tų dovanų daug, bet man svarbiems asmenims, kurie labai artimi, labai geri, labai šilti, visada padarau kažką gražaus ir mielo“, – nusišypsojo originalių idėjų ir kruopštumo nestokojanti I. Maziliauskienė.

Leave A Reply