Netesėtas seniūnijos pažadas kursto nesantaiką kapinėse

0

„Visiems geranoriškai patariu – tvarkydami artimųjų kapus, nesodinkite medžių: jiems užaugus, kils skausmingų problemų“, – nelinksmai konstatavo kėdainietė Dalia Surmilavičienė.

Išsikerojusios eglės spygliai teršia aplinką, ji alina ir užtamsina dirvą. Tvarkantiesiems kaimyninius kapus tai, matyt, įgriso, tad buvo griebtasi kažkokių chemikalų.

Išsikerojusios eglės spygliai teršia aplinką, ji alina ir užtamsina dirvą. Tvarkantiesiems kaimyninius kapus tai, matyt, įgriso, tad buvo griebtasi kažkokių chemikalų.

Žiūrėdama į Kauno gatvės kapinėse palaidotų uošvių amžinojo poilsio vietą, moteris jaučiasi nejaukiai – kažkas nuniokojo ją puošusius augalus: „Manau, kad jie apipilti kažkokiais chemikalais. Nieko nenoriu kaltinti. Tegu už mirusiųjų ramybės drumstimą teisia Dievas.“
D. Surmilavičienė nujaučia, kad taip, ko gero, kerštaujama už uošvių kapavietėje plačiai išsikerojusią eglę: „Ne kartą girdėjau priekaištų, kad jos spygliai teršia aplinką, alina ir užpavėsina dirvą.“
,,Šią eglę savo žmonos atminimui pasodino šviesios atminties uošvis. Mažas medelis jokių problemų nekėlė, juo visi tik gėrėdavosi.
O prieš kelerius metus supratau, kad užaugusiai ir išsikerojusiai eglei kapinėse – jau ne vieta. Tačiau jos nupjauti nei moku, nei pajėgiu“, – atsiduso moteris.
Ką daryti? G. Surmilavičienė kreipėsi į miesto seniūniją – mat buvo mačiusi, kad jos darbininkai retina ir genėja kapinėse augančius medžius.
,,Sulaukiau tvirto pažado, kad eglė netrukus bus nupjauta, ir nusiraminusi laukiau. Tačiau prabėgo treji metai, o niekas nesikeitė.
Šių metų gegužę į seniūniją nuėjau dar kartą. Vėl išgirdau tvirtą pažadą, kad eglė bus nupjauta. Tačiau ir vėl niekas nesikeičia.
Ką aš galiu daugiau padaryti? Tik laukti. O kaimynams, matyt, kantrybė baigėsi“, – nelinksmai pasakojo kėdainietė.
Seniūnijos dėl nenupjautos eglės G. Surmilavičienė, beje, labai nekaltina: ,,Kažin, ar ji privalo tvarkyti kiekvieno miestelėno kapus? Tačiau pykstu dėl neapgalvotai dalijamų pažadų!“
Nebūtų seniūnija žadėjusi, G. Surmilavičienė būtų ieškojusi kitokios išeities. Tačiau, išgirdusi pažadą, tikėjo, kad jis bus tesimas.
,,Pati visą gyvenimą stengiuosi laikytis duoto žodžio, tad to paties tikėjausi ir iš kitų. Deja, klydau“, – sakė D. Surmilavičienė.

Leave A Reply