Visai neseniai pasibaigusios Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės prie te­levizijos ekranų pritraukė milijonus žiūrovų visame pasaulyje. Tačiau kėdainietis Emilis Ruzveltas buvo pačiame įvykių sūkuryje – vaikinas žaidynėse savanoriavo ir kartu su tūkstančiais kitų savanorių stengėsi, kad bene vienas didžiausių sporto renginių pasaulyje vyktų sklandžiai ir tinkamai.

 

Kėdainietis E. Ruzveltas šią vasarą prisimins ilgai – jis ne tik tris savaites praleido spalvingoje Brazilijoje, bet ir išpildė seną savo svajonę – patekti į olimpiadą! Vaikinas čia savanoriavo.

Kėdainietis E. Ruzveltas šią vasarą prisimins ilgai – jis ne tik tris savaites praleido spalvingoje Brazilijoje, bet ir išpildė seną savo svajonę – patekti į olimpiadą! Vaikinas čia savanoriavo.

„Tos trys savaitės buvo išties įspūdingos. Be to, jau gavau pakvietimą savanoriauti ir sekančiose, Tokijo olimpinėse žaidynėse“, – šyptelėjo kėdainietis.

Ar iki šiol dar gyveni Rio ritmu? Ar galutinai spėjai prisitaikyti prie Lietuvos laiko juostos?
Viskas pakankamai greitai susitvarkė, mat iš Brazilijos iki Lietuvos teko keliauti ilgai – tris paras, beveik 64 valandas. Dvi lėktuve, o vieną – autobuse. Grįžęs į Lietuvą specialiai visą dieną nemiegojau, todėl naktį miegas buvo visai normalus. Brazilijoje adaptacija buvo ilgesnė. Iki ten skridau per Majamį, nuo kurio iki Rio teko skristi dar apie 11 valandų: išskridau 6 val. vakaro, o atskridau tos pačios dienos 9 val. vakaro. Pusė paros praėjo, o aš praktiškai tuo pačiu paros metu ir likau! Skrisdamas į Majamį lėktuve susipažinau su vyru, kuris savo keturiasdešimtmečio proga keliavo po Europą, amerikietis buvo apsilankęs ir Lietuvoje. Skrisdami susibendravome. Tada jis leido nakčiai apsistoti pas jį, taip pat pasisiūlė aprodyti Majamį. Jo kabrioletu važiavome 80 kilometrų besidriekiančia pakrante. Pamatyti vaizdai buvo labai įspūdingi, panašiai kaip amerikietiškuose filmuose.

Vaizdai, atsiveriantys nuo Rio de Žaneiro miestą supančių viršūnių, užburia...

Vaizdai, atsiveriantys nuo Rio de Žaneiro miestą supančių viršūnių, užburia…

Koks yra laiko skirtumas tarp Lietuvos ir Brazilijos?
Šešios valandos anksčiau nei pas mus. Ten būdavo šešios valandos vakaro, o Lietuvoje – 12 val. nakties. Šiuo metu Rio yra žiema, tad naktimis temperatūra kartais nukrisdavo iki 12 laipsnių. Šalta. Dieną vėsiomis dienomis temperatūra siekdavo apie 18 laipsnių. Pūtė ir stiprūs vėjai. Tą dieną, kai atšaukė irkluotojų varžybas, ėjau gatve ir lyg iš niekur nieko pakilo didžiulis vėjo gūsis: virto metalinės tvoros, palapinės.

Tavo kelionė iki Rio, žinoma, prasidėjo žymiai anksčiau. Kaip kilo mintis ten nuvykti ir kaip sekėsi įgyvendinti planus?
Lygiai prieš dvejus metus rugpjūčio pabaigoje internete netikėtai radau, kad skelbiama savanorių atranka. Galvojau – užpildysiu anketą ir pabandysiu savo laimę. Aš jau prieš gerus šešerius metus svajojau pateikti į Rio – iš karto, kai sužinojau, kad būtent ten vyks olimpinės žaidynės. Tuo laiku lankiau krepšinį, todėl svajojau į olimpiadą patekti kaip krepšininkas ir žaisti už rinktinę.
Atrankoje reikėjo pildyti labai daug dokumentų. Užpildžius prasidėjo laukimas. Po metų, vasarą, buvau atrinktas vienu iš 240 tūkst. kandidatų į savanorius. Nuotoliniu būdu buvo surengtas interviu – per specialią programėlę vyko vaizdo konferencija, kurioje dalyvavo organizatorius bei apie dešimt kandidatų. Kiekvienas jų turėjo prisistatyti, papasakoti savo tikslus, paaiškinti, kodėl užpildė anketą ir kodėl nori tapti savanoriu. Mums buvo parodytas pristatymo filmukas apie Rio – kiekvienas turėjome pasakyti, ką jautėme jį žiūrėdami. Dar klausė, koks sportininkas yra įkvėpimo šaltinis.

Rio de Žaneiro vizitinė kortelė – garsioji Kristaus Atpirkėjo statula.

Rio de Žaneiro vizitinė kortelė – garsioji Kristaus Atpirkėjo statula.

Vėliau mūsų grupelei per 10 minučių laiko davė užduotį sukurti šūkį ir dainelę. Aš turėjau namie turkiškus būgnelius, kuriais mušiau ritmą, o kiti pradėjo dainuoti iš skirtingų kompiuterių. Supratome, kad atranką vykdžiusiam asmeniui mūsų pasirodymas patiko.
O po kelių mėnesių, lapkričio 27 -ąją, pasirodė sąrašas, kas patenka, – sąraše radau ir savo pavardę. Tačiau daugiau detalių nežinojau… Tiesa, ir pati organizacija buvo prasta – vis vėlavo terminai, jie buvo vis atidėliojami. Dar vasario 1-ąją turėjo būti išsiųsti pakvietimai į darbo pozicijas, tačiau visa tai buvo atlikta tik prieš pat olimpiadą.
Sausio mėnesį bilietus į Rio nusipirkau praktiškai nieko nežinodamas – buvau negavęs tikslaus pakvietimo, tik žinojau, kad patekau. Bilietą pirkau gana anksti, nes viskas brango labai greitai. Susiradau ir nakvynę – man labai pasisekė, kad anksti pradėjau ieškotis vietos, kur gyventi, nes kainos kilo labai greitai – nakvynės kainos, iš pradžių siekusios 10–15 eurų už naktį, vėliau buvo pakilusios net iki 100–150 eurų už naktį. Kai gavau vietą, kurioje dirbsiu, paaiškėjo, kad ji maždaug 20 kilometrų nuo namų. O viešojo transporto sistema, palyginus su Lietuva, ten yra tragiška. Atstumą tekdavo įveikti per dvi – dvi su puse valandos. Kadangi dirbau rytinėje pamainoje ir 6.45 val. jau turėjau būti vietoje, tekdavo keltis apie pusę penkių ryto. Bet po to susiradau žymiai patogesnį maršrutą ir traukiniu, greituoju autobusu, skirtu važiuoti tik į Olimpinį parką, nuvykdavau žymiai greičiau ir patogiau.

Greitai perpratai visą sistemą?
Padėjo speciali maršrutų programėlė telefone. Prieš tai buvau šios programėlės savanoris testuotojas, taigi nebuvo sunku susigaudyti Rio de Žaneire. Tiesa, ten autobusų tvarkaraščiai yra tik dėl grožio pakabinti. Kartą apie 11 val. vakaro netoli favelų (Brazilijos lūšnynų kvartalo) laukiau autobuso stotelėje. Per valandą turėjo atvažiuoti aštuoni autobusai. Nė vienas neatvažiavo. Tačiau apytiksliai žinojau, kur namai, ir laimingai pavyko juos pasiekti.
Pats eismas ten vyksta kaip kokioje Indijoje – šviesoforų ten niekas nepaiso. Kai nėra automobilių, visi drąsiai eina per raudoną šviesoforo šviesą. Mašinos ten važiuoja visada, tad laukti, kada kas nors tave praleis, gali tekti kad ir pusę valandos… Perėjų pas juos apskritai nėra.

E. Ruzveltas savanoriavo „Carioca 1“ krepšinio komandoje, kurioje žaidė ir lietuvių krepšininkai.

E. Ruzveltas savanoriavo „Carioca 1“ krepšinio arenoje, kurioje žaidė ir lietuvių krepšininkai.

Kaip žmonės tose favelose gyvena? Nešokiravo skurdas?
Aš gyvenau netoli jų, tik mano rajonas buvo vidutinės klasės darbuotojų, kiek turtingesnių gyventojų. Gražūs tik Rio pakraščiai prie pat vandenyno. Favelose gyvenimas labai skurdus bei nesaugus. Pavyzdžiui, stovi didelis privatus namas, tačiau apjuostas stora vieline tvora. Žmonės neturi konteinerių, jie šiukšles meta čia pat ant šaligatvio. Jos po to surenkamos tiesiai nuo gatvių. Benamiai po tiltais, kur nelyja, tiesiasi čiužinius, miega, kuria laužus, valgo maistą iš skardinių, maudosi balose… Vaizdai kaip filmuose.
Gyventojai gyvena susigrūdę – pavyzdžiui, vienoje faveloje ant kalnelio gyvena apie 600 tūkst. žmonių. Žmonės namus statosi į aukštį – pasistato namus tėvai, vaikai statosi antrąjį aukštą, šių vaikai statosi virš pastarųjų. Pažiūrėjęs į namą gali pasakyti, kiek kartų čia gyvena. Mačiau vieną net šešių aukštų namą. Gyventojai namus statosi iš visko, ką randa gatvėse.

Kokioje pozicijoje dirbai, kaip atrodė tavo dienotvarkė?
Dirbau krepšinio arenoje „Carioca 1“. Joje sportininkams buvo skirti poilsio kambariai, kuriuose buvo staliukai, sofos, gėrimai, kompiuteriai, kiekvienam žaidėjui buvo paruoštas specialus maisto paketas. Čia ilsėdavosi ir atletai, ir treneriai. Sportininkams duodavome maisto, rungtynių statistikas, padėdavome krepšininkams, jei, pavyzdžiui, jie norėdavo pasigauti internetą, kitais klausimais.

Rio tris savaites alsavo vieningu olimpiniu ritmu.

Rio tris savaites alsavo vieningu olimpiniu ritmu.

Gal teko asmeniškai bendrauti su sportininkais? Kuri komanda paliko geriausią įspūdį?
Su sportininkais bendrauti teko kiek mažiau, daugiau su treneriais. Labai patiko brazilų treneris – pamenu, kaip susipažinome. Per pirmas varžybas jis su manimi pradėjo kalbėti portugališkai (Brazilijoje oficiali kalba yra portugalų). Tačiau aš bei savanoris kolega kalbėjome tik angliškai. Tuomet treneris buvo labai nustebęs – Brazilijoje vyksta olimpiada, o jis, brazilas, savo šalyje negalintis susikalbėti! Atėjo kitas treneris, su kuriuo jau susikalbėjome. Vėliau, kai Brazilija iškrito iš tolimesnių krepšinio kovų, susitikome trenerį olimpiniame kaimelyje, jis mus atpažino, pasisveikino, nusifotografavome.
Teko matyti visas krepšinio komandas, išskyrus Kinijos. Teko dirbti ir su lietuviais krepšininkais, taip pat ir su televizijoje dirbančiu pranešėju Benu Matkevičiumi. Jis prieš kiekvienas varžybas su Mindaugu Rainiu analizuodavo komandų galimybes.

Kaip minėjai, dirbai pirmoje dienos pusėje, tad tikriausiai liko laiko ir su miestu susipažinti?
Na, 18 val. ten jau tamsu. 17.30 dar visiškai šviesu, o 17.45 jau tamsu. Ten buvau 21 dieną, o dirbau 13 dienų. Buvo laisvo laiko susipažinti su šalimi – nors buvau suplanavęs įlipti į penkis kalnus, įlipau į tris, nes planus sujaukė subjuręs oras. Vis dėlto nuo kalnų atsiveriantys vaizdai – įspūdingi.
Teko užlipti ir prie garsiosios Jėzaus Kristaus statulos. Tiesa, kopti teko tris valandas ir gana ekstremaliai – lipau per nuvirtusius medžius, po kojomis pynėsi medžių šakos, vienoje vietoje teko kopti kone į stačią akmeninę uolą. O nusileidau vos per 50 min!

Prieš olimpiadą ir jos metu buvo garsiai kalbama apie prastą šalies kriminogeninę situaciją – ar Tau pačiam teko susidurti su nusikaltėliais, vagystėmis? Lietuvoje plačiai kalbėta ir apie uodų pernešamą Zikos virusą.
Pačią pirmą dieną mačiau vieną uodą – šiaip uodų nebuvo, naktimis miegodavau atidaręs langus. Dėl to buvo visai ramu.

Štai tokiu kabrioletu vaikinas važinėjosi Majamio pakrantėmis. Kaip tikrame amerikietiškame filme!

Štai tokiu kabrioletu vaikinas važinėjosi Majamio pakrantėmis. Kaip tikrame amerikietiškame filme!

Pats jokių nusikaltimų nepatyriau, bet vienas lietuvis pasakojo, kad jo draugas prancūzas išlipo stotelėje vakare, žmonių tuo metu aplink buvo nemažai. Jam iš kišenės netikėtai ištraukė telefoną gal 14 metų jaunuolis. Tas prancūzas jį pradėjo vytis, o pavijęs pavogtą daiktą liepė grąžinti. Tačiau paauglys išsitraukė peilį. Žinoma, tada jau nieko nebepadarysi. Apvogtasis pasiguodė prancūzų krepšinio rinktinės žaidėjams. Tada Tony Parkeris nupirko naują telefoną, planšetę, pavaišino vakariene. Vien tam, kad neliktų blogų prisiminimų!
Šiaip visur buvo labai sustiprintas saugumas – kiekvienoje sankryžoje stovėjo po policijos ekipažą su įjungtais švyturėliais, tad buvo galima jaustis tikrai saugiau. Prie olimpinio parko buvo dislokuotas didžiausias kariuomenės padalinys su tankais, aplink vaikščiojo ginkluoti kariai.
Beje, buvo vienas nutikimas, kai pas mus arenoje prieš varžybas tualete rado kuprinę. Nenorėdami jos liesti, darbuotojai iškvietė išminuotojus. Visus pastate buvusius žmones evakavo. Arenoje teliko tik ispanų rinktinė, kuri nieko nežinodama mėtė į krepšį, treniravosi. Pasirodo, ten buvo kompiuteris ir kojinės. Kažkoks žurnalistas tiesiog neatsargiai paliko tualete savo kuprinę, o išminuotojai ją susprogdino!

Kokie yra brazilai, kokius jų išskirtinius bruožus pastebėjai?
Jie labai šilti, nebijo bendrauti, pasiklausti, pasisveikinti. Nėra ramūs, šventė visas naktis, žiūrėjo kavinėse futbolą, gatvėse šventė, šūkavo, leido fejerverkus po kiekvienų varžybų. Prekybininkai kiek priekabūs. Gyvenau pas šeimininkus, kurie, nors ir nekalbėjo angliškai, buvo labai malonūs, rodė dėmesį, apsikabindavo.
Susikalbėjai anglų kalba?
Taip, tačiau anglų kalba Brazilijoje nėra labai populiari, jos mokyklose mokoma vos kartą per savaitę. Tačiau įmanoma susikalbėti – kartais tam tiko ir rankų gestai.

Kokį maistą mėgsta brazilai? Ar teko jo ragauti bei kokį įspūdį paliko?
Mes, savanoriai, kartą per dieną gaudavome maitinimą. Atėjęs į darbo vietą, parodai akreditaciją, praeini apsaugą, specialiame punkte pasižymi, kad atėjai į darbą, ir tada gauni maisto kuponą. Maistas buvo įvairus – iš pradžių paragavau visko, taip pat ir braziliško maisto, bet po to valgydavau europietišką – makaronus, salotas, vištieną. Brazilų desertai būdavo gana keisti – pavyzdžiui, kažkas panašaus į kokosų uogienę. Dar buvo patiekalas, sakyčiau, panašus į žolės uogienę (juokiasi).
Be to, Brazilijoje visas maistas buvo labai saldus.

Įvairius gėrimus, tiek alkoholinius, tiek nealkoholinius, jie mėgdavo gerti iš kokosų riešutų.
O kokios kainos?
Palyginti pigu. Jų realas beveik atitiko mūsų litą, tad buvo lengva lyginti kainas. Gatvių pardavėjai savo kainų nekeldavo, na, išskyrus turistines vietas. Pavyzdžiui, aštuonios keptos krevetės, suvertos ant iešmo, kainuodavo apie penkis realus. Labai daug pardavėjų būdavo autobusuose, traukiniuose. Viskas pigiau nei parduotuvėse. Šie prekeiviai vogdavo iš parduotuvių, dėl to jų prekės buvo pigesnės. Dažniausiai tą darydavo mokyklinio amžiaus jaunuoliai.
Tiesa, kainos olimpiniame parke buvo labai užkeltos.

Tikriausiai jau turi draugų iš viso pasaulio?
Taip, susiradau naujų pažįstamų iš Šveicarijos, Prancūzijos, Korėjos, Argentinos, Rusijos, Latvijos, Suomijos. Savanoriai buvo įvairaus amžiaus – ne tik mano vienmečiai, bet buvo ir penkiasdešimtmečių, net šešiasdešimtmečių.
Prieš pat olimpiadą sužinojau, kad iš viso savanoriaus ir apie 19 lietuvių. Kai šnekėdavomės su jais, mūsų kalbos nesuprantantys kitų tautybių žmonės žiūrėdavo į mus ir klausdavo, kokia kalba mes čia kalbame, ar tik ne prancūzų?

Kiek žinau, vyksi savanoriauti ir į kitą vasaros olimpiadą, vyksiančią Japonijoje, Tokijuje?
Taip, jau gavau pakvietimą. Kelios dienos iki olimpiados pabaigos atėjo su mumis pasikalbėti keli Japonijos delegacijos nariai. Apskritai buvo nemažai japonų, jie preciziškai stebėjo, kaip brazilai buvo pasiruošę olimpiadai, sekė organizacinius dalykus, netgi stalų dydį matavo. Atėjo pasikalbėti ir pas mus, savanorius, prašė parodyti, kokius darbus arenoje atliekame. Po to vienas delegacijos narys paliko man savo vizitinę kortelę ir pasakė, kad kviečia savanoriauti į Japoniją. Išties malonūs žmonės.

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.