Jonas Jucevičius

Kėdainių kraštas visais laikais garsėja įžymiais, talentingais žmonėmis. Vienas jų – kryždirbys-skulptorius Vincas Svirskis. 

Kėdainių krašto muziejuje eksponuojama beveik dvi dešimtys V. Svirskio drožtų medinių kryžių.

Kėdainių krašto muziejuje eksponuojama beveik dvi dešimtys V. Svirskio drožtų medinių kryžių.

Šio žymaus lietuvių liaudies skulptoriaus gyvenimas ir biografijos bruožai atsekami iš jį pažinojusių žmonių pasakojimų.
Didysis menininkas gimė 1835 metais sausio 28 dieną Glitėnų kaime ir augo vienuolikos vaikų šeimoje. Jam dar esant gyvam, niekas neužrašė jo biografijos, niekam neparūpo jo nufotografuoti. Šio menininko paveikslas liko tik žodinis, perduodamas iš kartos į kartą.
Tai buvęs smulkaus sudėjimo, liesutis, bet fiziškai ir dvasiškai stiprus, vidutinio ūgio, praplikęs, pražilęs, labai skvarbaus žvilgsnio, linksmas žmogus. Bet jo asmenį geriausiai apibūdina sukurti unikalūs kryžiai-skulptūros, kurių priskaičiuota per 230. Dabar jų išlikę jau visai nedaug. Jie jau gerokai aptrupėję ir apsamanoję. Vienas kitas tokių dar rymo kai kur prie sodybų, kapinėse ir saugomi Kėdainių krašto muziejuje.

Dievdirbio ir kryždirbio V. Svirskio „dirbtuvės“ Burvelių kaime (1962 metų nuotrauka). Iki mūsų dienų svirnelis neišliko.

Dievdirbio ir kryždirbio V. Svirskio „dirbtuvės“ Burvelių kaime (1962 metų nuotrauka). Iki mūsų dienų svirnelis neišliko.

Pats pasitiesė sau kelią į gyvenimą ir kūrybą
Dar visai mažas būdamas jau pelnėsi sau duoną ganydamas svetimų žmonių gyvulius. Tačiau Dievas jį apdovanojo jautria širdimi ir talentu. Ganydamas gyvulius, pamilo paprastus žmones, gamtą, drožinėjo įmantrias lazdas, šaukštus, kitus namų apyvokos dirbinius ir sakydavo, jog „mandriau pagražins negu kitų padaryta“. Taip ir prabėgo jo sunki, alkana, šalta, be didelių mokslų vaikystė. Kiek pasimokęs pradinėje mokykloje, tad mokėjo skaityti ir rašyti.
V. Svirskis per 1863 metų sukilimą neteko savo artimųjų – dėl to ir dėl sukilimo pralaimėjimo labai išgyveno. Jis tuo metu jau buvo žinomas drožėjas ir žmonės jį išsaugojo, o brolius ir seses ištrėmė į Sibirą. Vienas brolių žuvo kovose.

Pieta su Kristumi (horeljefas, 1888 m., Kėdainių m. Kauno g. kapinės).

Pieta su Kristumi (horeljefas, 1888 m., Kėdainių m. Kauno g. kapinės).

Su skrynele iš kaimo į kaimą
Per 1863 metų sukilimą žmonės neteko daug savo artimųjų. Jų atminimui visoje Lietuvoje buvo statoma daug kryžių. Todėl ir jis ėmėsi kryždirbio darbo. Ir ėjo šis žmogus iš kaimo į kaimą, lyg ženklindamas savo sunkų kelią, palikdamas medinius kryžius, o skrynelėje buvo tik kaltas, pjūkliukas, kirvukas ir drožtuvas…
Jau nuo pačių pirmųjų sukurtų jo kryžių žmonės suprato, jog tai talentingas menininkas. Vienas pirmųjų jo kryžių buvo Bakainių kaime, Adolfo Tilūno sodyboje, sukurtas 1870 metais. Neliko pačių pirmųjų jo kūrinių. Ankstyviausi jo darbai ilgą laiką laikėsi Surviliškio bažnyčios kapinėse. Jų kompozicija dar buvo nesudėtinga. Tačiau greitai šis menininkas išsiskyrė iš kitų originalumu. Visi jo kryžiai išskaptuoti iš monolitinio ąžuolo, išskyrus kryžmą. Ir kuo toliau, tuo jo darbai tobulėjo. Vis įvairiau ir sudėtingiau figūrinės kompozicijos kuriamos iš abiejų, o vėliau ir iš trijų ar keturių kryžiaus pusių.

Krašto muziejaus fonduose saugomas unikalus eksponatas – V. Svirskio naudotas pjūklelis.

Krašto muziejaus fonduose saugomas unikalus eksponatas – V. Svirskio naudotas pjūklelis.

Pakluso ir gumbuoti ąžuolai
Įsigilinus į jo kūrybą, pastebima, kaip subtiliai pajausta tuometinė lietuvių tautos dvasia, išgyvenimai, kaimo žmonių lemtis, kančia. Kūrė jau ne po vieną, dvi figūras, o kelių šventųjų grupes – bareljefus („Paskutinė vakarienė, „Šv. Izidorius artojas“). Kryžiai tapo gracingesni, puošnesni, 4–6metrų aukščio. To vėlyvojo laikotarpio ir kryžminė dalis daug grakštesnė, lengvesnė. Įveikdavo gumbuoto ąžuolo kamienus, paversdamas juos charakteringais žmonėmis, šventaisiais. Tokie jo kryžiai kaip skulptūros gražiai atrodė gamtos fone. Figūros tartum įrėmintos, pastatytos nišose. Daugelyje šventųjų matomi vietinių žmonių tipažai. Figūros dažniausiai statiškos, proporcingos, modeliuotė plastiška, drabužių drapiruotė negausi, pro ją nežymiai jaučiama vaizduojamojo plastinė anatomija. Žinoma, yra ir trūkumų.
Taip keliaudamas iš kaimo į kaimą išvaikščiojo apie 42 tūkst. kv. kilometrų, o atiduodamas savo kūrinį užsakovui vieną rublį palikdavo sakydamas, kad ir jis prisidėsiąs prie paminklo.
Tėvas Stanislovas buvo įsitikinęs, kad ir Paberžės bažnyčios altorius yra šio menininko rankų darbo.

Dievdirbio darbai žavi detalių gausa, emocionalumu, sakralumu.

Dievdirbio darbai žavi detalių gausa, emocionalumu, sakralumu.

Ir liko be jėgų ir be namų
Nepastebimai atslinko senatvė, išseko jėgos, pradėjo sirgti, negalėjo dirbti. Ir neturėjo ne tik sveikatos, bet ir savo pastogės. Liko visiškas elgeta, priklausomas nuo kitų. Buvo žmonių vežiojamas iš sodybos į sodybą, gyveno iš jų malonių. Galiausiai jį atvežė į Burvelių kaimą pas našlę. O priglaudė jį kaimynė Vainauskienė, sušelpė marškiniais, kitos moterys pataisė jam patalą. Kaimynai davė miltų, duonos ir maitino kas kuo galėjo.
Neilgai, gal porą savaičių, taip pagyveno ir 1916 metų kovo 7 dieną visam laikui išėjo.
Palaidotas Surviliškio bažnyčios kapinėse. Ilgai net nežinota, kur jo kapas. Tik po daugelio metų jis surastas. Dabar jo vardu pavadinta Surviliškio pagrindinė mokykla, o dažnas šiuolaikinis tautodailininkas-drožėjas laiko jį savo mokytoju.

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.