„Radviliada“ – tai dvejus metus iš eilės per Kėdainių miesto gimtadienį vykęs istorijos ir kultūros festivalis, kurio metu kėdainiečiai bei miesto svečiai galėjo nusikelti į XVII amžių bei pasijusti to laikmečio gyventojais. Kodėl būtent į šį amžių? Todėl, kad tai buvo Kėdainių klestėjimo laikas, vadinamasis aukso amžius. Tiesa, nors ši idilė tęsėsi net trumpiau nei šimtą metų, šis laiko tarpsnis mūsų miesto istorijoje paliko žymų pėdsaką, juntamą ir matomą iki pat šių dienų. Labiausiai prie šio klestėjimo prisidėjo žymieji kunigaikščiai Radvilos.

„Radviliados“ iniciatoriai (iš dešinės) režisierius F. Paulauskas bei Kėdainių krašto muziejaus direktorius R. Žirgulis patys noriai persikūnija į XVII a. dvasią.

Tačiau ar mes, kėdainiečiai, laikome save Radvilų miesto gyventojais? Ar pasigiriame, kad esame iš Kėdainių – Radvilų miesto? Ar turime pakankamai žinių apie šią garbingą giminę bei jos įnašą į mūsų miesto bei visos šalies gyvenimą?

Skirtas pirmiausia kėdainiečiams
Todėl Kėdainių krašto muziejaus direktorius Rimantas Žirgulis bei režisierius Feliksas Paulauskas, pasitelkdami lengvą humorą, ėmėsi aktualizuoti Radvilų istorijos ir paveldo svarbą pirmiausia šių laikų kėdainiečiams bei miestą lankantiems turistams. Jų kūrinys – festivalis „Radviliada“.
„Šis projektas pirmiausia yra skirtas kėdainiečiams, kad jie pasijaustų gyvenantys istoriniame Radvilų mieste, reformacijos centre, daugiakultūriame mieste. XVII a. Kėdainiai buvo vienas iš keturių privačių Lietuvos miestų, dar XV a. viduryje atitekęs Radvilų giminei ir priklausęs jai apie 300 metų. Valdant Kristupui, Jonušui ir Boguslavui Radviloms, Kėdainiai buvo stipri ekonominė, religinė ir kultūrinė protestantizmo sala katalikiškoje aplinkoje, vienas iš miestietiškiausių Lietuvos miestų. Pasižymėjęs konfesiniu ir etniniu margumu, miestas buvo vienas iš pagrindinių lituanistikos židinių per visą XVII a. Čia gyvavusios didelės ir įtakingos škotų bei vokiečių bendruomenės užtikrino Kėdainių sąsajas su Vakarų Europa, sudarė prielaidas jo intensyviam vystymuisi“, – pasakojo R. Žirgulis.

Festivalis „Radviliada“, nukelia į XVII amžiaus miestą, kuomet valdė galinga Radvilų giminė, pirmiausia yra skirtas kėdainiečiams.

Radvilų miesto vizija
Mūsų miesto paveldas turtingas, tačiau, siekiant pritraukti šiuolaikinį turistą į miestą, reikia sukurti jausmą konkrečiai vietai, kuris taptų unikalus ir išsiskirtų iš kitų šalies vietovių. Šis aspektas buvo akcentuotas Kauno technologijos universiteto mokslininkų parengtoje galimybių studijoje „Kėdainių krašto turizmo klasterio įveiklinimas skatinant inovatyvių nišinių turizmo produktų formavimą Kėdainių mieste“. Studijoje pabrėžiama, kad Kėdainių, kaip Radvilų miesto, vizija įpareigoja realizuoti kultūrinio paveldo ir nuotykių turizmo kultūros produktus. Viso to rezultatas – sukurta miesto klestėjimo istorija, kuri taptų įdomi ir kėdainiečiams, ir atvykstantiems turistams.
Pastaruoju metu daugiausiai Radvilų paveldo išsaugojimu bei pristatymu visuomenei užsiima Kėdainių krašto muziejus, nuolat vykdantis įvairius tam skirtus projektus. Vienas tokių – meninė režisieriaus F. Paulausko fotografijų instaliacija „Kėdainių aukso amžiaus sapnas“. Iš to projekto vėliau ir išsirutuliojo visas festivalis.
„Fotografijose, kurios kabo ant Senojoje gatvėje stovinčio Šiglio namo, būtent kėdainiečiai yra apsirengę senoviniais drabužiais ir žvelgia į praeivius, į save, taip sukurdami XVII amžiaus miesto atmosferą. Kilo mintis, kad tie žmonės iš sustingusio natiurmorto, iš nuotraukų gali išeiti pro namo langus bei duris į plačias miesto erdves“, – festivalio kilmę pristatė direktorius.

„Radviliada“ – tai festivalis, kuris nestokoja humoro ir šmaikštumo. Praėjusiame festivalyje kraštiečiai turėjo galimybę nusipirkti slaptąją Boguslavo Radvilos ausį.

Miestą papuošė meninė instaliacija
Pirmasis festivalis, vykęs 2015 metais, įprasmino pagrindinių kunigaikščių Radvilų šakų pradininkų Mikalojaus Radvilos Juodojo ir Mikalojaus Radvilos Rudojo gimimo 500-ąsias metines. Dalyvaujant gyventojams norėta atkurti gyvą to meto daugiataučių ir daugiakonfesinių Kėdainių šurmulį senamiesčio gatvėse ir aikštėse. Siekiant sustiprinti tarp miesto gyventojų ir lankytojų Radvilų miesto įvaizdį buvo rekonstruojama Kėdainių aukso amžiaus epochos kultūra: miesto amatai, amatininkų cechų tradicijos, menai, karyba. Šventėje buvo galima išmokti senųjų amatų, karybos, paragauti Radvilų laikų kulinarinio paveldo. Senamiesčio gatvėse ir aikštėse grojo to meto muzika, vyko senoviniai žaidimai, vaidinimai, interaktyvios ir atraktyvios meninės akcijos, kurios buvo skirtos įvairaus amžiaus miestiečiams bei svečiams. Po šio festivalio Kėdainius papuošė nauja meninė instaliacija – „KĖDė škotams KĖDainiuose“ Tradicinių amatų centro Arnetų namo kieme.
Praėjusiais metais vykęs festivalis taip pat buvo dedikuotas išskirtinių asmenybių sukaktims paminėti – 400-osioms Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio ir garsaus anglų poeto Viljamo Šekspyro mirties metinėms. Šio festivalio metu buvo galima įsigyti net septynis kartus padidintą LDK vėliavininko kunigaikščio Boguslavo Radvilos ausį! Ją iš medžio išdrožė F. Paulauskas.

Su humoru ir pokštais
R. Žirguliui, kaip tikram savo miesto mylėtojui, vis rūpėjo įdomiau ir originaliau pažymėti miesto gimtadienį. Taip, kaip įmanoma tik Kėdainiuose.
„Šis senamiesčio festivalis abu kartus sutapo su Kėdainių miesto šventės renginiais, vykusiais rugpjūčio pradžioje. Organizuodami festivalį norėjome miesto šventę paminėti kitaip, išskirtinai. Tikimės, kad kėdainiečiai, apsilankę „Radviliados“ renginiuose, pajuto pasididžiavimą savo miestu, praplėtė akiratį. Juk šis festivalis daro mūsų miesto šventę išskirtinę. Kai žmogus domisi ir lavinasi, jis neplaukia pasroviui, o gautos žinios jį praturtina. Tada mes išeiname iš popso!“ – kalbėjo R. Žirgulis. Kaip vieną praturtinančių pavyzdžių jis pristatė kraštiečio kompozitoriaus Antano Jasenkos muzikinį spektaklį „Lizdeikos mitas. Radvilų giminės pradžia“, kuris vyko praėjusių metų „Radviliadoje“.
Radvilų laikų paveldą bei šios giminės asmenybes buvo pasirinkta pristatyti su lengvu humoru bei papokštavimais.
„O kaip kitaip? Mes bandome žaisti ir juokauti, pasakoti humoristiškai, pokštaudami. Norint daryti kažką rimta, reikia turėti daug įvairių sričių pajėgų, tų laikų eksponatų, reikia mokslinio potencialo. Mes to neturime, tad per kviestinius žmones, per šokį, judesį, muziką, kulinariją stengiamės perteikti XVII a. miesto gyvenimo pojūtį. Paprastas eksponatas – koklis, šarvas, knyga yra gražu, bet dažnas jį nelabai supranta. Visiškai kitaip yra, kai gali išgirsti, paragauti, senovinį drabužį paliesti, šokti tų laikų šokius“, – sakė pašnekovas. Tikimasi, kad trečiojo festivalio metu pagaliau pavyks ir pakariauti – pavyks suorganizuoti dviejų Lietuvos etnografinių regionų – Žemaitijos ir Aukštaitijos – gyventojų mūšį. Kaip žinia, anksčiau šiuos regionus skyrė pro Kėdainius tekanti Nevėžio upė.

Ar įvyks trečią kartą?
Trečiajai „Radviliadai“ idėjų ir sumanymų jos krikštatėviai R. Žirgulis ir F. Paulauskas turi daug, tačiau… Šiais metais Kultūros taryba, skirianti dalinį finansavimą šiam projektui (kitą dalį skiria Kėdainių rajono savivaldybė), 2017-ųjų metų „Radviliadai“ lėšų neskyrė. Vis dėlto muziejaus direktorius rankų nenuleidžia – kiek pakoreguotą sąmatą (su sumažintu biudžetu) Kultūros tarybai svarstyti teiks dar kartą, per pakartotinį teikimą. Gal antras kartas bus žymiai sėkmingesnis ir unikalus Radvilų paveldą pristatantis projektas bus organizuotas ir šiais metais?
„2017 m. galvojome pademonstruoti, kaip XIV a. Kėdainius užpuola kalavijuočiai, B. Kutavičiaus oratoriją „Paskutinės pagonių apeigos“, parodyti profesionalaus muziko Sauliaus Petreikio muzikinį kūrinį, kuris būtų skirtas visoms tautinėms Kėdainių bendruomenėms. Na, apetitas kasmet auga, o ir daryti norisi rimtai. Čia ne kaimo ar miestelio šventė. Abu festivalius darėme, kūrėme, o dabar situacija yra gana neaiški, bet džiugina rajono mero S. Grinkevičiaus nusiteikimas „Radviliados“ festivalį rengti bet kuriuo atveju“, – sakė muziejaus direktorius.

Leave a Reply

Your email address will not be published.