Neįgaliųjų draugijoje – nekasdienis gimtadienis

0

Rajono neįgaliųjų draugijos, kuri vienija per 790 narių, valdybos aktyvistai keletą savaičių planavo, kaip pagerbti vyriausiąjį kolegą. Šlapaberžiškis Alfonsas Mužas, rugpjūčio 15-ąją atšventęs 95-ąjį gimtadienį, tapo vyriausiu draugijos ir savojo kaimo nariu.

A. Mužas dėkoja likimui už suteiktą galimybę senatvę leisti su mylimąja Vandute.

A. Mužas dėkoja likimui už suteiktą galimybę senatvę leisti su mylimąja Vandute.

„Mano širdis dar labai gyva ir jauna, tik gaila, kad kojos, išdavikės, silpnos“, – sulaukęs gimtadienio sveikinimų šypsojosi A. Mužas.

Garbus amžius – ne priežastis tinginiauti
Nors senolis negali pasigirti geru regėjimu, puikia klausa ir paklusniomis kojomis, jis tuščiai dienų neleidžia. Pasiramsčiuodamas vaikštyne jis ne tik tuščiai vaikštinėja po kiemą, bet ir porą kibirų vandens ar malkų į namus parneša. „Negaliu sėdėti dykas. Vis sugalvoju kažką nuveikti, sumeistruoti ar patobulinti“, – sakė A. Mužas.
Gražios sukakties sulaukęs šlapaberžiškis dienas leidžia prižiūrimas mylimosios Vandutės, kuri jo gyvenimo tuštumą užpildė mirus žmonai. „Taip jau gyvenimas susiklostė, kad su žmona susilaukėme trijų dukrų, bet ji Anapilin iškeliavo anksčiau manęs. Tada mane globoti pradėjo žmonos sesuo Vandute. Netrukus su ja ir pradėjome gyventi drauge, juk kartu geriau, patogiau ir smagiau ne vienišiems atskirai“, – pasakojo senolis.

Mena karo kovas ir traumas
Vyriškis puikiai pažįstamas nemažai daliai kraštiečių, nes yra vienas paskutiniųjų Antrojo pasaulinio karo veteranų. Jis puikiai prisimena savo nueitą karo kelią, mūšius Varšuvoje, Lenkijoje patirtas traumas. „Kasmet per karo pabaigos minėjimą aplankau karių kapines, susitinku su buvusiais kariškiais, pakalbu apie anuometinį bei dabartinį gyvenimą. Už dalyvavimą kare esu gavęs ne vieną medalį. Dabar nežinau didžiuotis jais ar ne. Tačiau toks buvo mano gyvenimas, jį aukojau nieko negalvodamas. Visada gyvenau pagal sąžinę ir jaučiuosi ramus“, – gana filosofiškai svarstė ilgaamžis.

Neįgaliųjų draugijos aktyvistai šlapaberžiškį sveikino nuotaikingomis ir linksmomis dainomis.

Neįgaliųjų draugijos aktyvistai šlapaberžiškį sveikino nuotaikingomis ir linksmomis dainomis.

Pasipriešino tėvų valiai
Po karo A. Mužas netruko išmokti vairuotojo specialybės ir ilgus metus dirbo vairuotoju bei vairavimo paslapčių mokė kitus. „Su tuo vairavimu buvo įdomi istorija. Mano tėtis ūkininkas net nemanė, kad aš dirbsiu kitus, bet ne žemės ūkio darbus. Tada ir automobilių buvo labai nedaug. Kai aš užsiminiau, kad mokysiuosi vairavimo, o vėliau ir mechaniko amato, tėtis užprotestavo. Kadangi buvau pareigingas ir geras mokinys, pats mokyklos direktorius aplankė mano tėvus ir juos įkalbėjo leisti mokytis to, ko noriu. Dabar galiu pasakyti, kad toks žingsnis buvo geras ir teisingas“, – sakė šlapaberžiškis.
A. Mužas džiaugiasi ne tik mylimos moters draugija, jį nuolat aplankančiomis dukromis, bet ir vienuolikos anūkų bei trylikos proanūkių vizitais.
Vyras – aktyvus ir rajono neįgaliųjų draugijos narys. „Nors pats nelabai gali kažką padaryti, bet noriai atvyksta į mūsų renginius. Į juos visada įneša gyvybės. Alfonsas kolegas užkrečia optimizmu, nes į gyvenimą žiūri su humoru“, – senolį gyrė draugijos pirmininkas Rimantas Dubosas.

Leave A Reply