Search
Pradžia

Nuo visiško dugno bei priklausomybės alkoholiui iki aukštumų ir čempiono titulo – tokį kelią šešiasdešimtmetis Adolfas Bieliauskas nukeliavo per pastaruosius kelerius metus. Vyras vos prieš savaitę Lietuvos nacionaliniame rankų lenkimo čempionate Šakiuose tapo aukso ir bronzos medalių laimėtoju (tarp vyrų su negalia).

Ir nors čempionas juda tik neįgaliojo vežimėliu, turima negalia ryžtingo vyro nė kiek nestabdo – jis ne tik intensyviai sportuoja, bet ir keliauja po Lietuvą, mokosi naujų įgūdžių ir amatų.

Nepaisant patirtų gyvenimo sunkumų, kraštietis Adolfas Bieliauskas po truputį tiesiasi ir pasakoja, kad jau turi susiplanavęs tiek daug visko, ką norėtų nuveikti, kad, pasak jo paties, gali ir gyvenimo neužtekti viską įgyvendinti.

A.Bieliauskas su neslepiamu pasididžiavimu demonstruoja neseniai pelnytus medalius rankų lenkimo čempionate. Pasirodo, jo kairė ranka yra žymiai stipresnė, nes varžybose būtent su šia ranka pelnė aukso medalį, o dešinės rankos lenkimo varžybose – bronzos medalį.

Treniruotės – du kartus per dieną

A. Bieliauskas pasakojo, kad sportas jį lydėjo visą gyvenimą.

„Intensyviai sportavau sambo, buvau sporto meistras. Tačiau atsitiko nelaimė ir teko atsisėsti į neįgaliojo vežimėlį. Bet dėl to motyvacijos sportuoti man nė kiek nesumažėjo – sportas yra mano gyvenimo būdas. Specialiai dėl to anksti ryte, pusę keturių keliuosi ir jau nuo ketvirtos valandos pradedu savo treniruotes“, – pasakojimą pradėjo pašnekovas.

Tad nenuostabu, kad po treniravimosi norisi ir pasivaržyti, todėl vyras aktyviai dalyvauja įvairiuose sportiniuose turnyruose.

„Paskutinės mano varžybos – tai Nacionalinis rankų lenkimo čempionatas. Esu patenkintas pasiektu rezultatu, nors, tiesa, galėjo būti ir dar geriau. Teko varžytis su daug ir pajėgių varžovų, tad teko atiduoti nemažai jėgų“, – pasakojo A. Bieliauskas ir pridūrė, kad rankų lenkimas yra gana sunki sporto šaka, kuriai reikia nuolatinių treniruočių.

Šioms varžyboms, kaip pasakojo čempionas, jis ruošėsi penkis mėnesius, treniravosi kartais net du kartus per dieną, be jokių poilsio dienų. Vyras turėjo susidaręs specialią programą, pagal kurią ir treniravosi.

„Tačiau… tu gali treniruotis penkis mėnesius kiekvieną dieną, tačiau gali pralaimėti varžovui vos per 15 sekundžių. Reikia labai daug dirbti, atiduoti po 3 ir daugiau valandų konkretiems pratimams atlikti. Ir svoriai, su kuriais dirbu, yra nemaži: kai kurie siekti gali net ir po 100, 120 kilogramų. Laimėti reikia norėti, o to noro pas mane yra labai daug“, – pasakojo vyras.

Stipruolis prisipažino, kadangi nelabai randa kitų vyrų, su kuriais galėtų lenkti ranką, treniruotėms yra pasidaręs specialų treniruoklį, su kuriuo ir „varžosi“.

Įklimpo į alkoholio liūną

Aktyvus vyras ne tik sportuoja, bet ir išbando daug kitų naujų veiklų. „Esu krimtęs filosofijos mokslus, tad daug skaitau: mėgstu klasiką, bet paskaitau ir „lengvesnę“ literatūrą. Dabar labai patinka Kristinos Sabaliauskaitės knygos. Anksčiau buvau labai susidomėjęs religijos mokslais, – pasakojo vyras ir trumpam nutilo. – Buvo mano gyvenime ir lūžių. Buvo momentas, kuomet labai daug gėriau. Netekus vienos kojos, viskas staigiai pasikeitė, buvo sunku su tuo susitaikyti… Įnikau gerti… Deja, bet nemažai mano draugų sugėrovų pabaigė labai liūdnai.“

Tačiau vyras sugebėjo atsitiesti – dabar jis gyvena Pikeliuose, reabilitacijos centre, kur naujai mokosi gyvenimo.

„Esu labai dėkingas Andriui, šio centro vadovui. Jis man labai padėjo. Esu dėkingas ir Andrejui, Valdui, Jauniui, Vitalijui – jie labai daug man padeda. Tariu ačiū ir Almai, Kėdainių paraplegikų asociacijos vadovei, be kurios paramos tikrai nepavyktų išvykti į varžybas“, – sakė vyras. Geradarių, kurie supa A. Bieliauską, yra ir daugiau: įmonė „Laumetris“ vyriškiui sumeistravo vieną puikų įrenginį, kurio pagalba vyras sportuoja ir stiprina rankų lenkimo įgūdžius.

„Ačiū Almai, kuri viską suderino – šis įrenginys man nieko nekainavo“, – kalbėjo vyriškis. A. Bieliauską supa ir geri draugai – štai Elmuntas ir Elena Stagniūnai vyrą nuvežė ir parvežė į rankų lenkimo varžybas Šakiuose, negailėjo paskatinimo žodžių. Pora ir iki šiol A. Bieliauską kaip įmanydami palaiko siekti užsibrėžtų tikslų.

Su neįgaliojo vežimėliu – į Gedimino kalną

Pašnekovas jau užsiminė, kad kovos rankų lenkimo varžybose trunka trumpai: kas laimės, gali lemti vos kelios sekundės. Todėl prieš kiekvieną kovą yra būtinas stiprus vidinis nusiteikimas ir psichologinis pasirengimas kovai.

„Yra jaučiama šiokia tokia įtampa, ypač prieš pirmą kovą. O vėliau jau kiek atsipalaiduoji. Tačiau pagrinde viskas priklauso nuo įdėto darbo, juk ne veltui Biblijoje sakoma: „Ką pasėsi, tą ir pjausi“. Šią išmintį galima pritaikyti ir sporte“, – šyptelėjo vyras, šiais metais švęsiantis savo 60-ies metų jubiliejų.

Nepaisant patirtų gyvenimo sunkumų, vyras po truputį  tiesiasi ir pasakoja, kad jau turi susiplanavęs tiek daug visko, ką norėtų nuveikti, kad, pasak jo paties, gali ir gyvenimo neužtekti, kad viską pavyktų įgyvendinti.

„Turiu daug planų. Dabar būtų neblogai vasarą nuvažiuoti į Juodkrantę, į tarptautinį rankų lenkimo turnyrą. Pernai labai patiko ten būti ir dalyvauti varžybose. Apskritai, aš į varžybas važiuoju nugalėti,  sau keliu tik maksimalius tikslus, juolab kad ir varžovai yra labai stiprūs  ir pajėgūs. O mano didžiausia svajonė šiuo metu – tapti prizininku Europos čempionate“, – pasakojo A. Bieliauskas.

Kad vyrui netrūksta ryžto ir vidinio užsidegimo nesunku įsitikinti, kai vyras pradeda pasakojimą apie savo laisvalaikį. Pasirodo, sedėdamas neįgaliojo vežimėlyje jis sugebėjo užvažiuoti į Gedimino kalną, Trijų kryžių kalną, yra nukeliavęs iki Rygos, Kaliningrado. „Dabar dar noriu užlipti į Laimės žiburio kalną“, – šyptelėjo stipruolis.