NEBENORIU BŪTI CARICA, NORIU – IMPERATRICA!

2

Keliauju kitądien Gedimino prospektu, tuo, kuris Vilniuje, dūlinu nuobodžiaudamas, suaižėjusias Zuoko grindinio plyteles beskaičiuodamas. Seimo sesija jau baigėsi, mokslo metai dar neprasidėjo, valdininkai darbo vietose triūsia, todėl erdvu pagrindinėje Lietuvos gatvėje.

Apsidairau: nesugrūsti į spūstis praeiviai šviesų veidą atgavę, patys konstruktyviai komunikacijai pasirengę. Atsakymų į aktualius klausimus akimis ieško. Suteiksiu, galvoju, vardan įvairovės vilniečiams ir miesto svečiams minties darbu pasidžiaugti. Užduosiu klausimą konstruktyvų, verčiantį atmintį prašviežinti, kiek susimąstyti. Stumtelėsiu urbanistinę komunikaciją pažangos keliu. Vis geriau nei dykiems po miestą šlaistytis.

Maloningai prašau atleisti“, – kreipiuosi. Moteris išvaizdi, atidžiu žvilgsniu ketinimus matuojanti. „Ar žinote, kas tokia Jolanta Blažytė?“, – klausiu. Moters akyse – nusivylimas ir tuštuma. „Gal kokia dainininkė?“ Išsiskiriam kaip dvi fregatos, ji – link „Kristianos“, aš – į Seimo pusę.

Darbo dieną Kudirkos aikštėje – laisvadienio sujudimas. Vaikai, balandžiai, moterys, kurios anksčiau dar buvo čigonės. Rimto, solidaus veido senolis, neabejotinai jau keliolika valdžių matęs. Tikras pensininkas, tradicinis „Panoramos“ žiūrovas. „Kas tokia Blažytė, klausiate? O vardas koks, dovanokite?“. „Jolanta“. „Pažįstu vieną Blažį, kartu mokėmės gimnazijoje Kaune, bet, matyt, ne tas. Turėjo du sūnus, o dukros – ne. Palaukit, kažką esu girdėjęs, rodė apie Blažį, prokurorą Kaune, kyšininkas, jį STT prikirpo, dabar, atrodo, jau į advokatus pasidavęs. Ne tas?“. Draugiškai atsisveikiname, palieku senolį Kudirkai, o pats skutu tolyn, link Seimo.

Prie „MacDonaldo“ stovi jaunuolių grupelė, kepintas bulvytes kramsnoja. „Sveiki“. „Hi“. „Ar galiu užduoti klausimą?“. „Pavaryk“. „Gal girdėjote ką apie Jolantą Blažytę?“. „O kas ta Blažytė?“. Konstruktyvi komunikacija trūkinėja dar neįsibėgėjusi. „Na, ji mėgino tapti vieno Seimo nario patarėja. Nesėkmingai.“ Pauzė, kurią perkusija įrėmina kepintų bulvyčių kramsnojimas. „Tai kad Seime visi lochai!“. Raminu save, kad nesėkmės grūdina. Gal reikia atidžiau rinktis pašnekovus?

Prie Žemės ūkio ministerijos – tuščia. Nė gyvos dvasios. Bet vieta gera, reikėtų luktelėti. Praeina pora, eurošviesiaplaukė ir euroafrikietis. Nekalbinu, jiems gerai ir be blažyčių. Iš „valstiečių“ ministerijos iššoka kostiumuotas jaunuolis su mobiliu telefonu – mosteli esą svarbiai užsiėmęs. Užkabinu pusamžį vyriškį, taip pat gražiai kostiumuotą. Tas tai jau tikrai žinos! „Palaukit, Blažytė, Blažytė… Na, vieną Blažį tikrai pažįstu, Česlovas Blažys, buvęs Vidaus reikalų ministras, paskui vadovavo tai komisijai, kaip ji ten, kažkokia lažybų komisija, bet dabar jau, matyt, ne. Ne tas?“ Mandagiai primenu, kad teiraujuosi apie Blažytę, o ne apie Blažį. „Na, matot“, – kažkodėl prataria kostiumuotasis ir įneria į Nacionalinės žemės tarnybos duris. Dūlinu toliau. Krypties nekeičiu, link Seimo, bet jau pradeda darytis neramu. Nejau Vilniuje, pačiame jo centre, niekas apie Jolantą Blažytę nieko nėra girdėjęs? Stačiai neįtikėtina!

Prie Aplinkos ministerijos buvo prisimintas Vidmantas Blažys, išleidęs gamtos garsų įrašų kompaktinę plokštelę „Atgimusio Novaraisčio balsai“. Prie Muzikos ir teatro akademijos – baritonas Vytautas Blažys. Pirmoji Blažytė buvo paminėta prie „Pirklių klubo“. „Taip, esu girdėjusi apie Blažytę! Vardas jos, regis, Ugnė. Tikrai talentinga juvelyrė!“. Prie Gedimino prospekto ir Ankštosios sankirtos sužinojau, kad yra, pasirodo, dainininkė Raminta Blažytė, kartu su reperiu Ironvytu pristačiusi kūrinį „Nebegalvok“, turintį jau daugiau kaip pusantro milijono peržiūrų. Pasirodo, ta pati pirmoji, išvaizdžioji, link „Kristianos“ nuplaukusi, nešėsi recesyvinį informacijos geną. O Vilniaus Baltupių progimnazijoje darbuojasi Violeta Blažytė! Tai man prie „Submarino“ patvirtino bibliotekininkę primenanti moteriškė su akinukais. „Mano anūkė toje progimnazijoje mokosi. Labai gera pedagogė!“. „Gera, bet ne ta”, – tyliai murmtelėjau jau galutinai praradęs viltį.

Viskas, prospekto pabaiga. Prieš akis it priekaištas dunkso Seimas. Ant suoliuko tarp Seimo ir Nacionalinės bibliotekos sėdi pusamžis vyriškis su akinukais. Prisėdu. „Gal turite užsirūkyti“, – klausia akiniuotis. Užsirūkom. „Kuo užsiimate?“ – klausiu. „Bedarbis. Ieškau kokio užsiėmimo. Galvoju, gal į Seimą pasisiūlyti?“ – ironiškai nusiviepia. „Štai dabar bibliotekoje laiką leidžiu, tobulinuosi. Pasitobulinsiu ir – pirmyn!”. Blankia šviesele vėlei viltis sužibo. „Beje, gal apie tokią Jolantą Blažytę esatę girdėjęs?“ – atsargiai klausiu. „Kad nežinau tokios!“. Sužibėjusi viltis vėl užgeso. „Ji dar mėgino Seimo nario patarėja įsidarbinti. Galima sakyti, Jūsų pėdomis…“ Akiniuotis išpučia dūmą. Stiklai saulėje žybteli kaip romėniški skydai. „A, tai ta Blažytė… Uspaskicho žmona. Dabar jau buvusi… Kas gi jos nežino.“ Man užima kvapą. Širdis tvinksi repo ritmu. Kas gi jos nežino!? Ania!? „Paskaitinėju kartais ponios rašinėlius. Apie Vingių Joną ir panašiai“, – lyg niekur nieko tęsia akiniuotis. „Nuobodybė. Pina, tepa banalybes rimta veido išraiška, moko gyvenimo vidutinės algos nesukerpančius. Juokinga. Kur ji dabar būtų, jei ne Uspaskicho milijonai?”. Mandagiai paprieštarauju, tačiau labiau siekdamas palaikyti pokalbį.

Girdėjau tą istoriją, mėgino ji Seimo nario, kažkokio „valstiečio“, nepamenu tiksliai, bet, regis, Kėdainiuose rinkto, patarėja įsidarbinti. Nepavyko, nes patys „valstiečiai“ užšachavo. Juokinga, nors man nei šilta, nei šalta, tegu darbinasi, jei Seimo pažymėjimo būtinai reikia. Mat ponia be pažymėjimo patarti negali. Nebenoriu būti carica, noriu – imperatrica!“ – porina akiniuotis.

Tačiau man užkliuvo kitas dalykas. Reikalui neišdegus ponia pareiškia esą jei Seimo narių konsultuoti negali verslininkai, belieka tik bedarbiai. Arba kaip ji išsireiškė – „Darbo biržos klientai“. Nebūtina prakaituoti lukštenant tos nuobodžios rašliavos, kurią, matyt, jai surašo kokia Kėdainių žurnalistė, pakanka šios vienintelės frazės, kuri puikiausiai parodo moralinį veidą. Iš jos matosi, kad poniai pagarbos žmonėms trūksta. Barino intonacija.

Miela ponia, leiskite duoti nemokamą patarimą: verslininko ir „darbo biržos klientą“ skiria kur kas trumpesnis žingsnis, nei įsivaizduojate! Tai, kad esate turtingiausia Lietuvos carica automatiškai nesuteikia išmanymo visose srityse“.

Dar pasėdėjom, patylėjom, parūkėm. Paskui išsiskyrėm. Taip ir baigėsi mano socialinis eksperimentas. Pavyko jis ar ne, spręsti Jums.

Manvydas Astigaitis

2 komentarai

Leave A Reply