„Vilainių“ liaudiškos muzikos kapela – kone žinomiausia kapela Kėdainių rajone, tačiau ji puikia pažįstama ir mylima visoje Lietuvoje. Be to, „Vilainiai“ yra vienas ilgaamžiškiausių liaudiškos muzikos kolektyvų visos šalies mastu. Dar vienas šios kapelos išskirtinumas – ją įkūrė ir iki šiol jai tebevadovauja Kėdainių krašto kultūros premijos laureatas, kompozitorius, dainų kūrėjas Antanas Mikalauskas. „Didžiąją gyvenimo dalį praleidau su šia kapela, ji jau tapo man kaip šeima“, – šypsosi jis. 

„Vilainių“ kapelos sudėtis šiuo metu. Vadovas A. Mikalauskas stovi antras iš dešinės.

Aktyvus ir atsidavęs scenai vyras vadovauja ir dar dviem vokaliniams Akademijos kultūros centro moterų ir vyrų ansambliams, kurie taip pat yra mylimi klausytojų.

„Vilainių“ kapela skaičiuoja jau 43-uosius gyvavimo metus. Kaip pavyko tiek metų sėkmingai kartu dirbti, koncertuoti ir pelnyti žiūrovų simpatijas? Kokia ta sėkmingo vadovavimo paslaptis?

1974 metai – nuo šių metų pradėta skaičiuoti „Vilainių“ kapelos istorija, tad kapelai jau eina 43-ieji gyvavimo metai. Džiugu, kad mūsų kolektyvas jau susiformavęs, brandus – visi žmonės yra nuostabūs, jaučiame malonumą groti. Žinoma, reikėjo ne vienerių metų, kad vienas kitą suprastume. Narių kaita yra labai maža – nemaža dalis su „Vilainiais“ koncertuoja jau daugiau nei kelis dešimtmečius. Laikas nuo laiko į kapelą užsuka ir jaunų žmonių – pagroja vieną kitą sezoną, ir tai suprantama – jaunimui reikia judėti į priekį. Bet aš džiaugiuosi, kad tai, ką veikiame, domina ir muzikuojantį jaunimą. Apskritai labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi visais buvusiais ir esamais kapelos nariais.
Kad žmogus ateitų ir pasiliktų kolektyve, vadovas turi talpinti daug ką savyje: ir turėti vadovo gyslelę, ir būti geru psichologu, ir sekti kolektyvo mikroklimatą, kad viskas būtų gerai. Taip pat labai svarbu sugebėti suprasti žmogų, kodėl jis tą akimirką jaučiasi būtent taip, gal jam kažkas atsitiko, reikia pasidomėti, parodyti žmogui dėmesį.
Po 42 metų, manau, jau turiu teisę sakyti, kad man tai pavyko. Net naujas žmogus, atėjęs pas mus, jau žino, kad čia „faina“, nes iš tiesų esame gražus, darnus kolektyvas, tiesiog jaučiame vienas kitą. Todėl neatsitiktinai išgirstame pagyrų, kad scenoje, pasirodymo metu, visi labai gražiai derėjome, skambėjome.
Dar vienas mūsų išskirtinumas – repertuaras. Grojame savos kūrybos dainas. Visoje respublikoje tikriausiai tokios kapelos yra tik dvi – tai Remigijaus Poderio Zyplių liaudiškos muzikos kapela ir mes. Ir tai nėra ,,primesta” vadovo (šypsosi), esame bandę repetuoti nemažai kitų autorių kūrinių ir nemažai jų atmetėme – ,,nelipo” kolektyvui ir tiek.
Pusė kolektyvo muzikantų – profesionalai, turintys muzikinį išsilavinimą, kita dalis – lankę muzikos mokyklą ar groja ir dainuoja jau tiek metų, kad ir juos galima vadinti profesionalais. Aš visada sakiau, kad muzikos mokykla yra meno šventovė, o kas ją baigia, kas joje mokosi, yra kitokie žmonės, yra žymiai dvasingesni.
Yra gera, kuomet daina suskamba – būna, kad groji groji, tačiau daina neužkimba. Tada nutariame, kad ją reikia kiek atidėti. O kuomet daina suskamba, tada pasidaro labai gera, kūnu ir šiurpuliukas nueina. Tada pagalvoji, kad visos pastangos repeticijose yra to vertos. Sutikite – reta, kad su mėgėjų meno kolektyvu kartu koncertuotų profesionalai? O mums tai nutiko – profesionalus dainininkas – operos solistas neatsisakė koncertuoti su ,,Vilainiais” ir jį tai ,,užkabino”. O jam dainuojant ir mūsų dainos nuskambėjo kitaip. Žiūrovai tai įvertino ovacijomis. Labai džiaugiuosi šiuo eksperimentu ir puoselėjame planus kartu su juo parengti miesto romansų koncertinę programą.

O tas šiurpuliukas ateina po didelio darbo ar tiesiog patys žmonės yra imlūs muzikai? O gal tai visa ko derinys?

Tai greičiau derinys. Reikia vis tiek dirbti kūrinį, repetuoti. O ir suskamba jis tik po kažkokio laiko. Tada nusprendžiame, kad galime jį parodyti publikai. Kartais eksperimentuoju (šypsosi): mes kūrinį tik repetuojame, lyg atrodo viskas gerai, bet į sceną dar nesinori jo leisti, dar kažko trūksta. Bet koncerto metu sakau kapelos nariams – imam tą kūrinį, pabandysim sugroti prieš publiką. Džiugiausia tai, kad mums beveik visada pavyksta tą padaryti gerai. Dėl to ir mums patiems tampa tik smagiau ir maloniau. Norisi adrenalino ant scenos!

Publika Jus labai šiltai priima, Jus labai myli – ar esate numatę artimiausiu metu padovanoti koncertą kraštiečiams?

Savame krašte pranašu nebūsi. Taip, mus myli, mums ploja, tačiau kėdainiečių publika yra gana įdomi. Kėdainiečiai gal šiek tiek kitaip žiūri į mus – vertina kaip atrodai: kas kiek pasenęs, kas svorio priaugęs, ar šypsosi… Kolegos, atvažiuojantys koncertuoti į Kėdainius, sako, kad mūsų, kėdainiečių, publika yra gana santūri. Nors Liudas Mikalauskas, kuomet su juo koncertavome, Kėdainių publiką ypač gyrė.
Koncertuoti noro dar turime, tad esame daug kur kviečiami pasirodyti: ką tik sugrįžome iš Punios, „Punelės“ kapelos 30-ies metų veiklos jubiliejaus šventės. Šis kolektyvas atlieka mano kūrybos kelias dainas, todėl mes gražiai ir draugaujame. Balandžio 22 d. pasirodysime kapelų šventėje „Čiulba lakštingėlė“ Kėdainiuose, gegužę važiuosime į kapelų šventę Pasvalyje ir į Punską, į lietuvių bendruomenės kultūros centrą. Per Jonines vėl koncertuosime Kėdainiuose.
Per metus vidutiniškai koncertuojame apie 20 kartų. Tai nėra daug, bet kartais per mėnesį papuola keli koncertai, kartais – nebūna jokio.
Mes dirbame žmonėms, gerbiame žiūrovą, tad jei patinkame publikai, jei suteikiame malonumą klausytis, kodėl gi nevažiuoti, nekoncertuoti?

Jūs pats kapelai kuriate dainas bei melodijas, jas aranžuojate – iš kur ateina įkvėpimas, kur jo semiatės? Iš kur ta nenutrūkstama meilė liaudies muzikai?

„Vilainių“ kapela – buvę ir esami kolektyvo nariai.

Nežinau. Dievas davė. Tikrai nežinau (šypsosi).
Aš pats jaunystėje gyvenau Pavikšrupio kaime (Kėdainių r., Josvainių s.). Prisimenu, kai kaimo žmonės susiburdavo ir visi dainuodavo – būtent susirinkdavo padainuoti, ne girtauti. Skambėjo tik liaudies dainos, kitokių gal niekas ir negirdėjo. Žibalinė lempa, nors ne ką šviesos nuo jos buvo, nuo dainų gesdavo. Visi dainuodavo darniai – balsai stiprūs, gražūs. Nuostabiai skambėjo. Gal tų laikų prisiminimai mane ir įkvepia kurti.
Aš pats rašau eiles bei muziką – va, ateina mintis į galvą ir viskas, puolu rašyti. Įkvėpimas ateina būnant gamtoje, anksčiau – besimaudant vonioje, tad visada turėdavau šalia savęs pasidėjęs popieriaus lapą bei rašiklį.
Iš kur tie tekstai ar melodija ateina – nežinau. Tiesiog ateina į galvą čia ir dabar. Dažnai pagalvoju – man jau yra 71-eri metai, jau galėčiau nusiraminti, tik džiaugtis gyvenimu, džiaugtis šia diena, džiaugtis, kad gyveni, kad nesergi, ir tiek nedirbti. Bet neišeina (šypsosi).
Tikriausiai kūryba ir gimsta iš mažų dalykų, kai pamatai paukštelį skraidantį, išgirsti jį čiulbantį. Pamatai tą mažą dalyką ir džiaugiesi. Juk viskas susideda iš mažų dalykų, kuriais moku džiaugtis (šypsosi).


2002 metais A. Mikalauskui įteikta Kėdainių krašto kultūros premija.

2013 m. Antanas Mikalauskas apdovanotas Lietuvos Respublikos Seimo medaliu ir Seimo pirmininko Vydo Gedvilo padėka už puikius kūrybinius pasiekimus, liaudiškos muzikos puoselėjimą.

Antano Mikalausko iniciatyva nuo 2000 m. Kėdainiuose kasmet rengiama respublikinė kapelų šventė „Čiulba lakštingėlė“, kurios tikslas – skatinti kurti muziką kaimo kapeloms ir ją skleisti.

Šventę rėmė Lietuvos kultūros ministerija – buvo dalinai finansuojama iš Kultūros ministerijos regionų kultūros rėmimo fondo, Kauno apskrities viršininko administracijos. Toliau remia Kėdainių rajono savivaldybė, įvairios rajono įmonės bei verslininkai.

Liaudiškos muzikos kapela VILAINIAI – daugkartinė Lietuvos dainų švenčių, rajoninių ir regioninių kapelų švenčių, įvairių Lietuvos miestų švenčių, apskričių kultūros dienų, daugelio konkursų dalyvė ir prizinių vietų laimėtoja.

Kapela yra koncertavusi beveik visoje Lietuvoje, Baltijos šalyse, Maskvoje, Moldovoje, Ukrainoje, Šiaurės Korėjoje, Lenkijoje, lietuvių bendruomenės šventėje Punske, Italijoje (Montagnanos mieste, vynuogių derliaus šventėje), keli koncertai surengti Vokietijoje (Sommerdos mieste).

VILAINIAI dalyvavo laidose „Lietuvos dainų dešimtukas“, „Gero ūpo“, tradicinėse liaudiškos muzikos šventėse „Grok, Jurgeli“, „Linksmoji armonika“, „Pamituvio armonika“, „Tai bent suvažiava, tai bent sugužėja“, „Suvalkijos kiemas“, yra nuolatiniai LTV laidos „Duokim garo!“ dalyviai – 2002–2003 m. varžėsi šios laidos finale ir laimėjo II vietą, 2013 m. pateko į finalą ir laimėjo I vietą.


About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.