Jau 18-ąjį sezoną pasitinkantis Janinos Monkutės-Marks muziejus-galerija lankytojus atidarymo proga iš karto apdovanojo net keturiomis naujomis lietuvių autorių parodomis. Iki lapkričio 9-osios čia galima išvysti grafikos technika atliktų autorinių darbų, kurie pasižymi ne tik originalumu, bet ir kruopštumu bei preciziškumu. 


Savo darbus kėdainiečiams pristato Kristina Viršilaitė, Mindaugas Baltuška, Agnė Naunikaitė, Rasa Vasilevičiūtė. Ne veltui sakoma, kad grafika nepakenčia skubos, reikalauja daug laiko ir dėmesio, tad ir žiūrovas kviečiamas į ramią, kiek rudenišką ir koloritu nepasižyminčią parodą.

Jaunos menininkės debiutas Lietuvoje – Kėdainiuose

Viena autorių – K. Viršilaitė – pasakojo, kad Kėdainiai jai tapo išskirtiniu miestu. Čia jos darbų paroda „Įsiklausymas“ Lietuvoje eksponuojama pirmą kartą. Lig šiol šalyje niekur nematyta darbų kolekcija prieš tai buvo demonstruota tik Italijoje. Šios autorės darbai išsiskiria tuo, kad yra sudaryti iš labai mažų taškelių, kurių visuma sudaro piešinį.

Savo darbus kėdainiečiams pristato Kristina Viršilaitė, Mindaugas Baltuška, Agnė Naunikaitė, Rasa Vasilevičiūtė. Ne veltui sakoma, kad grafika nepakenčia skubos, reikalauja daug laiko ir dėmesio, tad ir žiūrovas kviečiamas į ramią, kiek rudenišką ir koloritu nepasižyminčią parodą.

„Mano darbai gimė iš gilaus stebėjimo ir įsiklausymo į save. Darbai atlikti tradicine grafine technika, grafiniu rašikliu. Tai žanras, nemėgstantis skubos, reikalaujantis dėmesingumo. Turiu tos kantrybės tiesiog savyje“, – šypsosi K. Viršilaitė. Ji pridūrė, kad kiekvienas darbas yra kitoks, atskleidžiantis savo charakterį, perteikiantis momentinį pasakojimą, nors ir ne visada jį pavyksta padaryti tokį, koks buvo sugalvotas.

Savo kūrybą pristatė (iš dešinės): Rasa Vasilevičiūtė, Kristina Viršilaitė bei Mindaugas Baltuška.

„Jei užplūsta įkvėpimas, prie darbo galiu praleisti tris dienas, dirbti nuo ryto iki vakaro tik su kavos pertraukėle. Bet jei pametu mintį, jau negrįžtu prie kūrinio, darbas taip ir lieka eskize. Tačiau kiekvienas jų man yra savas, artimas“, – šypsosi menininkė.

Ji priduria, kad kiekvienam kūriniui yra paskirtas atskiras pavadinimas. „Tai noras apibrėžti minties kryptį, jausmą įkvėpimo metu, tačiau atsakymui į amžinuosius klausimus kelias lieka atviras kiekvienam vertinančiam. Neužbaigtas ir tęstinis, paliktas interpretuoti ir jausti tiek, kiek laisvai mes visi tai galime daryti“, – atskleidžia menininkė.

Kartu su daile – nuo pat jaunystės

Dar vieno menininko – M. Baltuškos, darbai yra įkvėpti paties gyvenimo ir kasdienybės. Savo darbų ciklą jis pavadino „Kosmoso dulkės“.

„Mano darbai yra atlikti su tušinuku ir tušu. Man taip yra patogiau, jei piešinys yra mažo formato, jis telpa įsidėti į kuprinę, telpa ir tušinukas, tad gali piešti bet kur, nereikia specialios vietos ar didelio stalo. Taip yra man tiesiog patogiau“, – šyptelėjo jaunas vyras ir pridūrė, kad kurdamas jis niekur neskuba, tiesiog mėgaujasi pačiu procesu.


„Kurti mane įkvepia pats gyvenimas, įvykiai jame. Mano kūryba yra ne šeima, finansinis praturtėjimas, bet dalininimasis savo kūryba su kitais. Piešimo paslapčių mokiausi Panevėžio dailės mokykloje, kolegijoje, individualiai su dailininku. Be to, dirbau tatuiruočių meistru, mokiausi iš kolegų, kaip jie perteikia piešinį ant odos“, – atskleidė menininkas.

Manifestas prieš gyvūnų naikinimą

Agnės Naunikaitės kolekciją, pavadintą „Išnykstantys“, sudaro dvylikos grafikos darbų ciklas. Darbuose vaizduojamos realistinės gyvūnų – lapės, gervės, lūšies, arklio – figūros. Visi vaizduojami gyvūnai tarsi pavieniai elementai, iš kurių daromos kompozicijos.

Jei užplūsta įkvėpimas, prie darbo galiu praleisti tris dienas, dirbti nuo ryto iki vakaro tik su kavos pertraukėle. Bet jei pametu mintį, jau negrįžtu prie kūrinio, darbas taip ir lieka eskize. Tačiau kiekvienas jų man yra savas, artimas.
Kristina Viršilaitė

„Skirtingam gyvūnų pasirinkimui įtakos padarė noras sudaryti kuo įvairesnes kompozicijas. Formatas išlieka tas pats, tik skiriasi gyvūnų judėjimo padėtis, išraiška. Su tuo pačiu gyvūnu sukuriamos trys skirtingos kompozicijos. Visi gyvūnai pasižymi specifiniu charakteriu, kuris juos puikiai išskiria iš kitų gyvūnų. Daugumos jų veiduose galima įžvelgti laukimo baimę, nerimą. Visi jie ganėtinai pažeidžiami, besiblaškantys“, – atskleidžia autorė.

Kristinos Viršilaitės kūryba yra itin kruopšti ir reikalaujanti susikaupimo, mat visi jos piešiniai yra padaryti iš miniatiūrinių taškelių.

Laikinumo bei trapumo įspūdį padeda sustiprinti baltas fonas, kuris neblogai subalansuoja kompozicijos visumą. Gyvūnai tarytum vaikščioja, šuoliuoja, ilsisi, skrenda beorėje erdvėje, tuštumoje.

Šiais darbais autorė bando perteikti svarbią žinią visai žmonijai.

„Šiuolaikinės dailės kūriniuose daugelis temų susiję su žmogumi bei jį supančia aplinka, iškeliamos aktualios žmogaus ir gyvosios gamtos tarpusavio santykių problemos. Dažnai vaizduojami abstraktūs ar realistiniai daiktų peizažų elementai, o gyvūnų motyvai sutinkami retai. Gyvūnų išlikimo tema mane labai domina.

Tai paskatino sukurti ir dailės kūrinių kolekciją „Išnykstantys laike“. Joje vaizduojami realistiniai gyvūnai bei hiperbolizuoti augalų, gamtos motyvai. Šiuo darbu siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į nykstančius gyvūnus bei žmogų, kuris susimąsto apie savo naikinančią įtaką viskam, kas gyva mūsų planetoje – Žemėje“, – atskleidžia menininkė.

Japoniški motyvai

R. Vasilevičiūtės ciklo „Pajautos“ darbai atlikti japonišku sausu tušu ant plono ryžinio popieriaus. Tapyba tušu – sumi-e technika, atsirado Kinijoje. XIV a. nukeliavo į Japoniją ir paplito kitose Rytų Azijos šalyse, tokiose kaip Korėja ir Vietnamas. R. Vasilevičiūtė šios technikos 2009–2014 m. mokėsi menininkės Dalios Dokšaitės kaligrafijos ir tapybos tušu studijoje „Tušo kelias“, dalyvavo parodose. Sumi-e – tai ne vien tapyba tušu, ji labai glaudžiai yra susijusi su filosofija bei religija. Ši netradicinė Lietuvoje technika reikalauja susikaupimo, kantrybės, o įgudimas ateina tik ilgai praktikuojantis ir lavinant ranką.

„Eksponuojamuose darbuose – trapūs grakštūs žolynai, lyg išnyrantys pavasarį iš po tirpstančio sniego. Tokie tikroviški, kad nesunkiai galima atpažinti lietuviškus augalus: šermukšnį, smilgas, viksvas, kiečius. Darbai kupini paprastumo ir lengvumo, tačiau technika nėra paprasta, o priešingai – itin kaprizinga ir sudėtinga“, – pasakoja darbų autorė.

Leave a Reply

Your email address will not be published.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.