„Per visus mano aštuonerius darbo šioje įstaigoje metus, buvo tik dvi sėkmės istorijos, kuomet šių namų gyventojas iš visiško dugno prisikėlė naujam ir šviesiam gyvenimui. Labai malonu, kad viena tokių istorijų buvo ir praėjusiais metais“, – šypsojosi Kėdainių bendruomenės socialinio centro Paslaugų so­cialinės rizikos asmenims padalinio (dar kitaip žinomų kaip Nakvynės namai) vadovė Regina Chmieliauskienė.

Kukli, bet tvarkinga virtuvėlė, kurioje gyventojai gali išsivirti sau maisto.
Kukli, bet tvarkinga virtuvėlė, kurioje gyventojai gali išsivirti sau maisto.

Tačiau didžioji dalis šių namų gyventojų gali sunkiai savimi pasirūpinti, stokoja socialinių įgūdžių, kai kurie jų turi priklausomybių, tad tokiems žmonėms būtina nuolatinė priežiūra bei pagalba. Be to, šioje įstaigoje apsigyvena vis daugiau vyresnio amžiaus žmonių, tad Nakvynės namų darbuotojai susiduria su papildomais iššūkiais.

Tampa senelių prieglauda
Įstaigos vadovė R. Chmieliauskienė sunkiai sulaiko šypseną, kalbėdama apie jauną, trisdešimtmetį, vyrą, kurio dabartinis gyvenimas kardinaliai skiriasi nuo to, koks buvo daugelį metų iki šiol. Vyras, pasiekęs visišką dugną, apsigyveno Nakvynės namuose, tačiau čia pagyvenęs suprato, kad nori iš pagrindų keisti savo gyvenimą. Įstaigos darbuotojų dėka jis rado darbą mūsų rajono ūkininko ūkyje ir šiuo metu sėkmingai ten darbuojasi.
„Vyras kartas nuo karto užsuka pas mus ir nuoširdžiai dėkoja, kad padėjome jam pakeisti gyvenimo būdą. Labai džiaugiuosi šio jauno vyro sėkme. Jis visai neseniai yra prasitaręs, kad jei ne mūsų pagalba, šiuos metus jis būtų sutikęs įkalinimo įstaigoje…“ – pasakojo R. Chmieliauskienė.
Deja, tokias sėkmės istorijas galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.
Didžioji dauguma gyventojų retai kada ryžtasi iš pagrindų keisti savo gyvenimą. Juolab kad kone trečdalį gyventojų sudaro pagyvenę žmonės. „Tampame tarsi senelių prieglauda. Šiuo metu pas mus gyvena 11 asmenų, kurių amžius svyruoja tarp 60 ir 80 metų. Jiems reikia papildomos pagalbos, dėmesio ir rūpesčio“, – pasakojo moteris.
Praėjusiais metais šioje įstaigoje laikinai gyveno 36 senatvės pensininkai, 40 neįgaliųjų, 52 socialinės rizikos asmenys. Vienu metu čia gali gyventi 32 asmenys, šiuo metu yra laisva tik viena vieta moteriai. Dienos metu čia dirba po du darbuotojus, naktį pasilieka tik vienas.

Nakvynės namų gyventojai stengiasi gyventi tvarkingai, jiems nuolat padeda ir atsidavusios darbui so­cialinės darbuotojos.
Nakvynės namų gyventojai stengiasi gyventi tvarkingai, jiems nuolat padeda ir atsidavusios darbui so­cialinės darbuotojos.

Atginė šaltis ir baimė prarasti pašalpas
„Kai vyravo šaltieji orai, vos per vieną dieną namai pasipildė net trimis gyventojais. Norą apsigyventi čia taip pat lemia ir nauja tvarka – jei žmogus nėra niekur deklaravęs savo gyvenamosios vietos, jis nebegauna jokių socialinių išmokų. Buvo du gyventojai, kurie atėjo gyventi į Nakvynės namus vien dėl to, kad gautų pažymą“, – pasakojo R. Chmieliauskienė.
Nakvynės namų gyventojai pirmuosius du mėnesius nemoka jokio mokesčio. Po to keturis mėnesius mokestis siekia po 7,50 Eur.
„Už tą sumą gyventojas gali išsivirti valgyti, miegoti švarioje lovoje, žiūrėti televizorių, skaityti knygas. Jis bendradarbiauja su socialiniu darbuotoju, kuris pažiūri, kad gyventojas gautų pinigų, palydi į ligoninę, jei kyla sveikatos problemų. Yra devyni gyventojai, kurie nuolat su socialiniu darbuotoju eina į ligoninę, nes vieni jie negeba nei nusakyti savo skausmų, nei sveikatos problemų“, – sakė įstaigos vadovė.
Iki šiol teikiama ir tokia paslauga, kai asmuo gali tik naktį pernakvoti. „Ji teikiama tiek žiemą, tiek ir vasarą. Buvo pora gyventojų, kurie ja vis pasinaudodavo, tačiau mūsų žymiųjų benamių jau nebeliko, tad tokio anšlago užėjus šalčiams kaip ir nebuvo. Gyventojai atėjo gyventi į patalpas“, – pasakojo pašnekovė.

Trūksta išblaivinimo įstaigos
Šioje įstaigoje gyvenimas verda, žmonės keičiasi, tad pasitaiko agresyvių gyventojų, taip pat ir linkusių į priklausomybes.
„Nuolat susiduriame su problema – ką daryti su neblaiviais gyventojais. Medikai juos veža pas mus, policija taip pat sako, kad neturi išblaivinimo įstaigos, o mes irgi nelabai galime priimti neblaivių asmenų, nes neturime medikų. Susidaro tarsi užburtas ratas. Tačiau, gelbėjant žmonių gyvybes, žiemos metu rizikuojame ir priimame juos ir neblaivius. Per savaitę tokių atvejų būna trys–keturi mažiausiai. Būna, kad kartais randame prie įstaigos durų gulintį tokį žmogelį – vienoje rankoje vyno butelis, kitoje – smilkstanti cigaretė…“ – gana dažnai pasitaikančius atvejus apibūdino R. Chmieliauskienė.

Leave a Reply

Your email address will not be published.