Nacionalinio diktanto tekstas būna sunkus tiems, kas skaito tik laikraščius

Kalbininkė Rūta Švedienė.

Šį šeštadienį Kėdainių rajono savivaldybėje bus rašomas Nacionalinis diktantas. Apie jį bei apie lietuvių kalbos vartojimą kasdienėje kalboje pasakoja kalbininkė Rūta Švedienė.

1. Kelintą kartą bus rašomas diktantas ir ar tikitės daug ateinančių kėdainiečių?

Nacionalinis diktantas visoje Lietuvoje bus rašomas vasario 21-ą dieną, šeštadienį, 11 val. Kėdainių rajono savivaldybės tarybos posėdžių salėje antrame aukšte. Ir toks rašymas jau bus aštuntas tiek Kėdainiuose, tiek visoje Lietuvoje. Šį konkursą organizuoja VšĮ Pilietinės minties institutas, o savivaldybės prisideda, padeda organizuoti. Kasmet ateinančiųjų rašyti diktanto vis daugiau. Pernai iš viso rašė daugiau nei 7 000 žmonių, o į mūsų rajono savivaldybę pernai atėjo rašyti 50 kėdainiečių. 100 mokinių rašė mokyklose, 18 suaugusiųjų taip pat atėjo rašyti į mokyklas. Diktantas ir šiemet, kaip kasmet, bus transliuojamas per LRT radiją. Kaip ir anksčiau, konkurse negali dalyvauti lituanistai.

Diktanto tekstas bus paskelbtas vasario 22 dieną svetainėse www.diktantas.lt, DELFI ir www.vlkk.lt. Paskelbsime ir mes savivaldybės svetainėje.

2. Kaip Jums atrodo, kodėl žmonės ateina ir rašo? O gal dauguma vis dėlto rašo namuose arba, ko gero, išvis nerašo?

Manau, kad nemažai žmonių rašo ir namuose, bet tada rašantieji negali dalyvauti konkurse, t. y. varžytis dėl raštingiausiojo titulo. Jie tik šiaip, kaip sakoma „dėl savęs“ pasitikrina žinias. Žinoma, dauguma nerašo.

Tie, kas ateina, manau, yra tikri lietuvių kalbos gerbėjai, puoselėtojai. Ir ne tik kalbos, o apskritai lietuvybės.

3. Kaip Jums atrodo, ką žmogui suteikia diktanto rašymas?

Man atrodo, kad tas atėjimas rašyti yra savotiška šventė. Visi būna smagiai nusiteikę, ateina šypsodamiesi. Taigi tas dalyvavimas konkurse ir atėjimas rašyti suteikia teigiamų emocijų. Tie, kas ketina ateiti rašyti diktanto, būna, pasiskaito dar taisykles, atsiverčia www.diktantas.lt ar www.vlkk.lt svetaines, pasidomi, kokie buvo tekstai ankstesniais metais. Pavyzdžiui, Lietuvių kalbos komisijos svetainėje yra pateikti senieji diktantų tekstai su visais paaiškinimais – rašybos ir skyrybos. Labai patogu pasikartoti taisykles. Juk nesam tobuli – užmirštam daug ką, ypač jei rečiau kokį žodį ar kalbos konstrukciją vartojame. Taigi ruošimasis diktantui daug ir praktinės naudos suteikia.

4. Ar sunkūs Jūsų, kalbininkės, požiūriu, pateikiami tekstai?

Tekstą autoriai rašo specialiai diktantui, tekstas būna derinamas su Valstybine lietuvių kalbos komisija. Sakyčiau, tekstai būna normalūs. Tiems, kas skaito knygas, jie lengvi, tiems, kas skaito tik laikraščius, gal ir sunkoki. Visgi žiniasklaidoje mes išsiverčiam su daug mažiau ir paprastesnių žodžių, o grožinėje literatūroje jų yra retesnių, įdomesnių, netgi jau užmirštų. Daugiausia suklystama, kai reikia apsispręsti – nosinė raidė turi būti ar ne. Dažnai klystama ir dedant kablelius ar kitus skyrybos ženklus. Bet apskritai ateiti rašyti diktanto nėra ko bijoti. Diktantas bus rašomas ant kopijuojančio popieriaus, taigi, grįžę namo, po dienos kitos, kai tekstas bus paskelbtas viešai, galėsite pasitikrinti, ar gerai parašėte, kurias klaidas darote, ką užmiršote.

5. Ką galite pasakyti apie visuotinį mūsų raštingumą?

Dalis žmonių, pvz., nežino, kad reikia mandagiai elgtis su kitu žmogumi. Tai taip pat nežino, kad ir rašyti reikia pagarbiai tiek savo, tiek kitų žmonių žmonių atžvilgiu. Rašai taisyklingai ir gražiai – gerbi save, kitą ir apskritai kalbą, šalį. Bet buvo ir bus, kas spjaudys saulėgrąžas vidury Kėdainių, kas pastums kitą žmogų parduotuvėje, tad buvo ir bus, kas rašys ir kalbės bet kaip, nepaisydami nieko. Nesakau, kad visada kalba turi būti tobula, prestižinė, labai taisyklinga, bet jei ji vieša – spaudoje, televizijoje, svetainėse, dokumentuose, prekių etiketėse, reklamoje ir kt. – ji turi būti taisyklinga, pagarbi. Aš mėgstu lyginti kalbą su žmogaus apsirengimu, drabužiais – namuose gal nieko ir su chalatu vaikščioti, bet viešumoje tai jau reikėtų pasistengti gražiau ir padoriau apsirengti, paisyti normų. Žinoma, dar geriau – visur vaikščioti gražiai apsirengus, o kalbėti taisyklingai, gražiai, pagarbiai.

6. Diktantas – ne kasdienis dalykas. Kaip ugdyti kasdienį suaugusiųjų raštingumą? Gal priimant į darbą (bent jau į valstybės tarnybą), kuris susijęs su intelektualiniais gebėjimais, kiekvienas turėtų laikyti lietuvių kalbos raštingumo egzaminą?

Manau, kad lietuvių kalbos pagrindų turime išmokti jau mokykloje, dar tobulintis aukštojoje ir kitose mokyklose, kolegijose ir pan. O jei jau žmogus baigė aukštąją, turėtų mokėti rašyti taisyklingai, taip pat reikšti tinkamai mintis raštu ir žodžiu. Deja, deja, štai neseniai  Valstybinė lietuvių kalbos komisija, atsižvelgdama į tai, kad universitetinių studijų kalbos taisyklingumas turi įtakos ne tik mokslo kalbos raidai, bet ir bendrajam visuomenės raštingumui, atliko akademinės kalbos tyrimą, kuris, deja, parodė labai žemą raštingumo lygį.

Buvo įvertinti 2013–2014 m. aukštųjų mokyklų vadovėliai, magistro darbų ir daktaro disertacijų santraukos. Daugiau nei dviejų trečdalių vertintų vadovėlių kalba neatitiko taisyklingumo reikalavimų. Juose palikta didžiųjų kalbos klaidų, įvairių sintaksės, leksikos, skyrybos klaidų ir trūkumų. Kai kurie vadovėliai visiškai neredaguoti – tai rodo ne tik nepakankamą dėmesį akademinės leidybos kokybei, bet ir atsainų požiūrį į studijose vartojamą kalbą.

Apgintuose magistro darbuose, pvz., dešimtyje puslapių, rasta nuo 21 iki 60 ir daugiau klaidų. Tik 18 proc. darbų kalba taisyklinga. Pabrėžtina, kad ne visos aukštosios mokyklos, vertindamos magistro darbus, atsižvelgia į kalbos taisyklingumą – net 32 proc. aukščiausiu balu (puikiai) įvertintų darbų yra žemo raštingumo.

7. Tai gal mokyklose diktantus reikėtų dažniau rašyti?

Manau, praverstų. Geros, taisyklingos kalbos įgūdžiai ugdomi nuo pirmųjų lietuvių kalbos pamokų, todėl jau netgi pirmosiose klasėse mokykloje reikia sudėti gerus pamatus, tinkamai paaiškinti pagrindinius rašybos principus, o vėliau statyti tvirtas sienas rašybą siejant su teksto kūryba ir kalbos sistemos dalykais. O jeigu mokykloje neišmokta, tai mokytis galima kad ir visą gyvenimą, tik reikia noro. Aš nuoširdžiai nesuprantu, kaip galima tiek dejuoti dėl lietuvių kalbos ir neišmokti.

Ir, mano manymu, lengviausia kalbos išmokti paprasčiausiai skaitant gerus tekstus, parašytus taisyklingai, plečiančius žodyną, mokančius kurti kalbą. Tik bėda, kad dėl atsainaus mūsų požiūrio daug knygų išleidžiama netgi visai neredaguotų.