N. Rubštein. Išgyventi netektį…

0

Visas mūsų gyvenimas – tai praradimų ir atradimų virtinė. Ir pačių didžiausių praradimų patiriame santykiuose su kitais žmonėmis. Kartais tai – artimųjų netektys, kartais – praradimai ir netektys, kuriuos mes prisiimame dėl kitų žmonių.

Įprasta netektimi laikyti artimojo mirtį. Tokiu atveju nesakome: „Nesijaudink! Bus kitų!“ Juk savaime aišku, kad artimo netekta amžiams. Tokią situaciją esame įpratę gerbti.
Tačiau, kai išyra santykiai su tam tikrais žmonėmis ar išgyvename svajonių žlugimą, tokio palaikymo kaip netekties atveju dažniausiai nesulaukiame. Paprastai girdime: „Aukščiau nosį, tai ne pasaulio galas!“ Tačiau tam, kuris kažko netenka, girdint tokius žodžius, vis dėlto dažniausiai kyla nuoskaudų – susidaro vaizdas, kad tai, ko netekau, – ne esmė, nesvarbu.
Tačiau, tiesą sakant, žmonės, kurių svajonės neišsipildė arba nutrūko artimi santykiai, labai dažnai bando tai bet kokia kaina susigrąžinti ir šiais bandymais iš tiesų žlugdo savo gyvenimą. Vyras, neišgyvenęs netekties su mylimąja jaunystėje, 50-ies skiriasi su žmona todėl, kad jam pasirodė, jog jo svajonė gali išsipildyti su jauna kolege… Sportininkas, nepakėlęs karjeros žlugimo dėl staigaus perėjimo į suaugusiųjų neprofesionalų grupę, žudo save treniruotėmis, kurios neduoda jokių rezultatų, ir praranda galimybę save realizuoti kitoje veikloje… Moteris, nesugebėjusi jaunystėje ištekėti dėl per aukštų reikalavimų kandidatams, beveik 40-ies pagimdo kūdikį nuo paskutinio iš kandidatų, kuris ją… meta, ir ji lieka viena su neįgaliu kūdikiu ant rankų…

Kodėl viskas taip vyksta?
Mūsų nepaleidžia nerealizuotos svajonės. Jos degina ir augina viltis, jog tai kažkada išsipildys. Paklausite, kodėl žalinga apie ką nors svajoti?
Atsakau.
Jūsų gyvenime – viskam savas laikas. Tam tikri įvykiai gali nutikti tik tam tikrais gyvenimo momentais. Ir jei jie įvyksta – jūs pajaučiate, kad gyvenate ne veltui. Tačiau tam tikros gyvenimo aplinkybės gali nulemti, jog įvykiai, pokyčiai, kurie turi įvykti, neįvyksta. Jums nepavyko pagyventi atskirai nuo tėvų, iškart vedėte bei susilaukėte vaikų? Nepavyko sukurti artimų santykių, nes tėvai buvo prieš? Nestojote į universitetą, į kurį norėjote? Neišvykote gyventi kitur, kai buvo galimybė? Nesugebėjote apginti savo jausmų, vertybių, svajonių?
Dažnai būtent tokios aplinkybės tampa viso gyvenimo kančia. Ir gerai, jei atsiranda galimybių tai realizuoti. O jeigu ne? O jeigu gyvenime jau tiek daug visko įvyko, kad senos svajonės realizacija gali sugriauti tai, ką esate sukūrę, o be to – nebūtinai padaryti jus laimingą? Vedami neišsipildžiusių svajonių, žmonės labai dažnai, versdamiesi per galvą, iššvaisto visa tai, ką vertingo per gyvenimą sukaupė… Ir visa tai dėl laimės iliuzijos. Šiose lenktynėse labai dažnai pamirštame, kad mes patys per tą laiką pasikeitėme, pasikeitė ir pasaulis. Tačiau kenčiančiojo atkaklumui stabdžių nėra…
Yra labai daug žmonių, kurie nesugeba išsiskirti su neišsipildžiusia svajone. Šie žmonės gyvena nekęsdami kiekvienos savo gyvenimo dienos vien dėl to, kad jų svajonė neišsipildė. Diena po dienos slenka apgailestaujant ir laužant rankas, ieškant bet kokio kabliuko, galimybės, vilties išsipildyti tam, apie ką svajota… Tačiau juk būtent tuo metu jie IŠ TIESŲ NETENKA SAVO DABARTIES. Po kurio laiko pradedama kentėti jau dėl kitų netekčių, kurios nutiko tuo metu, kai jie stengėsi susigrąžinti tai, ką prarado anksčiau. Baisus dalykas: tokie žmonės nuolatos gyvena vakarykšte diena ir praeities netektimis, beviltiškai netekdami dabarties…
Kodėl taip? Juk normalu sielotis dėl to, ko netekai? Taip, normalu. Normalu sielotis, bet ne stengtis susigrąžinti. Bandydami susigrąžinti neišsipildžiusią ar prarastą praeitį, iš tiesų žudome savąją dabartį. Pati geriausia šio proceso iliustracija – S. Kingo knyga „Gyvulėlių kapinės“. Bandydama išgelbėti vieną žirnį, beždžionė netenka visko.
Kad taip neįvyktų jūsų gyvenime, kai nutrūksta santykiai ar žlunga svajonės – nesistenkite jų prikelti. Palaidokite tai, kas mirė, žlugo. Apverkite visa savo siela ir suteikite galimybę gimti kažkam naujo. Ir tas kažkas naujo – tai ne prarasto įsikūnijimas, ne pakaitalas, ne kompensacija, ne! Neužpildykite savo naujo gyvenimo atsiminimų dulkėmis, neįvilkite naujų žmonių ir naujų įvykių į prarastų svajonių rūbus – paleiskite praeitį. Atsiverkite dabarčiai. Atsisveikinkite su netektimis, atidavę joms visas savo ašaras, kurių reikia, visą liūdesį ir nusivylimą. Reikia laiko, kad išgyventum netektį. Nereikia apsimesti, kad nieko neįvyko, kad tai nesvarbu, kad galime tai kažkuo pakeisti. Tai netiesa. Kiekviena mūsų gyvenimo patirtis – nepakartojama ir nepakeičiama. Jei tik jums užteks drąsos susitikti su netekties kartėliu ir išgyventi tai iki galo, netektis jus paleis, suteikdama galimybių kurti naują gyvenimą.
Kai žmogui nepakanka sąžiningumo atsisveikinti su svajone, jis gyvena iliuzijų pasaulyje, jų vaikosi, kiekvieną kartą sudaužydamas realybę į šipulius ir netekdamas dabarties. Ir tada netekčių kartėlis auga ir didėja, kaip besiritanti sniego gniūžtė… Gyvenimui baigiantis, žmogus ima ir paskelbia: aš taip ir negyvenau…
Gyvenimas vyksta čia ir dabar. Dovanokite netektis ir priimkite mirtį. Atsisakykite iliuzijų, kad galėtumėte išgyventi laimę čia ir dabar.
Netekties išgyvenimui būdingi tam tikri etapai. Svarbu juos žinoti ir atpažinti.
Pirmiausia – tai netikėjimas, kad tai įvyko. Neigimas, atmetimas, manymas, kad tai vyksta ne mano gyvenime, kaltųjų, priežasčių paieškos, ieškoma būdų, kaip pakeisti tai, kas įvyko, apgauti realybę, apgauti save, surandant patvirtinimą, kad viskas ne taip jau baisu. Taip vyksta todėl, kad priimti tai, kas įvyko yra baisu, nepakeliamai skaudu. Ir būtent dėl tiesos vengimo žmonės įstringa šiame etape dažnai ir visam gyvenimui. Vaistas nuo šios nelaimės itin kartus: patikėti, kad tai, kas nutiko, – negrįžtama, negailestinga, bekompromisė, galutinė tiesa. Tai itin skausminga ir labai skaudu, tačiau tai kelias į jūsų ateitį.
Antrasis periodas – nevilties, beviltiškumo periodas. Vieni šiame etape pradeda stipriai ir kietai kautis už savo gyvenimą, kiti – nuleidžia rankas, manydami, jog tai ženklas, kad gyvenimas nenusisekė… Vaistas nuo šios ligos dar gaižesnis – patikėti, kad gyvenimas nesibaigė.
Trečiasis etapas – pasaulio vaizdo perkūrimo etapas. Savo netekčiai privalote surasti vietą, ne slėpdami ją už kitų gyvenimo įvykių, ne maskuodami kitais žmonėmis, o padėdami gėlių ant netekties kapo ir padėkodami už viską, ką jos dėka pasiekėte. Dauguma žmonių bando pamiršti apie netektį, paslėpti kaip skylę sienoje, uždengdami naujais paveikslais. O nepaleistos netekties kraujo dėmė ima didėti ir jos jau nepaslėpsi…
Kiekvienas iš mūsų netektis, liūdesį, traumas išgyvename skirtingai. Kiekvienam reikalingas savas laikas. Neskubėkite pamiršti to, kas buvo. Ne veltui sakoma: „Laikas gydo…“ Taip ir yra. Kiekvienam – savas išgyvenimo laikas. Nereikėtų apsikrauti klausimais „Kaip gyventi toliau?“, „Už ką man visa tai?“ Pasistenkite į viską pažvelgti iš šalies: „Ko šita situacija mane moko? Už ką galiu būti jai dėkingas? Kam ši situacija atsirado mano gyvenime?“ Tai nėra paprasti klausimai. Jie skausmingi. Tačiau būtent jie suteikia jėgų pažvelgti aplink ir pasitikėti artimaisiais.

Parengė J. Lūžaitė-Kajėnienė

Leave A Reply