„Mūsų kraštas unikalus tuo, kad jog jis nuo seno garsėja puikiais žemdirbiais, gamybininkais, talentingais žmonėmis, vienas kurių yra Stasys Padalevičius, žinomas kaip talentingas fotomenininkas, o nūnai ir kaip skulptorius, kuris gegužės 24 dieną švenčia savo 75-ąjį gimtadienį“, – sako kraštotyrininkas Jonas Jucevičius. 

Pristatome Jono Jucevičiaus parengtą straipsnį apie Stasį Padalevičių.

Paskatino aplinka

S. Padalevičius turi sukaupęs per 40 tūkst. vien fotonegatyvų, o nuotraukų užtektų kokioms dešimtims fotoalbumų.

S. Padalevičius turi sukaupęs per 40 tūkst. vien fotonegatyvų, o nuotraukų užtektų kokioms dešimtims fotoalbumų.

Jubiliatas sako, kad jo gimtinės pavadinimas tikriausiai paskatino mylėti žemę (Milžemių kaimas). Čia jis augo išvaizdžioje, miškais apsuptoje aplinkoje, gražioje, darnioje šeimoje su tėvais ir trimis broliais. Čia jis išvydo nuostabią gamtą, žmones ir džiaugėsi, jog kokia puiki jo gimtinė, jos geri, nuoširdūs, rūpestingi ir darbštūs žmonės.

Gimtinėje pamatė ir pirmąjį fotografuojantį žmogų, kuris jį labai sudomino. Bet tai buvo pokaris, visiems sunkus metas, o labai norėjosi ir jam fotografuoti. Supratingi ir mylintys tėvai už stropumą ir gerą mokymąsi jį apdovanojo fotoaparatu. Koks buvo džiaugsmas, kai galėjo pats fotografuoti. Ir buvo ką. Aplinkui toks grožis, besidarbuojantys, suvargę žmonės.

Ir jau studijuodamas Žemės ūkio akademijoje hidromelioraciją, turėjo su savimi fotoaparatą ir vis ką nors fotografuodavo.

Nuo kaimo nenutolo

Baigęs mokslus, pagal tuometinę tvarką, buvo paskirtas dirbti Rusijos gilumoje. Apkeliavo daugybę vietovių, net Baikalą, Karakumus, Kaspijos jūros rajonus, daug Vidurio Azijos vietovių. Bet atidirbęs privalomus tris metus, grįžo į Kėdainius, kur atsakingose melioracijos darbų pareigose išdirbo 40 metų.

Visą laiką darbas buvo susijęs su kaimu, jo žmonėmis. Labai buvo skaudu, kai valdžia, prisidengdama melioracija, be pasigailėjimo griovė vienkiemių namus. Matė žmonių skausmą. Tad S. Padalevičius visa tai įamžindavo fotografijoje. Tam skauduliui specialiai paaukojo net penkiolika metų savo atostogų.

Sunku apsakyti ne tik tų žmonių skausmą, matant kaip buldozeriai verčia sodo obelis gimtinėje, kaip nuo jų byra obuoliai, tartum iš akių ašaros. Tad iš to laikotarpio jo nuotraukos visai nelinksmos. Ir vis lankė siaubiamus, nykstančius vienkiemius, bendravo su ten gyvenančiais žmonėmis, net slapčiomis fotografuodavo, kaip žmonės pergyvena netekę savo rankomis puoselėtų namų, sodų. Tuo laikotarpiu sutiko ir įamžino gerus, nuoširdžius, sielvarto prislėgtus ir piktus žmones. Matė net kaip senolė, jos sugriautoje sodyboje gyvena spintoje, kaip žmogus, pasikinkęs karvę, aria žemę, nes arklys buvo atimtas.

Tai vienintelis toks fotografas, kuris įamžino vienkiemių sunaikinimą. Tuometinė valdžia jo kūryba visai nesižavėjo, bet neilgam, nes tuo susidomėjo užsienis.

Pasklido jo menas po pasaulį 

S. Padalevičiaus kūriniuose nesijaučia švelnaus lyrizmo.

S. Padalevičiaus kūriniuose nesijaučia švelnaus lyrizmo.

S. Padalevičius drauge su kitais, 1974 metais įkūrė Fotomeno draugijos Kėdainių skyrių ir intensyviai jame reiškėsi. Labai daug fotografavo, buvo Lietuvos Fotomeno sąjungos nariu. Turi sukaupęs vien fotonegatyvų per 40 tūkst., o nuotraukų užtektų kokioms dešimtims fotoalbumų. JO sukurta keliasdešimt nuotraukų sesijų, kurios visos pasižymi aukštu profesionalumu, meniniu lygiu. Labai įsimintinas ciklas „Melioratoriai“, „Vienkiemiai ir žmonės“, „Sodai“, „Melioratorių vasara“, „Atgimstanti Lietuva“, kiti, kuriuose atsispindi paprastų kaimo žmonių gyvenimas, jų veikla, buitis. Su didele meile kaimo žmonėms parodo juos dirbančius, pietaujančius, tvarkančius buitį, o cikle „Atgimstanti Lietuva“ užfiksuoti patys gražiausi žmonių gyvenimo momentai.

Sukūręs įsimintinų žmonių portretų ne tik Lietuvoje, bet ir JAV, Vokietijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, Lenkijoje, Irane, Rusijoje, kur nemažai liko ir jo kūrinių, kuriuos įsigijo privatūs asmenys, žymūs tų šalių muziejai.

Daug jo personalinių parodų surengta ir Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Kėdainiuose. Yra apdovanotas daugelio šalių medaliais ir diplomais.

Atrado pašaukimą skulptūroje

Pastaraisiais metais fotografija tapo brangiu malonumu. Todėl, išėjęs į pensiją, pradėjo kurti iš medžio skulptūras. Ir čia jam gerai sekasi. Iš monolitinio ąžuolo primityviais įrankiais (tik kaltu ir pjūklu), kaip Vincas Svirskis, kuria net daugiafigūres kompozicijas. Tai stogastulpiai su žmonių figūromis, obeliskais, portretais, kuriuose, kaip ir fotografijoje, išryškėjo jo talentas, meninė pasaulėjauta, atskleistas ryškus žmonių vidinis pasaulis, emocionalumas. Dirba be jokių eskizų, iš nuojautos. Stebina, kad nesimokęs specialių skulptūros kūrimo mokslų, sugeba išreikšti kuriamo personažo nuotaiką, charakterį. Kartais stogastulpiai sukuriami su žmonių figūromis iš keturių pusių. Ir visur jo žmonės mąstantys, su savo gyvenimu. Tačiau jo kūriniuose nesijaučia švelnaus lyrizmo. Detalių perdaug neišryškina, sutelkia dėmesį į žmonių veidus. Neblogai susitvarko su plastinėmis formomis.

Tų sukurtų skulptūrų jau pilnas sodas Pašiliuose. Pasijunti lyg skulptūrų parke. Daug jo padaryta ir šioje srityje. Ir dar ne pabaiga. Kol jėgų dar yra, pasiryžęs kurti ir toliau.

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.