Kartais galvoju kad, viskas mūsuose kreivai klojasi per šleivai skersą rinkimų sistemą. Kai rinkti gali bet kas iš bet ko. Ir tokią, va­dinkime, galimybių visumą mes primokyti vadinti tikrąja demokratija. Demokratijos triumfu, nors tikriau reikėtų sakyti – siautėjimu. Nepavyko su viena partija, susigrojam su kita. Neišdegė per partiją, imamės judėjimo. Kad tik valdžion. Kad tik tarp vadovaujančių, sprendimus priiminėjančių.

Būtų mano valia, apskritai uždrausčiau politikos lauke slidinėti, kur širdis geidžia, kur postas šviečia. Buvai kokioje partijoje, su tąja vėliava žadėjai žmonėms gerovių kalnus, neišdegė, nepasiteisino, supratai, kad ne su ta kompanija stumdeisi, ne taip viską pynei, nori pamėginti kitaip – šventa teisė, bet būk malonus, prisiimk atsakomybę, skelbk moratoriumą, porą kadencijų praleisk, nemirguliuok, žmonių neklaidink ir savęs nemurkdyk. Praeis terminas, per tą laiką susikaupsi naujam šuoliui, gal net visai kita kryptimi, prašau – vėl skleisk vėliavą, naują ir šiugždančią, vėl gali žadėti ir kviesti. Gal čia ir būtų tikros demokratijos ženklas – kai yra tam tikri saugikliai, įstatymiškai užfiksuoti arba savanoriškai prisitaikomi.

Nepavyko su viena partija, susigrojam su kita. Neišdegė per partiją, imamės judėjimo. Kad tik valdžion. Kad tik tarp vadovaujančių, sprendimus priiminėjančių.

Nors galima ir kitaip pažvelgti. Štai žmonės patyrę, dėl įvairių įvairiausių priežasčių likę šalikelėje arba bent jau tikrai ne pačiame politikos centre. Ką jiems daryti, tuščiai moratoriumais žaisti? Kai, anot buvusio Kėdainių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus Arūno Kacevičiaus, krašte „gimstamumas mažėjantis, mirtingumas vos ne dvigubai didesnis, emigracija ypač sparti“? Kai žmonės vis labiau nusivilia Lietuva ir jos galimybėmis? Trypčioti, mindžikuoti? Ar vis dėlto – judėti pirmyn, kartu koją suderinant?

A. Kacevičius pasirinko koją derinti kartu su Nijole Naujokiene, taip pat Seimo nariu Dariumi Kaminsku, ir kitais, krašto politikos padangėje dar nematytais judėjimo „Mūsų krašto sėkmei“ steigėjais.

Naujasis judėjimas – visuomeninė, nepartinė, ne pelno siekianti organizacija. Jo tikslas – telkti žmones bendrai veiklai, „kad Kėdainių kraštas sėkmingai augtų, kad jaunimas rinkųsi šį kraštą šeimų kūrimui ir darbui, kad būtų sparčiai ir konstruktyviai sprendžiamos žmonių problemos“.

Iš organizacijos įstatų išplaukia, kad bus siekiama būti vienijančia grandimi, o ne grupuoti į savus ir svetimus, naudingus ir nelabai. „Dirbsime ne partijoms, o savo kraštui“ – nejau kas prieštarautų? „Priklausymas partijai ar kitai organizacijai nebus kliūtis dalyvauti judėjime“ – čia irgi reikšminga.

Aš, beje, akcentuočiau netgi ne judėjimo programiškai formuluotą uždavinį „rajono ekonomikos ir verslo plėtra bei inovacijų paieška“. Nejau įmanoma įsivaizduoti politinę ar visuomeninę politinę jėgą, kuri ignoruotų inovacijų paiešką?

Mano požiūriu, svarbu kitkas: judėjimas „Mūsų krašto sėkmei“ įsipareigoja kviesti visus kartu kurti jaukų ir sėkmingą gyvenimą kiekvienam krašto žmogui. „Judėjimas <…> pratins žmones atsisakyti negatyvių emocijų, kurios susietos su pykčiu ar net neapykanta kitaip suprantančiam ir galvojančiam, kitokią nuomonę turinčiam žmogui“. Čia, manau, originalus, užvis svarbiausias uždavinys, tikslas, kurį sunku, netgi neįmanoma įsivaizduoti vadinamų tradicinėmis politinių jėgų, pavyzdžiui, konservatorių ar socialdemokratų, realių įsipareigojimų sąraše. Bet juk ar ne nuo tos netolerancijos, nepakantumo, neapykantos kitokiai nuomonei visos mūsų bėdos ir prasideda?

Šiame moraliniame horizonte, kurį užbrėžė besirandantis judėjimas „Mūsų krašto sėkmei“, užuomina apie galimybę deleguoti savo atstovus dalyvauti savivaldos rinkimuose, tėra politinė būtinybė, kurią tenka traktuoti absoliučiai pragmatiškai.

About The Author

Related Posts

2 Responses

Leave a Reply

Your email address will not be published.