Morės galybę pasiglemžia Užgavėnių laužai

1

Šiandien švenčiame Užgavėnes, iš pagonybės laikų atėjusią ir kelis tūkstantmečius skaičiuojančią žemdirbių šventę. Viena trankiausių ir linksmiausių metuose lietuvių švenčių vis dar išlaikiusi savyje archajiškas šaknis, kurios iki šiol nepamirštos ir mūsų krašte. 

Kėdainių krašto muziejaus etnografė R. Lukminienė pasakojo, kad Kėdainių krašte nuo seno švenčiama Užgavėnių šventė pasižymėjo ir savomis, išskirtinėmis tradicijomis.

Kėdainių krašto muziejaus etnografė R. Lukminienė pasakojo, kad Kėdainių krašte nuo seno švenčiama Užgavėnių šventė pasižymėjo ir savomis, išskirtinėmis tradicijomis.

Kaip mūsų senoliai šventė Užgavėnes, kokia jų simbolinė prasmė ir kodėl kai kurie Kėdainių krašte gyvenę žmonės Čiūčelas ne degindavo, o skandindavo arba slėpdavo palėpėse, sutiko papasakoti Kėdainių krašto muziejaus vyr. muziejininkė, etnografė Regina Lukminienė.
Nuo seno priimta šią šventę dažniau švęsti kaimuose – ypač ši tradicija gaji Žemaitijos regione. Tačiau ir miestiečiai turėjo savų Užgavėnių tradicijų, kurios buvo panašesnės į karnavalus.
„Tiesa, kol kas turima duomenų tik iš Vilniaus – miesto gatvėse vykdavo karnavalai, kartais prasidėdavę net nuo Kalėdų. Ar Kėdainiuose vyko Užgavėnių karnavalai, duomenų neturime. Tačiau kėdainiečiai miestiečiai vienaip ar kitaip šią šventę pažymėdavo. Tokie Užgavėnių karnavalai yra atėję iš didžiųjų Europos miestų“, – sakė R. Lukminienė.

Suposi dėl linų
Lietuvoje nuo XX amžiaus Užgavėnių šėlionės tapusios neatsiejama kaimo šventė, mat nuo seno lietuviai buvo žemdirbių kraštas. Visos šios dienos apeigos buvo susijusios su geru būsimu derliumi, gamtos gausumu, todėl žmonės tą dieną važinėjosi, laistėsi vandeniu, suposi sūpynėse, vaikštinėjo pas kaimynus, krėtė pokštus ir išdaigas.
„Kėdainių krašto gyventojams ypač buvo svarbu, kad tais metais linai aukšti užaugtų – mat Kėdainiai garsėjo linų augintojais, o čia pratekantis Nevėžis buvo itin tinkamas linų gabenimui. Dėl to paties mėgta ir suptis – kuo aukščiau išsisupsi, tuo linai aukštesni išaugs. Dar buvo tikima, kad jei tą dieną paskalbsi, paskalausi, linai tais metais gerai derės“, – sakė etnologė. Pokštavimas, persirengėlių vaikštynės, gausus vaišinimasis, muzika, linksmybės – visi šie Užgavėnių šventimo akcentai garantavo, kad žiema, tamsa, visos negerovės iš namų kiemo bus užtikrintai išvytos.

Vykdavo vos ne egzekucijos
Kėdainių kraštas turėjo ir savų, unikalių šios dienos šventimo papročių. Pasak R. Lukminienės, Kėdainių krašte buvo gan ilgokai užsilikęs senmergių ir senbernių pajuokimas.
„Tikima, kad jie galį net pakenkti derliui, todėl iš jų visada juokėsi ir šaipydavosi, kartais vykdavo vos ne viešos egzekucijos. Panoms kelmą prie durų pastatydavo ir vis juokaudavo, kad šeima greičiau atsirastų. Vyrus pašiepdavo dar labiau – pririšdavo tokį prie sunkios kaladės ir liepdavo eiti per kaimą. Žinoma, nuo šių egzekucijų buvo galima išsipirkti, pavyzdžiui, vaišėmis. Dar vėliau atsirado ir žaidybinių elementų – „vakaruškų“ metu užkabindavo tokiems mažas kaladėles. Kartais senas mergas ar bernus pasodindavo į geldas ir iš šokių jomis juos išveždavo“, – senolių juokus pasakojo etnografė.

Nebūtinai tik blynai
Pagal Užgavėnių dieną spėta, koks bus būsimas derlių: jei saulėta, derlius bus geras, jei lietinga, linai gerai augs.
Tądien ypač akcentuotas valgymas – kuo daugiau ir kuo riebiau. Ir nebūtinai pagrindiniu patiekalu turėdavę būti blynai.
„Štai mūsų Kėdainių krašte būdavo teikiama pirmenybė ne tiek blynams, kiek sočiam, riebiam maistui. Žinoma, patiekalų gausa priklausydavo nuo šeimos išgalių. Mūsų krašte valgytos riebios košės, dešros su kopūstais, miltiniai, bulviniai blynai, pagardinti riebiais padažais. Tik daug vėliau pradėta akcentuotis į apvalius, geltonus, neva kaip grįžtanti saulė, blynus“, – sakė R. Lukminienė.
Anksčiau privaloma bei iki šiol išlikusi tradicija yra dirbtinos pamėklės nudaigojimas. Kiekvienas kraštas turėjęs savą dirbtinos lėlės pavadinimą – vienur ji vadinta More, kitur Kotre (šiais vardais dažniausiai vadinta Žemaitijoje). Tuo tarpu Kėdainių krašte ši pamėklė vadinta Čiūčela, Boba, kai kur ji būdavo ne moteris, o vyras – tokia pamėklė vadinta Dieduku.
„Ši lėlė būdavo sudeginama kaip perėjimo iš žiemos į pavasarį simbolis. O juk su atėjusiu pavasariu prasideda žemdirbiškasis darbų sezonas“, – teigė ji, tačiau pridūrė, kad dabar mums tapęs įprastas Čiūčelos sudeginimas būdavo ne visur.
„Kai kuriose vietose šios pamėklės nedegindavo, pavyzdžiui, apie Gudžiūnus ją skandindavo. Be to, turime medžiagos, kad kai kada jos nei degindavo, nei skandindavo, tačiau praėjus Užgavėnėms palikdavo tokią pamėklę kokioje nors namo palėpėje paslėptą iki kitų metų. Ūkiški ir praktiški kaimo žmonės po visų apeigų ją pasilikdavo, kad kitais metais iš naujo nereikėtų daryti“, – senolių papročius pristatė pašnekovė.

Kėdainių J. Paukštelio pagrindinės mokyklos R. Adomavičienės ketvirtokų klasė žiemą iš kiemo varys pačių pasigamintomis velnių kaukėmis.

Kėdainių J. Paukštelio pagrindinės mokyklos R. Adomavičienės ketvirtokų klasė žiemą iš kiemo varys pačių pasigamintomis velnių kaukėmis.

Privaloma persirengėlius vaišinti
Kitą dieną po Užgavėnių ateina Pelenų diena, su kuria prasideda pasninkas.
„Pagal dar senesnius papročius, protėviams buvo svarbesnė Pelenų diena. Tuomet irgi vaikščiodavo persirengėliai – yra išlikusių užuominų, kad apie Surviliškio kraštą tą dieną buvo vežiojamas diedukas, apkarstytas svogūnais. Atvažiavęs jis visus sveikindavo, apibarstydavo pelenais, už tai gaudavęs pasnikinių vaišių. Vėliau ta apeiga persikėlė į Užgavėnes – nuo tada pati šventė ir tapo triukšmingesnė, o vaišės – riebesnės“, – sakė ji.
Pasakojime R. Lukminienė nepamiršta paminėti ir dar vieno svarbaus šventės akcento – persirengėlių. Manyta, kad visi šie personažai – gyvūnai, žydukai, čigonai, gydytojai, raiteliai, velniai – atėję iš kito, anapusinio, pasaulio.
„Tokius su triukšmais atėjusius personažus būtinai reikėjo pagerbti, pavaišinti, nes buvo tikima, kad jie prisideda prie gero būsimo derliaus. Gyvūninės kilmės kaukės yra pačios seniausios ir archajiškiausios. Įdomiai Užgavėnes švęsdavo Pagirių kaime – vyrai persirengdavo gervėmis. Jie saujose turėdavę riešutų, eidavę po namus, o juose pamatę jaunas merginas, kibindavo. Vaikinams tai būdavęs patogus būdas apsižiūrėti, kur yra jaunų mergelių. Na, patinkančioms jie palikdavo savo simpatijos ženklą – riešutų“, – kalbėjo R. Lukminienė.
Pasak jos, kiekvienas kaimas turėjęs savas kaukių madas ir tradicijas – štai apie Josvainius būdavo populiaru vaikščioti persirengus ubagais, apie Krakes, Surviliškį būdavo mėgstama persirengti žydais.
„Juk po ta kauke gali būti bet kuo, gali save atverti įvairioms emocijoms, išdykavimams“, – sako R. Lukminienė. Pastebėta, kad iki karo dažniausiai po kaimus vaikščiodavę vyrai, po karo – moterys. „Šiuo metu vaikščiojimo tradicija gyviausia tarp vaikų. Labai džiugu, kad Užgavėnių tradicijos gaivinamos darželių, mokyklų pedagogų dėka, prie to žymiai prisideda ir kultūros centrai“, – pastebi pašnekovė.

Pavaišinkime persirengėlius vaikus
Tačiau pastaruoju metu dažno lietuvio ryšys su gamta jau yra nutrūkęs, ypač tai pastebima miestuose. O gal tokios žemdirbiškosios tradicijos šiuolaikiniame, technologijų gausiame mūsų pasaulyje jau nebeaktualios?
„Tradicija yra tol gyva, kol ji gyvuoja įsiterpusi į šiandieną. Netgi kaukės jau labiau orientuojamos į šių laikų personažus, kuriuos norime pajuokti. Lyginant miesto ir kaimo Užgavėnes, nesunku pastebėti, kad miestiečiams ši šventė yra gana svetima. Miestietiškoje kultūroje ji sunkiai atranda savo dirvą. Juk technologinės pažangos nesustabdysi… – mintimis dalinosi etnografė. – Tačiau vis tiek mes esame žemdirbiškoji tauta, be to, daug kas iš mūsų turi sodų, daržų. Tad bent jau atėjusius persirengėlius vaikus pavaišinkime, jei norime gero savų sklypų derliaus. Žinoma, būna ir taip, kad vaikai gautas vaišes, pavyzdžiui, blynus, išmėto. Pamokykime juos, kad gauto maisto nemėtytų, o gerbtų mūsų senolių tradicijas.“
Taip jau būna, kad kartais nevertiname to, ką patys turime. Štai užsieniečiai, apsilankę mūsų Užgavėnėse, dažnai būna maloniai nustebę, kad mes, maža Europos tauta, vis dar turime išlaikę senas, iš pagonybės laikų atėjusias tradicijas, jas puoselėjame.

Švęsi ir sveikas būsi
R. Lukminienė teigia įžvelgianti Užgavėnių šventime ir naudą sveikatai.
„Tai, kad mes neatsipalaiduojam, neatsipučiam, mums tikrai ne į naudą. Mūsų senolių papročiuose buvo viskas labai dėsningai išdėstyta. Žmogus dirba dirba, ir štai ateina šventės, kuriose atsikvėpia, išsidūksta, ir vėl gali nerti į darbus. O kai žmogui nėra pertraukos, jis pradeda sirgti, prasideda depresija. Pastebiu, kad liaudies šventės tarsi privalomos senesnės kartos žmonėms – jiems tai natūrali gyvenimo dalis. Pasak senolių, Užgavėnės – viena linksmiausių metų švenčių, todėl jas švęsti tiesiog būtina“, – pastebi R. Lukminienė ir priduria besitikinti, kad Užgavėnių šventimo tradicijos bus išsaugotos ir ateities kartoms.

Gamino velniškas kaukes
Iš anksto Užgavėnėms ruošėsi ir mokiniai. J. Paukštelio pagrindinės mokyklos 4a klasės mokiniai šiais metais nusprendė pasigaminti velnių kaukes. Visa klasė kartu su pradinių klasių mokytoja Rasida Adomavičiene karpė ir klijavo kaukių dalis, jas spalvino bei puošė siūlais. Kaukių gamyba truko bemaž dvi pamokas, tačiau galutiniu rezultatu – pačių rankomis pagamintomis kaukėmis – džiaugėsi ir ketvirtokai, ir mokytoja. Paklausta, kodėl šioms Užgavėnėms pasirinko gaminti būtent velnių kaukes, mokytoja šmaikštavo, kad šiais metais norėjosi būti piktiems ir velniškiems. Juk kuo baisesnė kaukė, tuo labiau žiema išsigąs ir beveik atėjusiam pavasariui vietą galutinai užleis, kartu išsinešdama ir tamsą bei visas negeroves. Be to, popierinė kaukė greitai pagaminama ir beveik visada rezultatas yra toks, kokio ir tikiesi.
„Ankstesniais metais bandėme gaminti kaukes ir papjė mašė technika, tačiau ne visada pavykdavo viską padaryti teisingai. Tačiau šiandien vaikams Užgavėnių kaukės pavyko puikiai“, – auklėtinius gyrė mokytoja R. Adomavičienė.

srtrf

Komentarų: 1

Leave A Reply