Kėdainių Ryto progimnazijos mokytoją Žydrę Vancevičienę galima drąsiai vadinti mokytoja iš idėjos, dirbančią ne dėl atlygio, bet iš didelės meilės savo profesijai. Atsidavimas darbui bei auklėtiniams akivaizdus, nes Ž. Vancevičienė yra viena mylimiausių ir gerbiamiausių progimnazijos mokytojų.


Muzikos pedagoge šioje ugdymo įstaigoje jau 27-erius metus dirbanti mokytoja, paklausta, kaip pavyksta pelnyti įvairaus amžiaus savo mokinių pagarbą, atsidavimą bei pasitikėjimą teigia, kad nieko ypatingo nedaranti – tiesiog į vaikus žiūri kaip į asmenybę, turi aiškius susitarimus, dėl darbo pamokoje, dėl bendravimo ir bendradarbiavimo.

„Žmogiškumas, nuoširdumas, pagarbus elgesys, mokėjimas susitarti su mokiniu, mokėjimas išklausyti ir suprasti, pasitikėjimas, kantrybė – tai yra vieni svarbiausių dalykų, bendraujant su vaiku ar paaugliu“, – šypsosi Ž. Vancevičienė.

Su savo auklėtiniais. „Pagarba, meilė, pasitikėjimas, rūpestis vaikais yra kertiniai dalykai, per kuriuos atsiranda ryšys, nuoširdus bendravimas su vaikais“, – įsitikinusi Žydrė Vancevičienė.

Spalio 5-ąją visoje Lietuvoje buvo minima mokytojų diena. Tądien esami ir buvę mokiniai prisimena savo mokytojus, juos pasveikina, dovanoja gėlių ar bent jau ištaria padėkos žodį už sunkų, daug atsidavimo ir kantrybės reikalaujantį pedagogo darbą. Nors mokytojo profesija pastaruoju metu dažniau skamba įvairių skandalų, reformų, nesutarimų su valdžia fone, tačiau profesinės dienos proga kalbiname Kėdainiuose dirbančią mokytoją, kuriai šios darbo krūvių bei apmokėjimo aktualijos nėra ypač svarbios ir įdomios. Žymiai svarbiau ir aktualiau Ž. Vancevičienei yra tiesioginis mokytojo darbas – darbas ir bendravimas su mokiniu.


– Jau ne pirmus metus Jūs minėjote savo profesinę – mokytojo – dieną. Ar ši šventė kelia tokius pat stiprius jausmus, kaip ir prieš kelis dešimtmečius, tik pradėjus dirbti? O gal šios šventės visai nesureikšminate?

– Nuostabi ta diena. Tą dieną kažkaip labiau pajunti savo darbo prasmę. Gali atsipūsti nuo kasdienės rutinos, kasdieninių pamokų. Nuoširdūs mokinių sveikinimai, gėlės visuomet pradžiugina. Tad kiekvienų metų mokytojo diena yra džiaugsminga, kartu – ir kitokia.

Diena prasideda ir baigiasi su geromis emocijomis, prisiminimais apie vaikus, nes pasveikina ne tik dabartiniai mokiniai, bet ir tie, kurie jau pabaigę mokslus: tiek gimnazistai, tiek ir studentai. Toks dėmesys labai glosto širdį.

– Mokytoja dirbate daugiau nei kelis dešimtmečius, tačiau ar prisimenate, kodėl nusprendėte tapti mokytoja? Kokių lūkesčių vedina pasirinkote šią specialybę?

– Vaikystėje apie mokytojos profesiją tikrai nesvajojau. Ilgai nežinojau, ką norėčiau veikti baigusi mokyklą. Apsispręsti man padėjo mama. Ji patarė man atlikti profesijos pasirinkimo testą, kuris atskleistų mano gebėjimus ir padėtų atrasti sprendimą.

Aš supratau, kad mano pašaukimas – darbas su vaikais. Nusprendžiau tapti pradinių klasių ir muzikos mokytoja. Metai, praleisti mokykloje, buvo nuostabiausi mano gyvenime. Ir aš visuomet norėjau sugrįžti į mokyklą. Pasirinkusi pedagogikos studijas supratau, kad mano noras išsipildys.


– Baigėte Kėdainių J. Paukštelio vardo mokyklą. Nekilo noras ir sugrįžti dirbti į tą pačią ugdymo įstaigą?

– Po studijų grįžau į Kėdainius, ieškojau darbo, ir, žinoma, pirma mintis bei noras buvo sugrįžti į savo mokyklą. Tačiau gavau darbą „Ryto“ mokykloje: nuo pat pirmos dienos čia ir tebedirbu. Visus šiuos 27-erius metus. Šiandien galiu pasakyti, kad „Ryto“ progimnazija yra mano antroji mokykla, kurią aš „pabaigsiu“, kai išeisiu į pensiją.


– Ar praėjus tiems 27-iems metams meilė darbui, mokyklai, mokiniams, tas užsidegimas ir noras dirbti su vaikais bent kiek priblėso? O gal su kiekvienais metais tas noras tik auga?

– Kiekvieną dieną aš einu ne į darbą. Einu susitikti su savo mokiniais. Noriu padėti jiems augti, noriu padėti atsiskleisti jiems, kaip asmenybėms, noriu išmokyti daug dalykų, kurių jiems pravers gyvenime, noriu kad jie išmoktų ne tik imti, bet ir kitam duoti. Noriu…. Tas noras tikrai neišblėso.

– Pasirinkote muzikos kryptį, kodėl?

– Vienerius metus buvau pradinių klasių mokytoja, turėjau ketvirtokus. Kai nesusirinko pirmokų klasė, direktorius man pasiūlė vesti muzikos pamokas ir davė auklėjamąją klasę. Auklėtojos darbas man labai patiko ir patinka. Nors nėra lengva. Pirmiausiai tu turi prisijaukinti būrį vaikų. Tapti jų vyresniuoju draugu, su jais būti.

Didžiausias pasiekimas, kai tau pavyksta užmegzti nuoširdų ryšį su savo auklėtiniais. Auginti žmogų – tarsi sukurti kūrinį. Matyti savo kūrybos rezultatus, tai ir yra buvimo prasmė. Kiek dirbu mokykloje, visuomet turėjau auklėjamąją klasę. Esu išleidus dvi dvyliktokų laidas. Dabartiniai mano auklėtiniai – šeštokai.

– 27-eri pedagoginio darbo stažo metai yra išties nemažas ir solidus laiko tarpas. Pastebėjote, kaip per tuos metus pasikeitė mokykla, mokiniai, požiūris į mokytojo darbą?

– Na, šiaip didžiausius pokyčius pajaučiau savyje, kaip keičiuosi su metais. Tačiau pasikeitė ir mokykla, ir vaikai. Į mokyklą ateina jau visai kitokie mokiniai. Keičiasi laikmetis, keičiasi mokiniai, mokytojai, požiūris į mokytojo darbą, tačiau žmogiškosios vertybės išlieka tos pačios.


– Bet kokie tie vaikai anksčiau buvo – gal mažiau laisvi, susikaustę, o gal labiau padykę?

– Dabar vaikai yra drąsūs, drąsiai reiškiantys savo nuomonę, žinantys savo teises, bet pareigų nelabai. Aš pasiilgstu tų laikų, kai nebuvo mobilių telefonų, kai vaikai tarpusavyje daugiau bendraudavo. Dabartiniams vaikams labai trūksta savarankiškumo, atsakomybės jausmo. Bet tam mes, mokytojai, ir esame, kad padėtumėm vaikams augti, kad patartumėm tėveliams, kaip bendrauti su vaikais, o ypač su paaugliais.

– Užsiminėt, kad pasikeitėt ir pati kaip asmenybė. Kokius ryškiausius pokyčius išskirtumėt?

– Pradėjau ramiau reaguoti į įvairias vaikų išdaigas, labiau suprasti vaikus, pasidariau atlaidesnė. Kol buvau jauna, norėjosi maksimalizmo, kad vaikai elgtųsi tik vienaip ir ne kitaip. O dabar matau, kad yra mokinių, kuriems turi daug atleisti, nes jų gyvenimas nėra lengvas.

Kai buvau jaunesnė, gal buvau griežtesnė, tačiau dabar, bedirbdama, atradau kitokį bendravimo su vaikais būdą – susitarimą. Išmokau išklausyti ir išgirsti vaiką. Supratau, kad būti mokytoja – tai gebėjimas būti daugiau nei profesija reikalauja. Juk kasdien tu turi būti ir artimasis, ir psichologas, ir draugas, ir patarėjas, ir, svarbiausia, autoritetas.

Žydrei Vansevičienei profesinė, mokytojo diena, visada būna ypatinga ir svarbi. „Nuoširdūs mokinių sveikinimai, gėlės, visuomet pradžiugina. Tad kiekvienų metų mokytojo diena yra džiaugsminga, kartu – ir kitokia“, – šypsosi mokytoja.

– Klausydama Jūsų įsitikinau, kad pedagogo darbe reikia ir labai daug psichologinių žinių!

– Kiekvienas mokytojas turėtų būti ir psichologu. Aš nuolat domiuosi psichologija. Skaitau knygas, lankausi seminaruose. Tai padeda man ne tik darbe, bet ir asmeniniame gyvenime. Dažnai ateinu pasikonsultuoti su mokyklos psichologe, ar teisingus sprendimus priimu iškilus problemoms.

– Jūsų puikūs abipusiai santykiai su mokiniais. Pastebėjau, to siekiate atlaidumu, noru suvokti vaiko poelgių priežastis.

– Svarbiausia – pagarba, meilė vaikui. Bendraudama su vaikais dažnai įvardiju savo jausmus. Pasakau, kas mane džiugina, kas mane skaudina, už ką pykstu, koks elgesys man nepatinka. Niekada nelaikau pykčio, stengiuosi kuo greičiau pasikalbėti su vaiku, kad neliktų jokių nuoskaudų. Pasitikėjimas irgi labai svarbus.

Vaikai kartais bando išsisukti iš nemalonių situacijų pameluodami. Ir geriausias dalykas, ką gali padaryti, tai mokyti juos sakyti tiesą ir taip nusipelnyti kito žmogaus pasitikėjimą. Didelis pasiekimas, kai vaikai patys ateina pasisakyti apie savo netinkamus poelgius, žinodami, kad tu jiems patarsi, ką daryti, o ne bausi.

Taigi pagarba, meilė, pasitikėjimas, rūpestis vaikais yra kertiniai dalykai, per kuriuos atsiranda ryšys, nuoširdus bendravimas su vaikais.


– Besiklausydama Jūsų susidariau įspūdį, kad esate mokytoja iš pašaukimo. Tiek bendraudama su mokiniais, tiek ir dalyko dėstyme. Kaip manote, yra tas mokytojo pašaukimas, ar tiesiog darbas ir ilgametė praktika duoda savo?

– Manau, kad tikras mokytojas – mokytojas iš pašaukimo. O tik po to jau patirtis. Mokytojo profesiniame kelyje eiti be pašaukimo yra labai sunku. Mokytojui reikia šiek tiek idėjiškumo, reikia mokėti užmegzti emocinį santykį, gebėti surasti bendrą kalbą su bet kokiu neklaužada ar vienišiumi. Savo darbo valandų aš neskaičiuoju.

Dirbu, kiek reikia. Negali pasakyti vaikams: „Mano darbo valandos baigėsi“. Mokytojo darbo jokiais pinigais nepamatuosi. Kai išeini iš mokyklos, dar nereiškia, kad tavo darbo diena baigėsi.

– Jūsų pačios nuomone, koks yra geras mokytojas? Kokiomis charakterio savybėmis jis turėtų pasižymėti?

– Geras mokytojas turėtų sugebėti kasdien dalintis kantrybe, šiluma, supratingumu, būti kasdien tobulėjančiu žmogumi, padėti augti mokiniams. Geras mokytojas turi eiti su noru į darbą, nebijoti būti atviras sau, kad kažko nepadaro, suklysta, nebijo tobulėti ir taisyti savo klaidas, rodyti pavyzdį kitiems ir mokytis iš savo klaidų. Turi pasitikėti savimi. Geras mokytojas ne tik tas, kuris gerai išdėsto savo dalyką, skatina mokinių kūrybiškumą, bet ir išmoko mokinius gyventi, mokytis, bendrauti.

– Turite su savo esamais bei buvusiais auklėtiniais įdomią tradiciją, gyvuojančią jau ne vienerius metus: tai bendros vasaros stovyklos Jūsų nuosavame sode. Kodėl ir kaip kilo idėja visiems kartu ten susitikti?

– Ši idėja gimė iš noro susitikti su mylimiausiais auklėtiniais. Baigus dvyliktą klasę, prieš išvykstant studijuoti, visi norėjo susitikti, pasipasakoti, kur ruošiasi studijuoti. Kažkam reikėjo imtis iniciatyvos. Mano pasiūlymas susitikti pas mane sode tiko. Smagiai praleidome laiką. Dar porą kartų buvome susitikę, bet tai netapo tradicija.

Po šių dvyliktokų vėl gavau penktokus. Vaikai buvo nuostabūs, gabūs, kūrybingi, draugiški, protingi. Labai norėjau juos nuvesti į turistinį žygį, kad patys išmoktų pasistatyti palapines, laužą užsikurti, valgyti pasigaminti. Tokiose išvykose vaikus geriau galima pažinti. Formuojasi klasės kolektyvas, tam tikros tradicijos. Pagalvojau, kad bus paprasčiau man juos pasikviesti pas save į sodą. Vietos pakankamai.

Ir taip nuo penktos klasės, kuomet jie buvo dvylikamečiai, susitinkame kasmet. Dabar jiems jau – po dvidešimt metų. Kartais taip smagu būdavo, kad ir vienos nakties neužtekdavo. Net ir būdami gimnazistai, kiekvieną vasarą atvažiuodavo pas mane.

Tiesa, ne visiems noras susitikti išlikęs, bet yra „prisiekusieji“ šiai tradicijai. Prieš ketverius metus mano pasitikėjimo nusipelnė ir kiti auklėtiniai. Jiems taip pat reikėjo suteikti tą patyrimo džiaugsmą, pasijusti savarankiškiems, pabūti gamtoje su draugais, įgyti tam tikrų įgūdžių. Kol kas tradicijos tęsiasi.

– Ir galiausiai, ko palinkėtumėt sau bei kolegoms?

– Mokytojo profesija visada išliks viena prasmingiausių. Kad ir kaip sparčiai mūsų pasaulį keičia technologijos, jame visada reikės mokytojo, žmogaus, kuris nuolat dalintųsi supratingumu, kantrybe, meile. Mylėkime ir gerbkime vaikus. Didžiuokimės savo profesija.

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.