Juozo Paukštelio progimnazijoje jau ne vienerius metus yra leidžiamas mokyklos gyvenimą, aktualijas, džiaugsmus ir problemas aprašantis laikraštis „Laiptai“. Straipsnių autoriai – patys mokiniai, kuriuos darbui sutel­kia šios progimnazijos lietuvių kalbos vyresnioji mokytoja Jolita Mickienė. 

Per 20 metų Kėdainių Juozo Paukštelio progimnazijos laikraštį leido ne viena jaunųjų žurnalistų komanda.

Per 20 metų Kėdainių Juozo Paukštelio progimnazijos laikraštį leido ne viena jaunųjų žurnalistų komanda.

Pasak mokytojos, ji tikinti, kad jaunųjų žurnalistų būrelį lankantys ir laikraštį „Laiptai“ kuriantys mokiniai kyla laiptais ir visapusiškai tobulėja.

Jolita, esate lietuvių kalbos mokytoja, vadovaujanti jaunųjų žurnalistų būreliui, kuris leidžia mokyklos laikraštį „Laiptai”. Kodėl pasirinkote ugdyti jaunuosius žurnalistus, o ne, tarkim, vadovauti raiškiojo skaitymo ar kuriam nors kitam su lietuvių kalba susijusiam būreliui? 
Šiuo darbu susidomėjau 1999 metais pradėjusi mokytojauti Juozo Paukštelio gimnazijoje. Iš pradžių mokyklos laikraščio žurnalistams vadovavau kartu su patyrusia kolege lietuvių kalbos mokytoja Audrone Praškevičiene. Vėliau būrelio kuratoriai keitėsi, tačiau aš tebetęsiu šią veiklą iki šiol. Dabar kartu su manimi laikraščio „Laiptai“ leidyba rūpinasi ir jį maketuoja informacinių technologijų mokytoja Asta Lukošienė. Išties jau daug metų ugdau jaunuosius žurnalistus, nes mokykloje visada yra mokinių, kuriems šis darbas įdomus ir prasmingas.

Gal žurnalistinis darbas ­– neišsipildžiusi jaunystės svajonė? Ar kada nors galvojote pati tapti žurnaliste?
Svajojau tapti ne žurnaliste, o lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, tačiau dirbant mokykloje šias dvi veiklas galima sėkmingai derinti.

Respublikinėje konferencijoje savo mokyklos laikraštį pristato Goda Ivaškevičiutė ir Ula Lukrecija Matulaitytė.

Respublikinėje konferencijoje savo mokyklos laikraštį pristato Goda Ivaškevičiutė ir Ula Lukrecija Matulaitytė.

Kiek laiko leidžiamas jūsų mokyklos laikraštis? Ką reiškia pavadinimas „Laiptai”? Į kokias aukštumas stengiatės lipti? 
Mokyklos laikraštis „Laiptai“ leidžiamas jau 21 metus. Pernai jubiliejiniame numeryje išspausdinome labai nuoširdų ir kartu informatyvų interviu apie „Laiptų“ leidybos pradžią – į mokinės Godos Ivaškevičiūtės klausimus atsakė jos mama, viena pirmųjų mūsų mokyklos laikraščio žurnalistų. Jai darbas mokyklos laikraštyje buvo sėkmingos žurnalistinės veiklos pradžia. Tad iniciatyviems ir kūrybingiems žmonėms mokyklinė žurnalistika išties gali būti pirmasis laiptelis į svajonės išsipildymą. Esame dėkingi laikraščio pradininkams už gražų ir prasmingą leidinio pavadinimą, juk laiptai – žmogaus emocinio ir dvasinio tobulėjimo, išminties ir žinių troškimo simbolis. Tikiuosi, kad ir mokyklos laikraščio leidėjus, ir skaitytojus „Laiptai“ skatina kilti.

Kokiomis temomis dažniausiai rašote straipsnelius? Kokius klausimus, problemas, aktualijas keliate?
Stengiamės nesikartoti, kaskart ieškome naujų temų, pašnekovų. Beje, mokyklinis gyvenimas suteikia ne vieną įdomią temą straipsniams. „Naktis mokykloje“, „Šokių grupė „XXM junior“ gali kilti“, „Kontroliniai darbai – didžiausia mokinio bėda ar neišvengiama būtinybė?“, „Ar sunki mokinio pareigų našta?“, „Apie autoritetus“, „Kur dingsta mūsų laikas?“, „Išbėgimas pažintiniais tikslais“, „Mokyklą pabaigusieji, bet jos nepalikusieji“, „Mokytojai – slapti draugai“, „Rašto paslaptys“ – taip pavadinti „Laiptų“ straipsniai apie tai, kas įdomu, aktualu mokiniams.
Norime, kad laikraštis nebūtų pernelyg oficialus, rimtas, tad kartais parašome šmaikštesnių tekstų, pavyzdžiui, „100 priežasčių, kodėl reikia atostogų“, „100 požymių, kad atėjo pavasaris“, „Kur išeina Kalėdų Senelis?“ Spausdiname mokinių kūrybinius darbus. Žinoma, aprašome mokyklinius renginius, spausdiname interviu su mokiniais, pristatome kurią nors klasę iš arčiau. Be to, jaunieji žurnalistai kalbasi su mokykloje apsilankančiais žymiais žmonėmis. Laikraštyje „Laiptai“ galima paskaityti interviu „Dailininkė Sigutė Ach: „Aš gyvenu tame pasaulyje, kurį esu nusipiešusi“, „Rašytojas Vytautas V. Landsbergis: „Stebiu gyvenimą ir noriu papasakoti vaikams tai, kas jiems yra svarbu“, „Rašytojas Vytautas Račickas: „Esu toks keistas rašytojas – rašau tik vaikams“, „Kėdainių krašto muziejaus direktorius Rimantas Žirgulis: „Istorija suteikia supratimą apie daugelį dalykų“, interviu su Kėdainių krašto etnografe Regina Lukminiene „Per Kūčių rimtį į Kalėdų linksmybes“ ir kt.

2015_2016gruodis38-1Ar pastebėjote, kuri veikla vaikams įdomiausia leidžiant mokyklos laikraštį? Ar jie entuziastingi dirbdami žurnalistinį darbą?
Manau, kad labiausiai mokiniams patinka imti interviu, rinkti medžiagą kokiam nors tiriamajam straipsniui. Jaunuosius žurnalistus domina mokiniams aktualios temos. Be to, vaikams smagu, kad jų straipsnelius spausdina ne tik mokyklos, bet ir rajono laikraščiai. Ne pirmus metus „Laiptų“ žurnalistai rašo apie mokyklos sportinę veiklą „Delfi“ puslapyje esančiame informaciniame portale „Lietuvos mokyklų žaidynės“, dalyvauja respublikinėje mokyklos laikraščių leidėjų konferencijoje „Mokyklos laikraštis rašo…“ Kai pirmąsyk dalyvavome šioje konferencijoje, sulaukėme labai didelio laikraščio skaitytojų ir draugų palaikymo, tad pelnėme apdovanojimą – įdomią ekskursiją LRT. Džiugu, kad pernai respublikiniame jaunųjų žurnalistų konkurse dalyvavo dvi mokyklos laikraščio žurnalistės Ula Lukrecija Matulaitytė ir Gerda Svetikaitė. Manau, ne tik „Laiptų“ leidyba, bet ir dalyvavimas konferencijose, konkursuose, galimybė publikuoti savo darbus kitoje žiniasklaidoje suteikia mokiniams entuziazmo dirbti žurnalistinį darbą.

Ar esate turėjusi tokių auklėtinių, kurie pasuko į didžiąją žurnalistiką? 
Taip, dabar žurnalistiką studijuoja Agnė Dovydaitytė. Yra ir daugiau mūsų mokyklos laikraštyje straipsnelius spausdinusių mokinių, kurie baigę mokyklą savo veiklą vienaip ar kitaip sieja su žiniasklaida. Viliuosi, kad nepasirinkusiesiems kelio į didžiąją žurnalistiką mokyklos laikraščio leidyba liko vertinga ir įdomi patirtis.

Kuo įdomus jaunojo žurnalisto darbas? Kodėl atėjote į šį būrelį? – paklausiau trijų būrelį lankančių jaunųjų žurnalisčių.
Ula Lukrecija Matulaitytė: Rašyti man patiko nuo pradinių klasių. Visada laukdavau lietuvių kalbos pamokų, kada galėsiu kurti rašinius. Penktoje klasėje gavome užduotį aprašyti Kalėdas – geriausius rašinius spausdino mokyklos laikraštyje. Tada ir sužinojau apie laikraštį „Laiptai“. Tačiau tik po metų tapau jo žurnalistų komandos dalimi. Labai to norėjau, nes man visada labai įdomu kalbėtis su žmonėmis ir išgirsti jų istoriją. Dirbti mokyklos laikraštyje man labai patinka, galiu tobulėti kaip rašytoja, susipažįstu su mokiniais, iš kurių imu interviu, ir, svarbiausia, galiu aprašyti viską, kaip matau ir galvoju. Tai man labiausiai patinka.
Roberta Varnauskaitė: Mano manymu, žurnalisto darbas yra įdomus tuo, kad gali bendrauti su įvairiais žmonėmis, sužinoti apie juos daugiau, rašyti straipsnius ir juos publikuoti. Šį būrelį pradėjau lankyti pernai. Vienąkart padėjau draugėms rašyti straipsnelį, man patiko, nes sekėsi gerai. Nuo tada ir tapau žurnaliste ir dėl to labai džiaugiuosi. Esu parašiusi jau ne vieną straipsnelį, kuris buvo publikuojamas įvairiuose laikraščiuose ir naujienų portale „Delfi“.
Miglė Stučinskaitė: Į būrelį atėjau, kad susipažinčiau su kitomis žurnalistėmis ir kartu dirbčiau. Man patinka imti interviu, nes daugiau sužinau apie žmogų, su kuriuo kalbuosi, pavyzdžiui, koks jis buvo vaikystėje, kaip jam sekėsi mokslai ir pan.

Ar visada lengvai pavyksta prakalbinti pašnekovus?
Ula Lukrecija: Visi pašnekovai, su kuriais esu kalbėjusi, yra labai skirtingi. Tai žavi ir kartu gali kartais tapti sunkumu. Tačiau jeigu mokyklos laikraštyje rašome apie kokį nors žmogų, jis dažniausiai turi ką papasakoti. Dėl to pašnekovui nesunku atsakyti į užduodamus klausimus, kartais net išsivysto ilgas ir įdomus pokalbis.
Roberta: Tikrai ne visada. Visi pašnekovai labai skirtingi. Vieni drąsūs, kiti drovūs, vieni labai iškalbūs, kiti vieną kitą sakinį tepasako. Todėl kartais tai tampa tikru iššūkiu norint parašyti įdomų straipsnelį.
Miglė: Na, kai kurie nelabai mėgsta pasakoti apie save, į klausimus atsako trumpai, bet dažniausiai pašnekovams patinka atsakinėti į mūsų užduodamus klausimus.
Kokiomis temomis rašyti įdomiausia? Kokias problemas keliate, kokias aktualizuojate? Gal pameni, apie ką rašei straipsnį, kuris Tau buvo pats įdomiausias?
Ula Lukrecija: Rašyti man apskritai yra įdomu ir smagu, tad nuo temos tai nepriklauso. Mūsų komanda laikraštyje rašo apie mokyklos įvykius, tad problemas aprašome ar analizuojame retai. Man rašomas straipsnis įdomus, jeigu galiu jame išsakyti kuo daugiau savo minčių.
Roberta: Man įdomiausia rašyti apie mūsų mokyklos renginius. Mokyklos bendruomenė labai aktyvi ir kūrybinga, todėl visi renginiai būna įsimintini. Prisimenu, vienas iš pirmųjų mano rašytų straipsnių buvo apie jubiliejinį mūsų mokyklos talentų konkursą. Su drauge prie jo praleidome nemažai laiko ir įdėjome daug pastangų, bet straipsnis išėjo ilgas ir įdomus.
Miglė: Man įdomiausios temos – tai sporto šventės ir mokyklos renginiai. Pamenu, kai aš ir mano draugė žurnalistė Roberta ruošėme straipsnį apie renginį „Lietuva – tai aš“, man patiko rašyti apie karių ginklus, apie estafetes, reikėjo imti interviu iš savo bendraklasių, pabendravome su karininkais. Man tai buvo pats įdomiausias straipsnis.

Kuri darbo sritis Tau yra įdomiausia: interviu ėmimas, teksto rašymas, redagavimas, fotografavimas?
Ula Lukrecija: Man labiausiai patinka kalbėtis su žmonėmis, imti iš jų interviu. Imant interviu galima išgirsti daug įdomių minčių, išvystyti ilgą pokalbį.
Roberta: Sunku atsakyti. Visi darbai yra įdomūs. Na, bet teksto rašymą turbūt galėčiau išskirti. Turbūt man geriausiai sekasi dėlioti mintis ir rinkti tekstą.
Miglė: Galiu iš karto pasakyti – interviu ėmimas, nes įdomu sužinoti apie žmogų, apie jo darbus, galima iš arčiau pažvelgti į jo gyvenimą.

Jaunųjų žurnalistų būrelis ir mokyklos laikraščio leidimas ­– įdomus laisvalaikio praleidimo būdas ar ruošimasis rimtam žurnalisto darbui ateityje?
Ula Lukrecija: Darbas mokyklos laikraštyje man pirmiausia yra pomėgis. Tačiau šiais metais esu labai užsiėmusi ir dažnai straipsnių rašymas tampa laisvalaikiu. O savo ateities dar kol kas neplanuoju, tad ir nežinau, kuo norėčiau būti.
Roberta: Kol kas nematau ateityje savęs kaip žurnalistės. Greičiau tai tik hobis. Na, bet nieko negali žinoti, galbūt šis laisvalaikio užsiėmimas taps mano ateities profesija ir tapsiu žymia žurnaliste.
Miglė: Aš manau, kad tai įdomus laisvalaikio praleidimo būdas, nes savo gyvenimą noriu sieti su policija todėl, kad man patinka, kaip dirba policininkai, noriu būti tokia kaip jie.

Ar turi sektiną žurnalistą?
Ula Lukrecija: Tokio žurnalisto neturiu ­– man patinka ne rašantis žmogus, o jo išsakomos mintys.
Roberta: Neturiu. Per televiziją matau jų daug ir visi kuo nors išskirtiniai, todėl vieno nurodyti negaliu. Žurnalistų yra pačių įvairiausių, atliekančių skirtingus darbus.
Miglė: Tiesą sakant neturiu.

6

Leave a Reply

Your email address will not be published.