Kartą per metus medžiotojai pamini savo globėjo – Šv. Huberto – dieną, švenčiamą lapkričio 3-ąją. Tradiciją būtent šią dieną susirinkti ir prie vaišių stalo tarpusavyje pabendrauti turi ir Kėdainių medžiotojai, susibūrę į Kėdainių rajono medžiotojų ir žvejų draugiją. Ji šiuo metu vienija apie 600 medžiotojų. Vis dažniau medžiotojomis tampa ir moterys.

Medžiotojai lapkričio 3-ąją ne tik paminėjo savo globėjo dieną, bet ir atšventė atkurtos Kėdainių medžiotojų draugijos septyniasdešimtmetį. Ta proga medžiotojus pasveikino ir Kėdainių rajono savivaldybės meras Saulius Grinkevičius bei administracijos direktorius Ovidijus Kačiulis.

Reikalingas ir svarbus darbas

Rajono meras, sveikinęs krašto medžiotojus, džiaugėsi, kad požiūris į medžioklę bei medžiotojus keičiasi į gerąją pusę.

„Kartais žmonės į medžiotojus žiūri pakankamai primityviai – atseit štai susirinko, nušovė kokį žvėrį, mėsą pasidalino ir viskas. Tikrai taip nėra, medžiotojai dirba reikalingą darbą. Jų pagalba ypač reikalinga mūsų rajone, kur yra daug žemės ūkio pasėlių. Medžiotojai reguliuoja laukinių žvėrių bandą. Negana to, medžiotojai laukinius gyvūnus šeria, kuomet būna gilios ir šaltos žiemos. Taigi, šie žmonės savo hobį pavertė labai reikalinga veikla mums visiems. Tikiu, kad Kėdainių medžiotojų ir žvejų draugija gyvuos dar ne vienerius metus“, – sakė Kėdainių rajono meras S. Grinkevičius.

Kėdainių žvejų ir medžiotojų draugijos narė Vilija medžioja jau 15 metų.

Atvykęs į šventę, vykusią šaudykloje, Kėdainių aerodrome, S. Grinkevičius kartu su administracijos direktoriumi O. Kačiuliu įteikė savivaldybės mero bei draugijos bendras padėkas nusipelniusiems medžiotojams, taip pat ir kiekvienam medžiotojui klubui bei būreliui atskirai.

Neramina išaugęs žvėrių skaičius

Pasak draugijos pirmininko Lioniaus Stanevičiaus, tokių suėjimų metu medžiotojai aptaria įvairias aktualijas, problemas, o tądien buvo prisiminti ir buvę draugijos vadovai, nariai, o išėjusieji Amžinybėn pagerbti tylos minute.

L. Stanevičius atskleidė, kad šiuo metu bene didžiausias medžiotojų galvos skausmas – išaugusi žvėrių populiacija. Ypatingai daug mūsų miškuose pastebima elninių gyvūnų – stirnų, elnių. Kasmet gausėja ir plėšrūnų – vilkų, lūšių – skaičius. „Mūsų miškuose gyvena apie tūkstantį stirnų, 600 elnių. Šernų šiuo metu yra belikę 300 gyvūnų, praėjusiais metais jų buvo sumedžiota apie 1300. Iki šiol Kėdainių rajono miško plotuose šernus naikinanti liga – Afrikinis kiaulių maras – vis dar yra paplitusi. Dar viena rimta problema – plėšrūnų gausa. Turima per daug vilkų bei lūšių. Iki šiol su Aplinkos ministerija nėra sutarimo, kaip tą vilkų skaičių reguliuoti“, – kalbėjo pašnekovas.

Šiuo metu mūsų rajone yra pastebėta apie 20 vilkų. Praėjusiais metais visos Lietuvos mastu buvo galima sumedžioti 60 šių gyvūnų. Kadangi praėjusiais metais kėdainiečiai medžiotojai nesumedžiojo nė vieno vilko, tikimasi, kad tai pavyks padaryti šio sezono metu.

Medžiotojomis tampa ir moterys

Kartu L. Stanevičius pasidžiaugė kasmet augančiomis naujų narių gretomis. Vien šiais metais į draugiją įstojo 14 naujų narių. Beje, medžiotojomis noriai tampa ir moterys.

Ąžuoloto medžiotojų būrelio narė Vilija pasakojo, kad medžiokle susidomėjo prieš 15 metų. Ir iki šiol aistra šiam hobiui nė kiek neišblėso. „Mano verslas susijęs su medžiokle, turiu medžioklės reikmenų parduotuvę, tad visai natūraliai tuo ir susidomėjau. Kai pirmą kartą buvau pakviesta į medžioklę, labai susižavėjau ir dabar jau 15 metų pati esu medžiotoja. Man labiausiai patinka būti gamtoje, traukia ta gera miško energija, o grįžusi namo jaučiuosi labai pailsėjusi, atsipalaidavusi. Negaliu pasigirti įspūdingais medžioklės trofėjais, dažniau esu stebėtoja – labiau mėgstu stebėti gyvūnus tiesiai iš bokštelio. Nors, tiesa, šernų esu sumedžiojusi tikrai nemažai“, – pasakojo pašnekovė.

Lapkričio pradžioje nuo seno Lietuvoje prasidėdavo medžioklės sezonas. Lietuvių pagonių medžioklės deivė buvo Medeinė. Romėnai turėjo medžioklės deivę Dianą, o graikai – Artemidę.
Įsigalėjus krikščionybei, medžioklės diena sutapatinta su šv. Huberto varduvėmis. Šv. Hubertas laikomas medžiotojų globėju.

Fransua Hubertas gimė apie 655 m. Jis buvo Burgundijos hercogo Huberto sūnus. Jaunasis Hubertas mėgo kraugerišką medžioklę ir puotas. Anot legendos, vieną šv. Kalėdų vakarą Hubertas išjojo medžioti ir pamatė elnią su didžiuliais dešimties atšakų ragais. Jis pasiruošė sviesti ietį, bet pargriuvo. Elnią nutvieskė šviesa ir tarp jo ragų Hubertas pamatė šviečiantį auksinį kryžių. Nuo to laiko jaunuolis atsisakė aukštų titulų ir gyveno atsiskyrėlio gyvenimą.

[tribulant_slideshow gallery_id=”423″]

 

Panašios naujienos