Mediko laisvalaikis skirtas kūrybai

Gydytoja Rima Petrilevičienė daugumai kraštiečių pažįstama ne tik dėl jautrių paguodžiančių žodžių ir profesionalių patarimų, bet ir kūrybinių gebėjimų. 

Pasak gydytojos R. Petrilevičienės, kūryba jai tarsi oras, kuriuo kvėpuoja.

Rimos Petrilevičienės kūrybiniame kraityje trys eilėraščių knygos, viena prozos knyga ir dvi vaikiškų eilėraštukų knygelės. „Dar dviejose vaikiškose knygelėse buvau bendraautorė su Kostu Kubilinsku ir Martynu Vainilaičiu. Mano kūryba kartu su kitais autoriais spausdinta 31 almanache. Jau esu atidavusi eilėraščių pluoštą dar trims almanachams, kurie pasirodys šiais metais. Jei kalbėti apie tai, ką turiu sukūrusi, tai būtų galima išleisti dešimt vaikiškų knygelių (dvi iš jų jau yra su paruoštomis iliustracijomis). Naudodamasi proga noriu padėkoti Žiedūnei Girinienei ir Gyčiui Sarapinui už jų puikius iliustracijų darbus. Taip pat spaustuvės eilės laukia eilėraščių knyga ir apsakymų bei novelių knyga. Deja, deja…. Jei išloščiau milijoną, manau, tikrai visas knygas išleisčiau. Dabar džiaugiuosi tuo, ką turiu“, – šypsodamasi pasakojo jautri medikė.
Kūryba į gydytojos R. Petrilevičienės gyvenimą pasibeldė 2008 metais: „Paeiliuoti visokioms progoms pavykdavo ir dažniau, tačiau į tai nekreipdavau jokio dėmesio ir savo tekstukų niekada neužsirašinėjau. Gal tiesiog neturėdavau tam laiko ar noro… O gal dar nebuvau subrendusi kūrybai?“
Pasak R. Petrilevičienės, suderinti medikės darbą ir kūrybą labai sudėtinga. „Iš darbo grįžusi jaučiuosi išsunkta kaip citrina. Į galvą neateina jokių gražių minčių. Jei kartais ir ateina, stengiuosi jas nubaidyti kaip ant palangės nutūpusį paukštelį. Kūrybai reikia pailsėjusios galvos, kurioje nesisuktų jokios mintys apie negalias, skausmą, mirtis. Kad galėtum kurti ką nors gražaus, tavo pačios mintys ir širdis turi būti pilna grožio. Dažniausiai rašau per išeigines, atostogas ar šventines dienas, tai yra tada, kai mintyse nelieka nei kruopelytės kasdienybės. Buitis ir darbas nėra poezijos draugai“, – kūrybos paslaptimis dalijosi kraštiečių mylima gydytoja.
Pastaruoju metu R. Petrilevičienės kūrybos versmė vos vos trykšta: „Rašau labai nedaug. Vis viliuosi, kad ateityje tam surasiu daugiau laiko ir įkvėpimo. Labai džiaugiuosi, kad antri metai iš eilės esu tarp almanacho „Atokiosios stotys“ bedraautorių. Šiame leidinyje mano kūryba yra šalia tokių autorių kaip Robertas Keturakis, Ona Jautakė, Vytautas Kaziela, Aldona Puišytė. Tai man yra labai didelis kūrybinis įvertinimas, todėl į visa, ką rašau, žiūriu labai atsakingai. Vadovaujuosi principu: ne kiekybė, bet kokybė. Dalyvavimas almanachų leidime labai įpareigoja, nes jei knyga yra teminė, tai tavo eilėraščiuose taip pat turi atsispindėti nurodyta tema.“
Paklausta, kas yra kūrybinio įkvėpimo šaltinis, R. Petrilevičienė trumpam susimąstė: „Net negaliu atsakyti, nes pati to nežinau. Dažniausiai, manyčiau, gamta. Dar ramybė, gera nuotaika, rūpesčių atsitraukimas per žingsnį už nugaros, puikūs spektakliai, filmai ar perskaitytos knygos. Viskas, kas žmogų šiek tiek pakylėja aukščiau nuo žemės, nuo kasdienybės, nuo purvo.
Pagal tai, kaip žmonės perka poezijos knygas, esu susidariusi nuomonę, kad poezijos reikia tik tiems, kas ją kuria. Mes, kuriantieji, ja gyvename – tai mūsų gyvenimas. Be poezijos savęs neįsivaizduoju. Tai tarsi oras, kuriuo kvėpuoju, tai tarsi maistas, kurį valgau, tai tarsi sapnas, iš kurio nesinori pabusti…“