Praėjusį savaitgalį nemaža dalis kėdainiečių traukė į Paberžę, kur tradiciškai švęsti Sekminių atlaidai. Tai − viena svarbiausių krikščioniškų švenčių, per kurią minimas Šventosios dvasios atsiuntimas.

R. Lukminienė užrašė daugybę Sekminių tradicijų, kuriomis mielai dalijasi su visais norinčiaisiais pažinti praeitį.

R. Lukminienė užrašė daugybę Sekminių tradicijų, kuriomis mielai dalijasi su visais norinčiaisiais pažinti praeitį.

Be to, Sekminės skelbia didžiųjų pavasario darbų užbaigimą ir įžangą į vasaros darbus. Kuo Sekminės žavi ir ką tą dieną buvo privalu padaryti? O gal Kėdainių krašte išlikę unikalių tradicijų ir ritualų? Mintimis apie šią gražią pavasarinę šventę pasidalijo Kėdainių krašto muziejaus etnografė Regina Lukminienė.

Berželiais puošdavo namus
Etnografės teigimu, Sekminių apeigos siejamos su augmenijos garbinimu. Didelę reikšmę tądien turėjo jauni berželiai, kuriems priskiriama stipri vegetacinė bei augimo jėga, tikint, kad berželio gyvybingumas galįs persiduoti žemei, gyvuliams, žmonėms. Sekminėms juos žmonės nešėsi į namus, puošė kambarius, kiemus, kaišė laukus. Lietuviai tikėjo, kad berželio galia per jo garbinimo apeigas stebuklingai turėjo persiduoti kitai augalijai, ypač javams. „Dar ir dabar kaimuose išlikusios tradicijos Sekminių dieną berželius įkasti abipus vartų, prikalti prie durų, bent šakelę užkišama už durų staktos, tikint, kad jie į namus pritrauks laimę, santarvę ir sėkmę“, – sakė etnografė.

Ypatingą galią Sekminių dieną turi berželiai, jais puošiami namai ir jų aplinka.

Ypatingą galią Sekminių dieną turi berželiai, jais puošiami namai ir jų aplinka.

R. Lukminienės archyvuose išlikę Pašėtės kaimo gyventojos M. Riaubienės pasakojimas apie tai, kaip buvo švęstos Sekminės: „Vyrai turėdavo iš miško parvežti berželių, berželių šakų. Reikėdavo prie namo durų pastatyti po porą berželių, dar po mažesnį berželį, įmerktą molinėj puodynėj su vandeniu, pastatydavo gale lovos, berželių šakelėm apkaišydavo visus balkius, šventus paveikslus. Po savaitės apdžiūvusius berželius užkišdavo kur po stogu, kad ateinančiais metais turėtų Velykoms kuo dažyti kiaušinius, o kai kas tiesiog surišdavo vantas arba šluotas. Kaimo moterys, merginos beržų vainikais apipindavo visus kaimo kryžius.“
Beinaičių kaimo gyventojai prisimena, kad berželių parsinešdavo iš bažnyčios. „Sekminių rytą visi skubėdavo į bažnyčią. Prie kiekvieno pilioriaus, prie altoriaus ir prie durų stovėdavo po berželį, altoriuje primerkta daugybė gėlių. Berželiai turėjo išbūti iki paskutinių mišparų, o tada visi išeidami iš bažnyčios nusilauždavo tų berželių po šakytę ir parsinešę namo padėdavo kur nors sausai. Dažniausiai jie buvo saugomi prie šventųjų paveikslų. Jei kas mirdavo namuose, tai reikėdavo Sekminių berželio šakelę (verbos pridėjus) padėti po pagalve. O jei praeidavo metai ir niekas nemirdavo, tai sudegindavo tą šakelę“, – tokiais prisiminimais pasidalijo beinaitiškė A. Ramanauskienė.

Krakiškės Ieva, Ema ir Evelina į šventę atvyko su dainomis.

Krakiškės Ieva, Ema ir Evelina į šventę atvyko su dainomis.

Pagarba karvėms ir piemenėliams
Sekminių ypač laukdavo galvijų piemenukai, mat tądien jie sulaukdavo ypatingo dėmesio. Sekminių rytą karvės apkaišomos berželių šakomis, berželių vainikais, mat tikėta, kad berželio šakomis ir gėlėmis išpuoštos karvės bus pieningesnės.
„Manyta, kad toks pagerbimas karvytėms suteiks papildomų galių ir jos duos daugiau pieno. Parginus apvainikuotą bandą, šeimininkės piemenėlius ir skerdžių pasitikdavo su dovanomis, o šie, susirinkę maistą, darydavo vaišes. Ne viename kaime seni žmonės pasakodavo, kad piemenys su visomis dovanomis susirinkdavo vienon krūvon ir darydavo balių: vaišindavosi, dainuodavo, šokdavo, žaisdavo žaidimus.
Unikalu yra tai, kad norėdami nulemti gyvulių vaisingumą, gausinti derlių kėdainiečiai iki šių dienų išlaikė gyvąją tradiciją per Sekmines dažyti kiaušinius. Juos kraštiečiai tądien margina ramiomis žemės spalvomis: žalsva, rusva, gelsva. Sekminių margučių galia tikėta ir Paberžėje, o išlaikė šią tradiciją Janušavos gyventojai“, – sakė R. Lukminienė.

Šventos Mišios baigėsi iškilminga procesija.

Šventos Mišios baigėsi iškilminga procesija.

Nepamiršdavo aplankyti laukų
Kad derlius užaugtų kuo didesnis, kraštiečiai per Sekmines turėdavo aplankyti laukus. Dažniausiai ūkio šeimininkas ratu apsukdavo pasėlius, tikėdamas, kad rato magija apsaugos juos nuo liūčių, krušos ir kitokių gamtos negandų.
Etnografė ir Janušavos, ir Kunionių, ir Šaravų kaimuose sutiko žmonių, kurie pasakodavo, kaip buvo lankomi laukai. „Žmonės prisiminė, kad vienur tai darydavo šeimininkas, kitur į laukus eidavo visa šeima. Visi apeidavo laukus, juos apžiūrėdavo, o paskui susėdę aptardavo derlių, vaišindavosi, dainuodavo liaudies dainas“, – sakė R. Lukminienė.

Sekminių dieną svečių Paberžėje netrūksta.

Sekminių dieną svečių Paberžėje netrūksta.

Tikėta vandens galia
Magiškos galios Sekminių dieną turi ir vanduo. Tikima, kad tądien pasišlaksčius būsi sveikas, stiprus, nepuls jokios ligos. „Senoliai tikėjo, kad vasariškas maudynes galima pradėti tik po Sekminių. Mat maudantis anksčiau galima sutikti laumes, kurios negailestingai drąsuolius tempdavosi į upes ar ežerus, iš iš ten gyvų nebepaleisdavo. Švęsto vandens žmonės parsinešdavo iš bažnyčios ir juo pašlakstydavo namus, kad juos apsaugotų nuo gaisrų. Be to, tokiu vandeniu kraštiečiai girdydavo ligonius“, – tradicijomis dalijosi R. Lukminienė.
Laistymas vandeniu sietinas ne tik su vasaros pradžios sakaraliojo laiko stebuklinėmis savybėmis nulemti augantiems javams taip reikalingą drėgmę, bet ir su šiuo laiku itin svarbios dar vienos skystos stebuklingos substancijos – pieno palyginimu. Todėl Sekminių vaišėse gausu pieniškų patiekalų. Kėdainių krašte buvo tradicija, kad kiekvienas būtinai turėdavo suvalgyti po septynis virtinius. Be virtinių, Sekminių dieną kėdainiečiai ragaudavo kiaušinienės, varškės sūrio, barščių ar rūgštynių sriubos.

srtrf

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.