2017 metų kovo 19 dieną sukanka 45 metai, kai 1972 metais pogrindžio sąlygomis Lietuvoje buvo išleistas pirmasis  „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ numeris. Leidinys, kurio tikslas buvo pramušti skylę sovietinėje propagandinės informacijos sienoje, parodyti tikrąją tikinčiųjų situaciją Lietuvoje.

„Kronikos” žygdarbis neabejotinai yra vienas ryškiausių šio šimtmečio istorijos puslapių.

Kovo 19 diena – Šv. Juozapas – buvo pasirinkta, pagerbiant kunigą Juozą Zdebskį, kuris buvo vienas iš leidinio įkvėpėjų, bet jo leidimo pradžios metu kalėjo už vaikų katekizaciją.
Kitąmet minėsime Nepriklausomybės paskelbimo šimtmetį. „Kronikos“ žygdarbis neabejotinai yra vienas ryškiausių šio šimtmečio istorijos puslapių.

Ateistinio režimo gniaužtuose
Nuo pat sovietinės okupacijos pradžios labai daug jėgų naujoji valdžia skyrė kovai su krikščionybe, kuri buvo paskelbta pavojingų prietarų versme ir kartu durimis, pro kurias veržėsi esą destruktyvus vakarietiškas gyvenimo būdas. Iš karto buvo uždrausta bet kokia krikščioniška leidyba, sunaikintos visos krikščioniškos ugdymo įstaigos ir jaunimo organizacijos, uždrausti vieši krikščioniški renginiai. Sovietų valdžia uždraudė visas vienuolijas, ištrėmė ar įkalino aktyviausius dvasininkus, daug bažnyčių uždarė ir pavertė sandėliais.
Jei kitose srityse sovietinis režimas po Josifo Stalino mirties kiek sušvelnėjo, tai kova su religija, valdžią perėmus Nikitai Chruščiovui, tik dar labiau stiprėjo. Dar didesni apribojimai buvo primesti vienintelei išlikusiai Kauno kunigų seminarijai, kunigai buvo įkalinami už vaikų religinį ugdymą, sistemos aktyvistai budėjo sekmadieniai prie bažnyčių ir fiksavo atėjusius į šv. Mišias. Nors SSSR Konstitucijoje buvo įteisinta sąžinės laisvė ir lankyti pamaldas oficialiai nebuvo draudžiama, tačiau būta daugybės atvejų, kai mokytojai ar gydytojai už savo religinius įsitikinimus buvo šalinami iš darbo.
XX a. septintajame dešimtmetyje ginkluota pogrindinė veikla jau buvo galutinai nuslopinta ir vyko sparti visuomenės sovietizacija. Aktyviausi katalikai kunigai Lietuvoje nesutiko su tuo susitaikyti ir nusprendė, jog būtina ieškoti veiksmingo priešnuodžio ateistinei sistemai. Pirmiausia Suvalkijoje, o paskui ir kitose LIetuvos vietose prasidėjo aktyvių kunigų slapti susirinkimai, kuriuose buvo tariamasi, kokių veiksmų imtis? Disidentinio judėjimo varikliu tapo kunigai Sigitas Tamkevičius, Juozas Zdebskis, Alfonsas Svarinskas. Juos palaikė ir valdžios terorizuojami vyskupai Vincentas Sladkevičius bei Julijonas Steponavičius.

Per 17 metų išleistas 81 „Kronikos“ numeris.

Su nauja jėga pradėta leisti pogrindinė religinė literatūra, kurios, kaip oro, reikėjo tikintiesiems. Taip pat buvo subrandinta pogrindinio leidinio, kuriame būtų viešinami ateistinės valdžios nusikaltimai, idėja. Tuo metu Sovietų Sąjunga bandė koketuoti su Vakarais, tvirtindama, kad yra demokratiška ir savo piliečiams sąžinės laisvę garantuojanti valstybė. Propagandiniais tikslais buvo naudojami su sovietine sistema kolaboravusių dvasininkų pareiškimai, jog esą tikintiems Lietuvoje sudarytos visos sąlygos gyventi pagal savo įsitikinimus.
Tai, jog geriausias būdas kovoti su tokia propaganda – ne tiek su ja ginčytis teoriniame lygmenyje, bet nuosekliai viešinti faktus, kurie atskleidžia oficialios ideologijos melą, buvo vyskupo V. Sladkevičiaus idėja. Na, o svarbiausiu jos įgyvendintoju tapo kunigas S. Tamkevičius. Beje, nepaisant to, kad, kaip liudija KGB archyvai, kovai su „LIetuvos katalikų bažnyčios kronika“ pavadintu leidiniu buvo pasitelktos labai didžiulės pajėgos, saugumiečiams taip ir nepavyko nutraukti jo leidybos bei atskleisti leidėjų. Tiesa, buvo įkalinti daugelis aktyviausių leidinio bendradarbių ir talkininkų. Tačiau jie neišdavė nei to, kur rengiamas pogrindinis leidinys, nei to, kas jį rengia.

Vien tikri faktai
„Kronika“ buvo leidžiama iki 1989 m. kovo 19 d. Per 17 metų išleistas 81 numeris, paskelbta apie 5000 tikinčiųjų diskriminavimo atvejų ir kitų su žmogaus teisių pažeidimais susijusių faktų. Įspūdinga tai, kad nors sovietinė valdžia griebėsi įvairių provokacijų – pavyzdžiui, skleidė įvairius gandus, tikėdamasi, kad pogrindininkai „užkibs“ ir paskelbs „Kronikoje“ tai, ką galima bus nesunkiai paneigti, ir taip bus suduotas stiprus smūgis leidinio autoritetui, tačiau S. Tamkevičius ir jo bendradarbiai kruopščiai tikrindavo visus faktus, kuriuos skelbdavo, niekada nesivaikė dirbtinių sensacijų ir tikras stebuklas tai, kad „Kronika“ per visą gyvavimo laikotarpį nepaskelbė nė vieno fakto, kuris būtų pagrįstai paneigtas.
Tai neįtikėtina vien jau dėl to, kad pogrindininkams teko darbuotis ypatingos konspiracijos sąlygomis. Jie turėjo bent kelias labai gerai įrengtas slėptuves, bendradarbiavo tik su tikrai patikimais žmonėmis. Informaciją leidiniui dažniausiai surinkdavo ranka užrašytų raštelių pavidalu. Juos stengtasi kuo greičiau sunaikinti, nes jei būtų pakliuvę į saugumiečių rankas, šie galėjo pagal raštą nustatyti, kas yra informacijos šaltinis, ir šio būtų laukę labai rimti nemalonumai. Visa informacija buvo perspausdinama rašomąja mašinėle, paskui redaguojama kalba ir stengiamasi gauti šios informacijos patvirtinimą iš kito šaltinio. Viena iš svarbiausių S. Tamkevičiaus bendradarbių buvo filologijos studijas baigusi vienuolė Gerarda Elena Šuliauskaitė. Taip pat prie leidybos labai prisidėjo ir sesė Bernadeta Mališkaitė, sesė Gražina Navickaitė, sesė Nijolė Sadūnaitė ir kt.
Didžiausias pavojus, jog „Kronika“ nustos egzistuoti, buvo iškilęs devintojo dešimtmečio pradžioje. Kaip liudija S. Tamkevičius, valdžios gniaužtai vis labiau stiprėjo, saugumiečiams pavyko suimti kelis leidinio bendradarbius. Tiesa, jie buvo suimti tik kaip platintojai, nes saugumiečiams niekaip nepavyko išgauti iš jų taip trokštamos informacijos. Buvo suimtas vienas aktyviausių disidentų – kunigas A. Svarinskas, skelbiant jam nuosprendį, tiesiog teismo salėje, buvo suimtas ir kunigas S. Tamkevičius. Sovietų valdžia turėjo rimtų įtarimų, kad būtent jis yra „Kronikos“ variklis. Didžiam jų nustebimui net ir po S. Tamkevičiaus suėmimo, pogrindinis leidinys buvo toliau leidžiamas. Jo leidybą labiausiai rūpinosi vienuolės, o dar po kurio laiko redagavimo atsakomybę prisiėmė pogrindžio seminarijoje kunigu tapęs Jonas Boruta.

Į Lietuvą per Vakarus
Įdomu tai, kad informacija, skelbiama „Kronikoje“, daugumą žmonių Lietuvoje pasiekdavo paradoksaliu keliu – per Vakarus. Su „Kronikos“ medžiaga dauguma žmonių susipažindavo klausydami „Vatikano radijo“, „Amerikos balso“, „Laisvosios Europos“ ir kitų radijo stočių.

Tai, jog net 17 metų „LKB kronika“ sugebėjo būti drąsos mokykla visiems sovietinės sistemos įkalintiems žmonėms, yra didis stebuklas, kurio privalome neužmiršti ir šiandien.

Taigi vienas svarbiausių pogrindininkų uždavinių buvo tai, kaip perduoti informaciją į Vakarus. Dabartinėje kompiuterių ir interneto eroje tokia užduotis neatrodo sudėtingai, bet anuomet tai buvo tikras trileris. Pirmiausia naujas „Kronikos“ numeris būdavo nufotografuojamas ir tada fotojuosta buvo gabenama į Maskvą. Kurjeriu dažniausiai būdavo kuri nors vienuolė. Ji persirengdavo, užsidėdavo peruką, į traukinį lipdavo ne Vilniuje, kad būtų sunkiau susekti. Maskvoje siuntinį buvo svarbu perduoti kurios nors Vakarų valstybės ambasados darbuotojams. Iš Maskvos fotojuosta paprastai diplomatiniu paštu keliaudavo į JAV, kur būdavo atspausdinama joje užfiksuota informacija ir perskaitoma per radiją.
Ilgainiui buvo nuspręsta, kad „Kronikos“ numerius dera versti į užsienio kalbas ir taip labai plačiai pasaulyje pasklido žinia apie krikščionių persekiojimus Lietuvoje.
Kai kiek „atšilo“ Sovietų Sąjungos ir Vakarų santykiai ir į Lietuvą, kaip turistai, buvo įleisti Vakaruose gyvenantys lietuviai, neretai nufotografuotus „Kronikos“ numerius būdavo bandoma perduoti per juos. Neretai saugumiečiams pavykdavo perimti fotojuostas, tačiau „Kronikos“ leidėjai išmintingai stengėsi naudotis ne vienu, bet keliais kurjeriais ir galiausiai norimą informaciją pavykdavo perduoti adresatui.
Kaip pasakoja S. Tamkevičius, išgirdus, jog per kurią nors užsienio radiją skaitomas „Kronikos“ numeris, apimdavo palengvėjimo ir laimės jausmas. Vadinasi, ir vėl pavyko pergudrauti sovietinę sistemą.

Intencijų grynumas ir drąsos mokykla
1988–1989 m. laisvėjant spaudai, ėmė kurtis legalūs katalikiški leidiniai ir buvo priimtas sprendimas, jog „Kronikos“ leidimas turi būti nutrauktas. Galbūt derėjo dar pratęsti darbą, nes net ir šiandien labai lengva pasiklysti informacijos jūroje ir atskirti tikrus faktus nuo gandų? Kronikos redaktorius S. Tamkevičius sutinka, kad tiesos poreikis šiandien ne mažesnis kaip sovietmečiu, tačiau akivaizdu ir tai, kad kiekvienas laikotarpis turi atrasti savo kovos už laisvės formą. Paradoksalu ir tai, kad šiandien neretai mes patys nededame pastangų prasibrauti pro propagandos ar gandų sluoksnį. Veikiausiai dėl to neretai atrodo, kad sovietmečio disidentai, net ir kęsdami valdžios terorą, persekiojimus, buvo kur kas laisvesni žmonės nei mes, jau ketvirtį amžiaus gyvenantys formaliai laisvoje valstybėje.
Kaip teigia viena iš „Kronikos“ bendradarbių Gerarda Elena Šuliauskaitė, pogrindindžio leidyba sovietmečiu buvo stipri pirmiausia intencijų grynumu.
Tai buvo darbas, nesitikint apdovanojinų, nerungtyniaujant dėl laurų, negalvojant apie asmeninius nuopelnus, tai buvo auka Dievui ir Tėvynei. „Mes turėjome vilties, kad visas šis darbas taps laisvės sėkla, kuri kada nors ateityje sudygs, tačiau, prisipažįstu, nelabai tikėjomės patys to sulaukti. Buvome susitaikę su mintimi, kad mūsų veikla vis vien baigsis kalėjimu ar lageriu, kad tai neišvengiama kiekvieno lemtis ir svarbiausia, kol esame laisvėje, kuo daugiau padaryti didesnei Dievo garbei,“ – sako vienuolė.
Šie drąsios sesės žodžiai gali būti vertinami ir kaip „Kronikos“ iššūkis mums šiandien, kai mes rypaujame, kad sunkiomis sąlygomis tenka gyventi, kad mes patys nieko negalime pakeisti.
Laisvė ir meilė visada įsišaknijusios aukoje ir savęs dovanojime. Tai, jog net 17 metų „LKB kronika“ sugebėjo būti drąsos mokykla visiems sovietinės sistemos įkalintiems žmonės, yra didis stebuklas, kurio privalome neužmiršti ir šiandien. Pasikeitė sąlygos, pasikeitė iššūkiai, tačiau išliko būtinybė kasdien atsikovoti laisvę savo širdyje ir tik tokia kova gali subrandinti tikrus pokyčius taip pat ir visoje valstybėje.

Parengė Andrius Navickas

About The Author

Related Posts

Leave a Reply

Your email address will not be published.